Tuštuma kaip naratyvo lūžis

Vos prieš kelias dienas vienas tyrimų laivas buvo atplukdytas į techninės priežiūros doką prie Erio ežero Šiaurės Amerikoje. Techninio aptarnavimo darbuotojai pastebėjo, kad iš vairavimo veleno korpuso srūva keista, dervos konsistencijos juoda medžiaga. Buvo paimti mėginiai, kurie buvo išsiųsti tyrimams į Minesotos universiteto Duluto padalinį. Paaiškėjo, kad ši juodoji masė yra gyva – tai gyvybės forma, sąmojingai praminta „ShipGoo001“. Įdomiausia tai, kad palyginus šių mikroorganizmų DNR su pasaulinėmis duomenų bazėmis, nerasta jokių atitikmenų. Kitaip tariant, tai – iki šiol nežinomas mikroorganizmas.

Kai mokslo pasaulis susiduria su dar netyrinėta mikroskopine būtybe, gebančia egzistuoti aplinkoje be deguonies, tuo pačiu metu Vilniuje veikia paroda, kalbanti apie kitas – istoriškai ignoruotas, nepažintas ar sistemingai ištrintas gyvybės formas. Iki rugpjūčio 1 d. Vilniaus universiteto Idėjų observatorijoje (M. K. Čiurlionio g. 29) eksponuojama Justinos Moncevičiūtės paroda „A [   ] in the shape of a monster / the skies are full of them“ (liet. „[ ] monstrės pavidalu / dangūs jų pilni“). Tai pirmoji menininkės paroda Lietuvoje, kuri, pasitelkdama keramiką, tekstilę ir instaliacijos principus, jautriai įsirašo į šios istorinės observatorijos architektūrą, paversdama ją vieta, kurioje kosmosas mąstomas ne kaip teritorija užvaldymui, bet kaip kūniškas, efemeriškas audinys – pilnas spragų, tuštumų ir ištrintų vardų.

Paroda skleidžiasi kaip tylus iškvėpimas tarp astronominių motyvų, marginalios atminties ir performatyvaus tekstilinio kūno. Ji išvengia naratyvinio tiesmukumo – tai ne paminklas moterims mokslininkėms, o subtilus erdvinis raštas, primenantis tiek siuvinėjimo diagramos algoritmą, tiek kūno fragmentų choreografiją. Tai ne tiek paroda apie astronomiją, kiek apie tai, kaip žiūrime į dangų – ką matome, ką praleidžiame, ką pavadiname monstrišku. Moncevičiūtės pasirinkta forma – keraminiai moduliai, siuvami, veriami, jungiami – liudija ne tiek apie skulptūrą, kiek apie struktūrinę kalbą. Objektai nėra užbaigti – jie tarsi auga, mezgasi, bet ne kaip viską norintys paslėpti vijokliai. Jų artikuliacija vyksta ne per vaizdą, o per materialų gramatikos veiksmą: jungtį, išskaidymą, deformaciją. Tuštuma tarp keramikos dalių nėra neigimas, bet jungiamoji kalbos dalis. Jei galaktika yra kalbos forma, šie kūriniai yra jos sintaksiniai debesys.

Objektai – ne tik „audiniai“, bet ir buvę ar būsiantys organizmai. Ypač „Skūrà“ serijos instaliacijos – jos atrodo kaip nudirtos, bet niekada nepriklausiusios jokiai odai. Čia atsiranda svarbus skirtumas: tai ne rekonstrukcija, bet praleistas, gal niekada neįvykęs įsikūnijimas. Kūnas be gimimo, be mirties, be naratyvo. Tik pavidalas. Šis kūniškumas egzistuoja tarpinėje būsenoje tarp įvykusio ir neįvykusio. Šie objektai kalba apie tai, kas niekada netapo savimi, bet vis tiek paliko liekanas. Skulptūra čia yra ne objektas, o žymė – vizualinė autopsija to, ko nebebus. Objektai instaliuoti ne kaip eksponatai, o kaip būtybės tam tikroje būsenoje. Jie tįsta, byra, kabėdami išlenda iš plyšių, ropoja. Erdvėje jų pozicijos primena surežisuotą pabėgimą, nežemišką lėtą bandymą ištrūkti. Parodos choreografija artima ne šokio, o astronominio sekimo logikai: orbitoms, judesių trajektorijoms, nepilniems ciklams. Ir čia atsiskleidžia esminis aspektas – tai paroda apie tai, kaip kažkas juda, bet mes to nepastebime. Kaip objektas išslysta iš mūsų regos akiračio – kaip moteris iš mokslo istorijos, kaip dulkė iš teleskopo objektyvo.

Moncevičiūtės skulptūros gali būti suvokiamos kaip sutirštėję sapno dariniai, turintys tam tikrą švarumo ir kliedesio proporciją. Menininkės feministinė perspektyva neišreiškiama deklaratyviai. Ji apsigyvena paviršiuje, siūlėje, užlenkime, atotrūkyje. Kaip teigia Rozsika Parker knygoje „The Subversive Stitch“, tekstilė ilgą laiką buvo priskiriama moterų pasauliui – tyliai kantrybei, dekoratyvumui, domestikacijai. Tačiau būtent šios „nuolankios“ medžiagos įgalina ironišką maištą. Justinos Moncevičiūtės keraminių karoliukų instaliacijos mezga ne tik formas, bet ir istorines paraštes – jos atkartoja siuvinėjimo ritmiką, bet vietoj ornamento audžia pamirštas orbitas, ištrintas astronomių trajektorijas. Tai siūlė, kuri laikosi ne dėl grožio, o tam, kad atsivertų nauja pažinimo logika – tokia, kurioje net tuštuma turi kūną. Kai kurie instaliacijos segmentai atrodo beveik lūžę, ištrupėję, pakibę tarp kritimo ir laikymosi. Čia slypi labai stiprus įvaizdis – tai, kas atrodo trapu, tampa laikančiąja struktūra.

XX a. kosmosas buvo mokslo pažangos alegorija, XXI a. jis vis labiau virsta verslo interesų lauku – „paskutine“ teritorija, kurią vis dar galima užgrobti. Toks mąstymas giminingas kolonializmo logikai: dykros, kurias reikia „atrasti“, „įsisavinti“, „naudoti“. Elono Musko ir panašių veikėjų vizijos apie kosmosą – tai ne utopijos, o korporaciniai sapnai apie teritorinę kontrolę. Mėnulio sklypų pardavimas, planai įkurti Marso kolonijas, privatūs palydovų tinklai – visa tai formuoja neutralaus mokslo iliuziją, už kurios slepiasi kapitalo ekosistemos. Ir štai Justinos Moncevičiūtės instaliacijos atsako: jos neatvaizduoja kosmoso, bet jį mezga. Ne konstruoja, bet komponuoja. Ne įsisavina, bet paliečia. Moncevičiūtės kūrinių tuštumos – tarp keramikos modulių, tarp formų, tarp prasmių – galėtų būti skaitomos kaip tylus pasipriešinimas viskam, kas siekia užpildyti, įvardyti, suvaldyti. Skirtingai nei „SpaceX“ diskursas, kuris nori apibrėžti, nustatyti orbitą, pasiųsti misiją, jos kūriniai šneka per pauzes, nutylėjimus, atodūsius. Tai nėra silpnumo ženklas. Tai – kosminio jautrumo forma, kurioje tyla turi savo masę. Kosmosas čia netampa nei taikiniu, nei misija. Jis primena organinį raštą, megztinį, tinklą ar vandenyno gyvį. Tai nėra atsitiktinis sprendimas – menininkė ne iliustruoja dangaus kūnus, o perrašo jų metaforas per moteriško darbo, pažinimo, jautrumo patirtis. Toks požiūris artimas astrofeministiniams teoriniams laukams, kuriuose keliama mintis, kad kosmoso tyrimas buvo ir tebėra genderizuotas projektas.

Moncevičiūtės kosminis matriarchatas – ne apie valdymą, o apie sąveikas. Apie tinklą, kurio mazgai – moterys astronomės, jų stebėjimai, jų pamiršti pėdsakai. Apie tai, kad žinios kaupiasi ne kaip žvaigždėlapių brėžinys, bet kaip subtilus, vibruojantis darinys – kartais trapus, kartais galingas. Tai postkolonijinis kosmosas, kuriame nebelieka „centro“, iš kurio viskas matuojama. Instaliacijos kuria alternatyvą: kosmosas kaip archyvas, o ne arena. Kaip prisilietimas, o ne ekspedicija.