Pastabos apie kiberkultūrą. Technostalgija.

Kalbant apie iššūkius, su kuriais susiduriame savo nuolat technologizuojamose realybėse ir girdint nepasitenkinimo, priešiškumo šiai tendencijai balsus (galima apsiriboti kad ir paprasčiausiais pavyzdžiais, kuomet protestuojama prieš naują soc. tinklo Facebook dizainą, prieš balsavimą internetu ir pan.), nevalingai norisi tai reziumuoti „pasyviojo vartotojo“ vaizdiniu: „štai, ką technologijos su mumis daro“. Tokia poziciją galima būtų pavadinti deterministine – esame lyg pasmerkti bejėgiškai priimti technologijas ir technologizaciją kaip lemtį. Tačiau ar mūsų ryšys su technologijomis nėra kur kas sudėtingesnis? Juk būtent mes jas palaikome savo dėmesiu, savo veikla tinkluose, turiniu, kurį pateikiame ir kuriuo dalinamės tų pačių technologijų pagalba (nors ir nuolat darydami išlygas, murmėdami po nosimi, taikstydamiesi ir adaptuodamiesi, arba – geriausiu atveju – imdamiesi aktyvios kritinės pozicijos). Kita vertus, ši pasyvioji pozicija tuo pačiu taip pat verta dėmesio kaip indikatorius, nurodantis į trokštamą matyti vaizdinį, t.y.: svajojame apie technologijas, kurios būtų palankios mums, kurios nereikalautų iš jų adaptuotis prie svetimos, nehumaniškos pasaulėvokos ir patirties, neverstų gyventi tokiu tempu, kuris palaiko technologijų evoliuciją žmogiškosios sąskaita.

Toks vaizdinys pernelyg gerai pažįstamas dar kaip iki-kibernetinės erdvės fenomenas: „štai, ką jie su mumis daro“ (jie – suprask, valdžią turintieji apskritai; ir nebūtinai žmonės, jei leisite). Determinizmas kultūroje, koks jis bebūtų – technologinis, ar eschatologinis, visuomet  anuliuoja tam tikrą potenciją ir deleguoja teisę valdyti subjekto galias tam simboliniam dariniui (tebūnie tai „valstybė“, korporacinės produkcijos siūlomos realybės internete ir pan.), kurį (arba, tiksliau, kurio realumą) pats subjektas ir palaiko skirdamas jam dėmesį ir jį aktualizuodamas. Tai tuo pačiu ir hierarchizuojantis judesys: paklusti – tai nusižeminti. Be abejo, tokią interpretaciją esame linkę sušvelninti „paklusimą“ pavadindami „kainos sumokėjimu“: nepaisant to, kad technologizacija diktuoja interakcijų pobūdžius, įgalioja mus būti pasiekiamus visur ir visada, būti visur identifikuojamais ir aukojančiais vis daugiau privatumo vardan aktyvios „greitaveikos“ ir „tinklaveikos“ (galų gale – verčia mus mokėti už intelektualinį turinį) mes vis tik (ir vis dar) tikime, jog egzistuoja pozityvūs šių naujų realybių ir įrankių aspektai, kurie padės perduoti vienas kitam kažkokį kitą, lyg ir svarbesnį pranešimą – t.y., pranešimą jog mes „tiesiog“ egzistuojame – galbūt inovatyvesniais, naujas patirtis ir kūrybiškumą skatinančiais būdais. Ir galbūt kartais mums tai pavyksta.

(Bandymus apčiuopti tokias naujas bendrabūvio formas galima atpažinti kad ir tokiuose projektuose, kaip www.chatroulette.com: jūs sujungiami su atsitiktiniu prisiregistravusiu vartotoju, kuris gali būti bet kuriame pasaulio taške. Galite bendrauti internetinės kameros ir klaviatūros pagalba. Tuojau pat. Tiesiogiai. Nežinodami, kas tai bus šį kartą. Nežinodami, ar tikrai turėsite ką pasakyti.)

Nepasitenkinimas įvairiais inovacijų aspektais žengia koja kojon su bandymais šias inovacijas prisijaukinti. Tačiau taip pat dažnai neatsakoma ir į daugelį klausimų, kurie, regisi, jau seniai „tvyro ore“. Tiesą sakant, juos pastarąjį dešimtmetį jau kelia ištisa plejada kino filmų – nuo to paties „Neįžvelgiamo pasaulio“ (A Scanner Darkly) iki  „Surogatų“ (The Surrogates),  „Žaidėjo“ (Gamer) ir  „Įsikūnijimo“ (Avatar), t.y.: kas būtent išgyvena tikrąją evoliuciją ir kaip būtent keičiasi mūsų žmogiškosios percepcijos ir savivokos aspektai? Ar jie vis dar taip pat aktualūs, kaip ir prieš dešimtmetį, prieš šimtmetį, prieš tūkstantį metų? Ką reiškia pasidalinimas tarp išorinės, technologijų raidos (dirbtinis intelektas ir dirbtinė gyvybė, antropomorfinės replikos robotikoje) ir vidinės, mentalinės raidos (tebūnie tai bent jau asmenybės vystymosi krypties nuojauta, arba judesys bendražmogiškųjų vertybių koordinatėse)?

Žinoma, kalbant apie „žmogiškumą“ (ypač kiberkultūros kontekste), vertybines koordinates apibrėžti sunku, kadangi mums vis dar sunku sutarti, kas labiau „žmogiška“ – beatodairiškas vertybių laikymasis, nuolatinis jų kvestionavimas, ar vis tik kažkoks abiejų strategijų derinys.  Trumpam atsigręžkime į intuityvų, emocionalų ir neracionalų mumyse glūdintį „masinį vartotoją“, kuris dažnai pats to nesuvokdamas nurodo į būdingiausias tendencijas ir latentinius psichologinius mechanizmus, ir pažvelkime į tai iš istorijos perspektyvos bei pakalbėkime apie technostalgijos fenomeną. Tai vienas iš naujadarų, atsiradusių praeito tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje, kai cyberpunk utopijos ir distopijos ėmė užleisti vietą daug žadėjusioms ateities interneto vizijoms (ir kuomet kone kiekviena priešdėlių techno– ir kiber– kombinacija su įvairiausiais terminais gimdydavo vis naujus darinius ir vaizdinius). Šiuo terminu pradėta vadinti būsena, kurios apimti žmonės, paprastai tariant, ilgisi jau į nebūtį grimztančių technologinių realybių ir objektų. Objektas, ar reiškinys, kuriam jaučiama technostalgija, dalyvauja saviidentifikacijos procese, jam jaučiamas prieraišumas kaip kažkam, kas giliau, įvairiapusiškiau pažinta, „prisijaukinta“, fetišizuota ir kas turi kažkokią savitą raidos trajektoriją, savo „ateitį“. Technostalgija tuo pačiu yra ir plyšys tarp tos „dabarties“, kuri praeityje buvo matoma kaip ateitis ir tikrosios dabarties. Potencialiais technostalgijos objektais galima laikyti faktiškai visus technoobjektus – Gutenbergo spaustuvės stakles, garo mašinas, spausdinimo mašinėles, radijo imtuvus, televizorius, kompiuterius… Klausimas yra ne koks objektas gali tapti technostalgijos objektu, o kaip greitai jis juo taps, kada jis bus pakeistas kitu. Technostalgija yra dažna distopijos palydovė ir galima sakyti, kad ši būsena – tai vienas iš tų nedaugelio distopijose regimų žmogiškumo likučių, kurie dar nurodo į nuo savęs paties izoliuoto žmogaus reakciją į realybę, užtvindytą nuolat mutuojančių ir evoliucionuojančių technoobjektų, su kuriais jis jau nebespėja užmegzti jokio kūrybinio ryšio. Tai lyg savotiškas žmogiškosios atminties simbolis, arba jos aidas. Sunku nematyti tokios vizijos analogijų ten, kur dabar esame mes – o esame mes būtent ateityje (taip, čia prisimenu žymiąją Williamo Gibsono frazę: „Ateitis jau atėjo, tik ji netolygiai paskirstyta“).

Taigi, ar technostalgiją galima laikyti „natūralia“, žmogiška reakcija į „nenatūralias“ technocentrizmo sąlygas? Taip, tačiau tas „taip“ yra sąlyginis: ši reakcija (deja?) taip pat sėkmingai dalyvauja tolesniame technoobjektų gimimo-apyvartos-mirties cikle kaip kūrybinis variklis – technostalgija tuo pačiu tampa ir manipuliacijų objektu kuriant naują produktą, kuris turi nostalgišką sąsają su praeitimi ir tuo pačiu yra unikalus savo galiomis ateityje (tebūnie tai iliustruos šis radikalus pavyzdys).

Technostalgijos pamatas – tai tikėjimas, kad technoobjektas (arba reiškinys – pvz., tas pats jau minėtas Facebook‘o dizainas), kurio ilgimasi, buvo kažkuo „žmogiškesnis“, kad jis funkcionavo „tikriau“, buvo arčiau „tiesos“. Ir įdomiausia yra tai, kad šis pojūtis vis tik turi pagrindą ir nėra tiesiog inercijos, nelankstumo ar įpročių diktato manifestacija. Kiekvienas fenomenas technokultūroje reikalauja atitinkamo laiko, kol jis yra suvokiamas, išanalizuojamas, išbandomas. Tam, kad jis taptų tuo, kas jis yra, reikalingas adaptacijos laikas. Įsisavinus sąsajas, funkcijas, poveikį, galima imtis aktyvios kūrybinės žiūros ir manifestuoti savo paties būvį unikaliu būdu. Tai, be abejo, stagnuojantis požiūris centralizuotos technologinės raidos atžvilgiu, tačiau potencialus iššūkis technologijomis besinaudojančiam žmogui, kuris visuomet turi teisę „čiupti“ technologijas ir pasinešęs į šalį daryti su jomis, ką tinkamas, o ne tai, kas jam sakoma. Ir nesuklystume tarę, jog nuolatinis technoobjektų ir reiškinių atsinaujinimas be reflektavimui reikalingo laiko ir stabtelėjimo ties kiekvienu objektu ir reiškiniu, yra savotiškas šydas, kuris neleidžia išvysti tikros mumyse  jau slypinčios kūrybinės potencijos technologijų atžvilgiu.