Pro Vincento Van Gogo ir Vytauto Narbuto prizmę: Ievos Kotrynos Ski „Stonewashing“ 

Žiūrint į vieną Ievos Kotrynos Ski filmo „Faults and Folds“ kadrų – rūke nugrimzdusį lauką su ryškios žolės kupetomis – nejučia pasivaidena Van Gogas. Galbūt todėl, kad vaizdas kadre toks tapybiškas, tarytum sukurtas plačiais storo teptuko potėpiais. Jis, žinoma, melancholiškas, greičiausiai dėl rūko, gaubiančio jį lyg geras rudeninis paltas. Ir tas puikus kontrastas tarp sodrios žalios spalvos ekrano apačioje ir išskydusios baltos viršuje duoda filmui kiek mįslingą tembrą. 

Erdvėje yra ir dar vienas Van Gogą primenantis artefaktas – pastele ant popieriaus nupieštas džinsų piešinys. Jis visai nedidukas, tačiau simbolinis. Jame suglamžyti džinsai tarytum susigarankščiavę Vincento batai, nutapyti prieš beveik pusantro amžiaus. Džinsų klostės sukritusios netaisyklingai į storo audinio košę. Akimirką atrodo, kad tai kubistinis darbas, kuriame tuo pat metu matomas daiktas iš kelių žiūros taškų. Mane šiek tiek pritrenkia baltos pastelės ant balto popieriaus lapo panaudojimas. Susidaro įspūdis, tarytum drabužis su savo mėlynomis siūlėmis ir kantais išnyra iš niekur, panašiai kaip tos žolės iš riebaus rūko. Ranka atliktas piešinys įneša į vėsią Editorial erdvę šilumos, kurioje susitinka įvairiomis medijomis sukurti darbai. Jis kiek jaukesnis negu žolė, paskendusi rūke, ir gal šiek tiek komiškas dėl savo nerangumo. Vis dėlto abudu kuria kažkokį nesuvaidintu jautrumu dvelkiantį sąskambį, kuris galvoje gaudžia žemais tonais vaikštinėjant po nedidelę galerijos erdvę. 

Kaip tokios asociacijos išvis ateina? Juk dabar 2025-ieji, ir ekrane matomi vaizdai yra apdoroti naudojant dirbtinį intelektą, ne teptuką. Ar bandau pasakyti, kad Ievos Kotrynos Ski parodoje esama kažko klasiško ar net senamadiško? Žinoma, ne, tiesiog taip veikia mano dailėtyriškas protas. Paprasčiausiai vaizdai kalba įvairiomis mums ne visada žinomomis, tačiau kažkokiu būdu suprantamomis kalbomis. Kaip įdomu jų klausytis apžiūrinėjant Ievos Kotrynos suneštus artefaktus. 

Tarp jų dar vienas – betoninis „suolelis“. Tai yra miesto gatvėse dažnai sutinkamo bordiūro segmentas. Jis, regis, mėgina apsimesti grynakrauju akmeniu, galbūt ekrane vykstančios geologinės sintezės rezultatu. Ant jo padėjus džinsais aptrauktą sėdimąją, tvirta ir vėsu. Įsivaizduoju, kad šis blokas buvo panaudotas iki baltumo trinant džinsus, kabančius ant sienos, suteikiant jiems apsimestinį nusidėvėjimo efektą. 

Parodoje greta Van Gogo pasirodo ir dar vienas personažas – geologas Vytautas Narbutas. Jo darytos trys mikroskopinės žėručio fotografijos kabo ant sienos šalimais džinsų piešinio. Vytautas Narbutas yra Ievos Kotrynos Ski senelis. Galima sakyti, kad jo įtraukimas į parodą daro ją kiek labiau asmenišką. Autorė kurdama ne pirmą kartą atsispiria nuo giminačių. Štai Pamario galerijoje šią vasarą eksponuojame jos ir pusseserės Ignės Narbutaitės filme „Preilos projektas“ kalbama apie Preilą, į kurią Narbutų šeima važiuoja vasaroti jau daugelį metų. 

Nuotraukos nedidelės ir abstrakčios, vaizduojančios giluminę žėručio sandarą. Žėrutis, nekalto vardo akmuo, yra „žėručio skandalo“ kaltininkas, apie kurį rašoma parodos anotacijoje – dėl perteklinio žėručio kiekio statybiniuose mišiniuose naujai Airijoje pradėjo trupėti nauji namai. Akmens atlaužų galima rasti besimėtančių pietų Lietuvoje, jis žėri saulėje tarytum brangakmenis. Vaikystėje ir man tekdavo žaisti su žėrinčiais akmenimis.

Yra ir dar viena nuotrauka, jau ant kitos sienos. Pavadinta „echafaudage (pastoliai), Paris 05.02.2023“, ji, rodos, vaizduoja parduotuvės interjerą. Nuotraukos centre švyti šaldytuvas, prikrautas atšaldytų gėrimų. Jo lempos šviečia skaisčiai, skleisdamos dirbtinę šviesą, šaltomis spalvomis nudažančią daiktus. Nuotraukoje matyti įvairių prekių sangrūda, kaip vienoje iš tų nedidelių parduotuvių, kuriose galima įsigyti ir visko, ir nieko tuo pačiu metu. Nuotrauka daryta vasario mėnesį, žiemą, Paryžiuje, kur gyvena ir kuria Ieva Kotryna. Įdomu, kodėl ji pasirinko šį vaizdinį, kaip ir kodėl jis patraukė jos dėmesį prieš dvejus metus, ir kaip įsipaišė į parodos paveikslą? Atrodo, kad ši nuotrauka kuria kontrastą su tuo, kas matoma video ekrane – supriešinamos gamtos jėgos ir jų tvariniai ir žmogaus pasaulis, prikištas daiktų. 

Video darbe matomos uolienos nuolatos mainosi. Jos tai susilieja, tai išsiskleidžia, tai susiplaka su jas supančia aplinka. Šiuos efektus kuria darbe panaudotas dirbtinis intelektas ir skaitmeninis nuotraukų apdorojimas. Galima teigti, kad kūrinys yra Ievos Kotrynos ir dirbtinio intelekto bendradarbiavimo rezultatas, jų bendras kūrinys. Sakau taip labiausiai dėl to, kad nepaisant klišinio DI veikimo, sunku nuspėti, kokias vizuales formas jis išgaus. Galbūt šis nenuspėjamumo faktorius suteikia video darbui energijos, nes išties tokia pat nenuspėjama gali būti ir gamta, formuojanti žemės geologinę sandarą. 

Fone girdima Pauline Oliveros „A Love Song“ suminkština ekrane mutuojančias akmens atplaišas. Muzika neša vaizdus kaip upė, vienas po kito jie tai apglėbia vienas kitą, tai nurungia. Šis šokis begalinis, viską aprėpiantis. Tik staiga vėl grįžtama prie kažko pastovaus – žalio lauko, paskendusio rūke. 

Nuostabu matyti, kaip parodoje „Stonewashing“ susijungia mikroskopiniai ir gigantiški kontekstai – planetą formuojanti ugnikalnio lava ir Paryžiaus parduotuvėlės elektrinės šviesos, įspūdingo dydžio dolerito daika ir miniatiūriniai žėručio rėžiai. Ką apie visa tai pagalvotų Van Gogas ir Vytautas Narbutas? Manau, jiems patiktų matyti, kaip dirba Ievos Kotrynos Ski protas, sugeneravęs šią nedidelę, tačiau daugiasluoksnę parodą. Išties „žodžiai gali atvesti į netikėtas vietas“.¹ 

P. S. „Stonewashing“ jau užsidarė, tačiau esantiems Kuršių nerijoje rekomenduoju aplankyti Pamario galerijoje Juodkrantėje iki vasaros pabaigos veikiančią Ievos Kotrynos Ski ir Ignės Narbutaitės parodą „Preilos projektas“. 

1. Parodos anotacija. ↩︎