"Pažadas. Pirma triuko dalis – 05 – Daiktai, kur daiktų neturėtų būti" paroda KKKC

Spalio 31 d., ketvirtadienį, 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodinėse erdvėse (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma penktoji šiuolaikinio meno projekto „Pažadas. Pirma triuko dalis“ paroda/epizodas „Daiktai, kur daiktų neturėtų būti“.

Parodos/epizodo „Pažadas. Pirma triuko dalis – 05 – Daiktai, kur daiktų neturėtų būti“ autorius yra Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis menininkas Mindaugas Bumblys (gim. 1983). Žvelgdamas per tirštą kultūrinį sluoksnį, palikdamas nuorodas į meno istoriją bei vietinį identitetą, M. Bumblys permąsto daikto, kaip parankaus objekto, ir meno kūrinio, kaip neparankaus daikto, galimus sąlyčio bei susikeitimo taškus balto kubo situacijoje.

Pažadas. Pirma triuko dalis

Apie triuką galima galvoti kaip apie kažką apgaulinga. Bet tuomet, kaip yra su šiuolaikiniu fokusininku, apgaulė taip pat reikalauja kruopštaus gamtos pamėgdžiojimo. Pagalvok apie lėktuvo sparną. Pagalvok apie mėlyną plunksną, kuri leidžia strėlei skrieti tiesiai. Taigi apie fokusą reikėtų mąstyti kaip apie kažką moksliško ir realaus, talpinančio savyje kruopštų daiktų supratimą ir manipuliaciją jais, apimant žmogaus kūną santykyje su tais daiktais. Bet fokusas slysta, jis gundo, meilikauja („Ei, kunigaikštiene!“), jis žino ir mėgaujasi šuoliu už daiktų daiktiškumo.

Michael Taussig[1]

Keturių su puse metrų ilgio, dviejų su puse metrų pločio ir tokio pat aukščio gipso kartono boksas, stovintis pirmajame KKKC parodinių erdvių aukšte, yra patalpa patalpoje. Erdvė, izoliuota nuo vidinės pastato dalies, yra lyg sala. Ji dreifuoja sąsajose ir atskirtyse, panašumuose ir skirtumuose. Gal kartais kaip laivas, sakyčiau. Taip pat, kaip ir laivas, ji stimuliuoja vaizduotę.

Fiziškai šis boksas yra liekana iš grupinės prancūzų-lietuvių parodos „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“, kuri 2012 metų rudenį buvo eksponuojama KKKC parodinėse erdvėse. Meno kritikas Nicolas Bourriaud tekste, publikuotame parodos kataloge[2], kalbėdamas apie sąvoką „prestižas“ pastebi, kad ji kilo iš iliuzionistų žodyno ir yra viena iš trijų sudedamųjų fokuso dalių, tiksliau – jo kulminacija. Kuri seka pažadą – kai iš pirmo žvilgsnio įprastiniai objektai yra pristatomi tam tikroje situacijoje ir patį triuką, kuris transformuoja konvencionalią situaciją į nepaprastą momentą.

Negalvoju apie magiją pažodžiui. Galvoju apie daiktus, apie istorijas, kurias tie daiktai pasakoja, kaip jie jas pasakoja ir jų (tų daiktų, istorijų ir pasakojimo būdų) santykius (su subjektais), jų dinamiką. Apie situaciją, kuri tėkmėje, pasikartojime geba sukurti pretekstą trūkiui ar skirtumui.

Iš minėtos parodos likęs boksas, būdamas paskutinės triuko stadijos dalimi, čia per fokusą atsigręžią į jo užuomazgą – pažadą. Dabar jis yra priežastis kitam projektui. Projektui, kuris yra ištįsęs laike sezonui, tarsi TV serialas.

05 – Daiktai, kur daiktų neturėtų būti

Visas kambarys
Iš daiktų, net
Ten, kur daiktų
Neturėtų būti.
Ką tasai seno
Vyro veidas
Veikia liūdėdamas
Truputį slapta,
Truputį virš ir
Truputį už
Suglebusios rankos?
Ką tas daiktas
Veikia liūdėdamas,
Ten, kur daiktų
Neturėtų būti?[3]

Parodos autorius – Mindaugas Bumblys
Kuratorė – Neringa Bumblienė
Paroda veiks iki 2013 m. lapkričio 27 d.

Projekto organizatoriai: KKKC, The Purple Swamphen

[1] Michael Taussig, The Stories Things Tell And Why They Tell Them, e-flux journal#36, 07/ 2012, www.e-flux.com

[2] Prestižas: šių dienų fantasmagorija, parodos katalogas, Klaipėda: KKKC, 2012, p. 24.

[3] Perrašytas James Wright eilėraštis „Florencija, Paskutinė Pieta“, originalą iš anglų kalbos vertė Alfonsas Andriuškevičius.