.
2015    10    13

Paroda „Melancholikai. 1925-ųjų laida“ galerijoje „Kunstkamera“

artnews.lt

1.Zirgai

Spalio 14 d. galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilniuje) atidaroma paroda „Melancholikai. 1925-ųjų laida“.

Kiekviena karta turi savo charakterį ir savitą likimą, kuris per istorines aplinkybes, laikmetį, madą veikia jos atstovus kaip tam tikras bendras vardiklis. 1925 m. gimę žmonės (2015 m. švęstų savo devyniasdešimtmečius) yra vadinamosios X kartos (1964–1983) senelių karta.

Šios kartos žmonės gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Galima sakyti, buvo pirmoji karta, nepatyrusi karo sunkumų ir carinės priespaudos. Jie spėjo baigti mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, galbūt net kelerius metus pasimokyti Vytauto Didžiojo universitete arba Kauno meno mokykloje – pas Adomą Galdiką, Justiną Vienožinskį ar Petrą Kalpoką. Bet tik tiek.

Ką jiems teko išgyventi vėliau – išties nepavydėtina. Tai buvo nuolatiniai istorijos virsmai ir lūžiai. Dalis emigravo į Vakarus, dalis buvo ištemti į Sibirą. Kiti liko ir, būdami pirmieji nepriklausomos Lietuvos vaikai, savo brandų gyvenimą turėjo išgyventi vertybiniu požiūriu priešingoje sovietų sistemoje, klestint karingam soc. realizmui.

Šiai kartai priklauso daugiau autorių, nei pristatomi kamerinėje parodoje: tai ir Jadvyga bei Vytautas Klemkos, Valerija Zalensienė, Vytautas Povilaitis, Filomena Ušinskaitė, Adelė Medutytė, Marija Dūdienė, Feliksas Bulaka, Romanas Krasninkevičius ir kiti, čia nepaminėti. Visi kauniečiai. Kai kurie prisitaikė, bet tokių mažuma. Soc. realistinės stilistikos apologetais netapo nė vienas. Štai Zenonas Varnauskas, Adomo Galdiko mokinys, tam tikra prasme suspendavo savo menines ambicijas ir tapo puikiu pedagogu, savo kūrybai skirdamas tik tas valandas, kurios likdavo po įtempto darbo Kauno dailės institute. Kiti pabėgo, žinoma, perkeltine prasme: kas į peizažą, kas į abstrakciją, kas į fantazijų pasaulį. Būtent kai kurie šios kartos atstovai tapo pirmaisiais Lietuvos abstrakcionistais dar tuo metu, kai abstrakcionizmas buvo draudžiamas ir smerkiamas kaip „buržuazinė“ meno srovė.

Vis dėlto, kaip bendą šios generacijos menininkų kūrybos charakteristiką įvardytume melancholišką nuotaiką, dvelkiančią iš jų darbų. Šie menininkai turėjo apsčiai priežasčių būti melancholikais ir jausti nostalgiją nepriklausomai Lietuvai, praėjusiai meninės saviraiškos laisvei, praėjusiai jaunystei… daugybei galimybių, iš kurių realizuota, deja, ne pačios palankiausios.

Šios kartos atstovai nebuvo prisitaikėliai, bet ir ne kovotojai. Naujoji svetima sistema buvo tokia stipri, kad jiems beliko rezignuoti ir panirti į smaragdinę (ši spalva dominuoja) melancholiją.

Paroda veiks iki lapkričio 21 d.

Iliustracijoje: Adolis Jonas Krištopaitis (1925–2000). Žirgai. 1985–1995.