Monikos Furmanavičiūtės paroda „TA KI TA“ VDA „Titanike“

Lapkričio 3 d. 18 val. II aukšto Titaniko parodų salėje atidaroma Monikos Furmanavičiūtės paroda „TA KI TA“.

Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus”, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui  ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.

Mane visada traukė paviršiai, todėl į moters kūną pažvelgiau kaip į paviršių. Drauge tai užslėpto gylio slėpinys, apvalkalas, talpinantis ir reprezentuojantis istoriją, griaunantis stereotipus, gebantis tapti manipuliavimo įrankiu, patirti malonumą ir skausmą, teikiantis gyvybę ir tuo pačiu neišvengiantis savo paties mirtingumo. Jean Baudrillard yra sakęs: „Nėra nieko gilesnio už odą”… Šia oda tampa mano paveikslų pagrindas – krepsatinas.

Akcentuodama kūną, nepriešinu jo intelektui.  Priešingai. Pabrėžiu platesnę gebą talpinti ir dęrinti. Grętindama daiktą ir kūną kvestionuoju – kuo moteris gali būti visuomenėje.

Mano fantazija pasireiškia susidūrus su kitų autorių kurtais vaizdiniais ir tekstais. Esu kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu santikyje su aplinka. Negaliu pasakyti ko iš tikrųjų ieškau tame realybės atspindyje. Tapatinuosi su mane supančia aplinka ir kaskart matau vis naują savo refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi.

Dauginantis atvaizduose, turiu galimybę žvelgti į save „kitą”, o tapant perrinkti sandus, surežisuoti situacijas naujai. Naudoju savo kūną kaip modelį eksperimentams, o ieškoma „tiesa” keliauja iš vieno kūno į kitą, iš kūno į objektą ir atgal, bet iš tiesų nėra nei viename. Tokia savivoka artima nuolat kintančiai substancijai, kurią taikliau apibūdina kontūrai negu užpildyta išbaigta forma ar tekstūra. Pagrindinis personažas – moters figūra – apsėsta netikrumo, nepaliaujamai persiorganizuojanti, besidubliuojanti, judanti iš savęs „laukan” į kitą „save”, kuri netoliese laukia būt užpildyta.

Noriu fiksuoti tai, ką gyvendama patiriu. Matuojuosi tapatybes, kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo.

Monika Furmanavičiūtė

Paroda veiks iki lapkričio 19 d.

Lapkričio 8 d. 11 val. Titaniko II aukšto parodų salėje VDA meno doktorantė Monika Furmanavičiūtė gins meno projektą tema „Naujojo realizmo tendencijos Lietuvos jaunosios kartos tapyboje”