Minia yra netiesa. Paroda „Minios“ NDG

Minia yra netiesa…[1]

Filosofas Sorenas Kierkegardas vieną savo tekstą-dedikaciją „Crowd is untruth” [2] pradeda tokiais žodžiais (vertimas pažodinis): „Mano mielas, priimk šią dedikaciją; ji perduodama tokia, kokia buvo, užrištomis akimis, bet sąžiningai, nesutrikdyta jokiais svarstymais. Aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas. Šie žodžiai kalbant apie minias (ir parodą apie minias Nacionalinėje dailės galerijoje) skamba labai simboliškai (patikėkit šiuo žodžiu tik trumpam ir šiek tiek). Simboliškai, nes tą parodą galima suvokti kaip savotišką dedikaciją reiškiniui. Galų gale, labai dažnai būnant minioje ypač ryškiai suvoki tąjį „aš nežinau kas tu esi, kur tu esi; nežinau koks tavo vardas. Bet tu vis dar esi mano viltis, mano džiaugsmas, mano garbė ir mano nežinomas pasididžiavimas”. [3] Dažnai (bet jokiu būdu ne visada) rašantieji įsivaizduoja/susikuria skaitytoją kaip vienaskaitą, šįsyk šis tekstas bandys save skirti (dedikuoti) daugiskaitai ir miniai, tiksliau skaitytojui kitų skaitytojų asmenyse. Tokia aliuzija į krikščioniškojoje tradicijoje egzistuojančią švenčiausiosios trejybės paslaptį gali skambėti keistai, nes skaitytojas visada yra vienetas, o skaitymo procesas intymus teksto ir skaitytojo buvimas kartu, bet galbūt įmanoma skaitytoją suvokti kaip potencialių skaitytojų visumos metonimiją. Galima bent jau pabandyti, nesvarbu, kad teksto pavadinime yra žodis „netiesa“.

Kaip pradėti kalbėti apie minią – man yra didžiulis galvos skausmas, nes pradėti galima nuo bet ko. Prisipažinsiu, kad išgirdusi Dovilės Tumpytės ir Linaros Dovydaitytės kuruojamos parodos temą gerokai suabejojau, juk tai neįtikėtinai platus reiškinys, nuo kurio atsiveria spiečius nuorodų. Manosios buvo buvo tokios: žirgai, mokykla, Guy Debord’as, Švenčiausiosios mergelės dangun ėmimo atlaidai Pivašiūnų bažnytkaimy, minių dizainas ir architektūra per kokias nors sporto varžybas ir dar begalė kitų, atsirandančių dar nebaigus mąstyti apie ankstesniąsias. Visgi žaibišką minios reiškinio apmąstymų tėkmę suturintis momentas čia labai elementarus, gal todėl toks nepastebimas, tai – menas, meno laukas, ir esančiojo šioje minioje (?) savireflektyvumas. Neatsitiktinai vos įžengęs į ekspozicijos salę ir pasisukęs į dešinę pusę (o visgi didžioji dalis žmonijos yra dešiniarankiai) pamatai  M. Januševičiaus paveikslą, kuriame pavaizduota išdidinta Pranciškaus Smuglevičiaus salė (dabar – VU bibliotekos Retų spaudinių skaitykla) ir sumažinti bei tam tikra numatyta tvarka sudėlioti žmogeliukai, vaizduojantys dalyvavimą pirmojo Lietuvoje viešojo muziejaus (senienų muziejaus) atidaryme, kuris vyko 1856-aisiais Vilniuje.

Minia yra procesas ir vienaskaita…

Kalbant apie minios reiškinį, visada galvodavau, kad jis labai senas, tad gerokai nustebau, kai  parodoje išniro teiginys (tiksliai jo neatkartosiu), jog minių reiškinys susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje. Tik vėliau susiprotėjau, kad turėta omenyje tai, kad atsirado šio reiškinio diskursas, atsirado savireflektyvumas, miniai buvo pakištas veidrodis ir ji pirmą kartą save atpažino. Suprato, kad ji yra žvėriškai galingas žmonijos darinys, fizinis sutankėjimas ir intelektualinis praretėjimas. Minia yra tikrų tikriausias ir natūraliausias buvimo/išlikimo/evoliucijos procesas, kuris savo procesualumą suprato ne taip ir seniai. Kita vertus, galima manyti ir taip – jeigu minia iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nesuprato esanti minia, vadinasi ji tokia ir nebuvo.

Kalbant apie minių parodą NDG, ji suręsta gana aiškiai, išskirtos keturios grupės: Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios? Į jas sukrenta daug skirtingų kūrinių, tad parodos raštas dinamiškas, tik visgi nedingsta abejonė pačia tema/sąvoka/reiškiniu meno kontekste, tiksliau prasme tą reiškinį apmąstyti… Ši abejonė, lankantis panašaus tipo parodose (kai yra abstrakti, bet aiški tema ir daug ją atliepiančių skirtingais laikotarpiais sukurtų kūrinių) šiaip jau aplanko beveik visada. Grupės (Nuo publikos prie minios, Ritualo galioje, Dingęs minioje, Kas bijo minios?) iš tiesų gali būti ir visai kitokios, nes minia (arba bet kokia kita abstrakti, bet aiški sąvoka) kaip koks Soliaris gali būti bet kuo. Kita vertus, šioje parodoje pamačiau nemažai įdomių jungčių, perėjimų, blykstelėjimų etc., kurie intriguoja ir gelbsti iš minios nuobodulio. Abejonė pamažu nyksta (bet nebūtinai išnyksta) ir supratus jog minia (jeigu žiūrėsime į ją kaip į sąvoką, o kiek suprantu ši paroda tą ir siūlo) yra vienaskaita. Man patinka į šią parodą žiūrėti ne kaip į parodą apie minią, o kaip į parodą apie minios sąvoką.

Subjektyvus judėjimo parodoje žemėlapis (apie įdomias jungtis, blykstelėjimus, perspektyvas ir perėjimus)

Pirmasis blyksnis iš parodos šiame tekste jau pasirodė, tai minėtasis  M. Januševičiaus paveikslas su senienų muziejaus atidarymu. Jis įdomiai jungiasi su visais parodoje esančiais eksponatais ir, galų gale, visa paroda, mano sąmonėje tapdamas savotiška parodos metonimija arba savirefleksija. Slenkant Nuo publikos prie minios takeliais, stabteliu ties Rusijos cirko „Svoboda“ eisena gatvėmis gastrolių Šiauliuose metu. Kaip ir daugelis susižaviu ir negaliu atitraukti akių nuo 1930-aisiais Šiaulių gatvėmis pėdinančio dramblio, kupranugario ir prie vielinės tvoros prisispaudusių žmonių iš Romualdo Rakausko fotografijos „Kauno šiokiadieniai” (1970). Ritualo galioje užplūsta vaikystės atsiminimai, lankantis atlaiduose, tiesa rituališkumo čia būta labai mažai, o galbūt ir labai daug, tik jis visai kitoks: daug prekystalių su bažnytinėmis saldainėmis, alaus gėrėjų ir aplinkinių miestelių gyventojų, atvykusių pasidemonstruoti kokiais dailiais drabužiais apsirėdė ar šiaip apkalbėti aplinkinių, nieks to ir nesigėdydavo. O mes, vaikai, lakstydavom tarp antkapių, apsikarstę loterijose išloštais ar nusipirktais žaisliukais, tamagošiais, vaivorykštinėmis spiralėmis, YoYo, tobulai neskaniomis saldaininėmis apyrankėmis ir juokdavomis iš „klapčiukų“, kurie žygiuodavo procesijoje, aptaisyti drabužėliais iš užuolaidų. Trumpam susimąstau, kad galbūt reikėtų pabandyti susivaldyti nuo tokių asmeninių istorijų bei asociacijų gimimo, susikaupti ir pabandyti į parodą pažvelgti rimčiau, analitiškiau, bet, kita vertus, per asmeninio santykio ir ryšio susikūrimą paroda atgyja (vieniems ilgesniam laikui, kitiems trumpesniam). O kas toliau? Toliau, Rudolfo Levulio filmas ir dar daugiau asociacijų, atsiminimų apie dainų švenčių repeticijas ir įsikarščiavusius dirigentus, savo hypermostais bandančius suvaldyti keliolikos tūkstančių choristų minią ir taip be galo, savo asociaciją ar nuostabos pliūpsnį gauna bent pusė parodos eksponatų. Nutariu parodoje judėti lengvai, per daug nesirūpindama sąvokos ir tam tikrų parodoje esančių eksponatų ryšio buvimo abejonėmis. Visgi ryšį atrasti galima tarp bet ko, taip pat kaip ir suskirstyti parodą į bet kokias grupes.  O šioje parodoje bet kokiu atveju labai daug įdomios istorinės medžiagos, kuri suveikia kaip tam tikros išnašos parodos ekspozicijos tekste.

Pabaigai…

Teksto pradžioje ir pavadinime šmėstelėjęs Kierkegardas šiaip jau neturi labai didelio ryšio su šio teksto turiniu ir juolab paroda. Vienintelė apčiuopiamesnė jungtis yra tos pačios sąvokos apmąstymas skirtinguose kontekstuose. Savo tekste „Minia yra neteisybė“ Kierkegardas kalba apie tai, kad suvokimas jog teisybė slypi minioje yra klaidingas. Žinoma, tai nestebina žinant jo pažiūras ir idėjas. Kita vertus, per daug nesigilinant į Kierkegardo pasaulėžiūrą, bet turint ją omenyje ir šiek tiek perfrazuojant minėtojo teksto pavadinimą, galima pasakyti ir taip: „Ne minioje yra neteisybė, bet pati minia yra netiesa“, kaip ir šis tekstas. Kad ir kaip ten bebūtų, o būti gali bet kaip, visgi siūlyčiau šią parodą suvokti kaip dedikaciją miniai (arba minios sąvokai), tad prie tokios išvados ir stabtelėsiu, pabaigai pateikdama pavadinimus kitiems apgalvotiems, bet neparašytiems šio teksto paragrafams (juos galima suvokti ir kaip skanduotes galimuose parodos žiūrovų minios plakatuose):

Minia yra ornamentas ir dekoracija spektakliui…

Minia yra paroda…

Minia yra visi pasaulio žirgai…

Minia yra bet kas, ką sugalvosim…

[1] Pavadinimas yra nuoroda į filosofo Soreno Kierkegardo tekstą-dedikaciją panašiu pavadinimu „Minia yra neteisybė“.

[2] Minėtasis tekstas yra knygos „That Single Individual” (1847) dedikacija.

[3] My dear, accept this dedication; it is given over, as it were, blindfolded, but therefore undisturbed by any consideration, in sincerity. Who you are, I know not; where you are, I know not; what your name is, I know not. Yet you are my hope, my joy, my pride, and my unknown honor.

Fotoreportažą iš parodos „Minios“ galima peržvelgti čia.