Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės paroda „Apie svajones ir tai, kas jau yra“ galerijoje (AV17)

Iki birželio 27 d. galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veikia Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės paroda „Apie svajones ir tai, kas jau yra“.

Važiuojant viešuoju transportu arba einant pėsčiomis iš miesto centro, namų link, pravažiuoju kai kuriuos posovietinius Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Jeigu negalvoju apie tai, ką aš veiksiu po trejų metų, pradedu galvoti apie aplinkinių gyvenimus. Nė vienas įdomus personažas nepraslysta pro mano akis. Akies krašteliu stebiu, kur jie eina. Jei išgirstu balsus, klausausi jų pokalbių. Imu svarstyti, kaip atrodo jų kasdienybė. Miega, keliasi, dirba… O kas toliau? Galbūt dalinasi savo gyvenimu su kažkuo kitu? O gal jie vieniši? Kas padaro jų gyvenimus pakenčiamus? Ar jiems pakanka to, ką jie turi? O jeigu ne, tai ką jie daro, kad jiems būtų lengviau gyventi? Ar jie apskritai apie tai mąsto? Kartais socialiniuose tinkluose susiduriu su jų gyvenimo nuotrupomis, tačiau paprastai jų nepakanka, kad galėčiau atsakyti į šiuos klausimus. Kartais taip noriu išsiaiškinti, kad vienintelis būdas yra paklausti jų tiesiogiai. Tačiau visi atsakymai leidžia man daryti išvadą, kad čia, Vilniuje, didžioji dalis gyvenimo vykstą mūsų vaizduotėje. 

„Apie svajones ir tai, kas jau yra“ – tai antroji, menininkų Nojaus Juškos ir Augustės Verikaitės kuruotos parodos „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“, dalis. 2024 m. sausio mėn. galerijoje „Atletika“ įvykusioje pirmojoje šios serijos parodoje, daugiausia dėmesio buvo skiriama monotoniškai kasdienybei: įpročiams, saugumui ir buičiai. Savotiškai naivus žvilgsnis čia užklydo už vienišo, jautraus, antraplanio namų kūno. 

„Apie svajones ir tai, kas jau yra“ – nebeskiria dėmesio namų erdvės politikai, paroda atsiduoda svajotojui. Ši erdvė nebekursto nostalgijos ir slepiasi nuo bet kokio praktiško funkcionalumo. Ankstesnės parodos, „pasidaryk pats“ prigimtis čia subręsta į dirbtinę tikrovę, kurioje darbas ir namuose besislepiantys rūpesčiai nebeslegia šio namo gyventojo. Tai erdvė, kurioje nėra medžiotojo ir jo grobio, kur laikas nesvarbus ir nevysta gėlės. Šie namai nebeturi asmeninių prisiminimų, jie suteikia prieglobstį svajotojui, kurio nestabdo ir nevargina gyvenimo išbandymai ir kūniški poreikiai. Viltingų instrumentų pilni namai, priešingai nei ankstesnėje parodoje, atsiskleidžia, užleisdami vietą visai kitokiam gyvenimo būdui, priklausančiam visiems, kurie tik drįsta svajoti. 

Techninis vadovas / parodos dizaineris: Matas Šatūnas 

Fotografijos: Saulė Gerikaitė