Jurgos Barilaitės paroda „Iš kitos pusės - Žvėrynas 1989“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

Rugpjūčio 1 d., ketvirtadienį, 19 val. projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius) atidaroma Jurgos Barilaitės paroda  „Iš kitos pusės – Žvėrynas 1989“.

Čia paaiškinsiu, nors manau , reiktu tiesiog papasakot gyvai per atidaryma ir gal pvz pabut prie darbu, jei reiktu,  kitomis dienomis;

1989- ieji,  man septyniolika – apsisprendimas tapti tapytoja, viltis ir, kaip tada atrodė, aiškus, tiesus kelias pirmyn  ir tolyn ir gilyn.  Stengiausi mokytis,  perprasti „taisykles“, baiminausi, pamest  tą kelią, dėl takelio.  Anachroniški peizažai gimtajame Žvėryne –  tai pratimai iš gamtos, etiudai, gamos, treniruotės – tai lietuviškos tapybos mokyklos praktika – „tapyk , mokykis iš gamtos, imk spalvą, imk santykį, įvaldyk formą“,  o  turinys „atsiras“ ateis vėliau. 

 Ką aš žinau, man atrodė taip ir turi būti. Ir iš tikrųjų,  nevienareikšmiškas santykis, tos ir kitos pusės, buvo ir tada, bet kartais reik pasiknisti sandėliuke, kad vėl atrastum ir susietum abi puses. 

Dabar ieškau motyvų sandeliukuose, archyvuose, tame laike, kai kūrybos prasmės pajautimas  buvo  aiškus ir viltys,  atrodė tiesiog, apčiuopiamos. 

 Tada ieškojau motyvų Žvėryne.  Kartais viena, kartais su Orūne. Ji kaip tik  buvo gavus „ Minoltą“ iš Amerikos ir mokėsi fotografuoti.  Kartais mane lydėdavo Nera, mano juoda kalė, kuri baisiai nemėgo vyrų, ypač hipių. Viskas susimaiše abiejose pusėse. Kitoj pusėj „Kažkur Žvėryne“  – nelegalus viešnamis – „kurvų lizdas“, šalia mano tėvai nuomavosi kambarį ir ten atsivežė mane iš gimdymo namų.  Dar yra keistuolės Veronikos, kuri užkalė savo buto duris, laipiojo pro langą, kartais miegojo po valtim, grumojo  ir rėkavo, kad komunistai iššaudė visus Žvėryno briedžius, tai tos susirietusios Veronikos  namas , Birutės gatvėje. Saulė pro rudeninį rūką.  Žalias taškininkės Frikos namas,  mėtų likerio šaltrezo kvapas, skonis šlykštus, bet poto baisiai įdomi žalia vėmalų spalva. Martyno bute, Poškos gatvėje, nutapytas portretas su cigarete, „negalima mamai rodyti“.  Labai mėgau vieną vietą Maloniojoj gatvėj, netoli prie alkoholikų gydyklos, tipo neurologinio dispanserio. Norėjau gyventi tam name, rudenį  bristi per  lapus namo, vėliau pavasarį jis sudegė, o dar vėliau vėl buvo atstatytas.  Ignas dainuojantis „My name‘s Frika“, nesuprantami , bet vežantys angliški Sex Pistols tekstai.  Kitoj pusėj – suprantama , bet  tuomet nemėgiama, rusų kalba „udalenije nebnogo nerva“ – išsiverčiau- „Dangiško nervo pašalininmas„ …

 Santykio gaudymas, kaip mėgo sakyt tapytojai. 

Kai kuriuos iš šių peizažų , stodama į Dailės Akademiją,  rodžiau namų darbų peržiūrose, kitą pusę užklijavau.  Kitoj pusėj buvo neformatas, visų pirma kartonai –  tai nurašyti plakatai iš medicinos fakulteto  (Orūnės tėvas, veido chirurgas, dėstė medikams ir gavo mums jų visą krūvą), ant jų piešiniai, per peržiuras aš juos  paslėpiau,užklijavau baltu popierium –  po to viskas dulkėjo nežinomų prisiminimų ir pratimų prigrūstose lentynose sandeliuke, buvau pamiršusi, nuplėšiau neseniai, kraustydama.  „Sutvarkyk tą kitą pusę ir bus gerai“, – sakė tada Šaltenis, taigi  užklijavau.  Nežinau, tikriausiai gėdijausi  tos pusės –  anarchizmo, pornografijos,  nebrandžių emocijų, neaiškių komentarų tame socrealistinių kaukolių, burnų, dantų, pulinių ir dangiškų nervų  fone .

 O  tuoj turėjo įvykt kažkas tikrai „reikšminga didinga ir teisinga“, buvo „dainuojančios“ revoliucijos metas, patriotizmas, veliavos, rokas, tapyba, seksas,chaosas, alkoholis, atradimai ir praradimai.

– Jurga Barilaitė

Paroda vyks iki rugpjūčio 16 d.  Ketvirtadieniais nuo 18 iki 20 val. projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius).