Medos Norbutaitės ir Pauliaus Ruko paroda „#ryšys“ Klaipėdos galerijoje

Iki gegužės 3 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veikia Medos Norbutaitės ir Pauliaus Ruko parodos „#ryšys“.

Kai du kūrėjai susitinka bandydami artikuliuoti teritoriją, kuri niekuomet nebuvo jų bendro patyrimo scena, įvyksta tam tikras keistas išsiskaidymas laike. Vaikystės ir paauglystės žemėlapiai – du kartografiniai sluoksniai, kadaise dengę tą pačią topografiją (Alsėdžių miestelį), tačiau niekada nesusilietę – čia tampa šventovės pamatu. Tačiau ar galima šventovę statyti retrospektyviai, iš anksto pažymėjus ją kaip vietą, kurioje „turėjo“ vykti susitikimas? Ar ne pati ši fikcija, šis postfaktinis ilgesys, tampa kur kas įdomesnis nei bandymas įkūnyti jį vizualiai?

Pasitelkiant religinius simbolius, kūriniai tarytum mėgina šiuolaikinėje estetikoje iškviesti šventumo šešėlį. Tačiau šis šventumas čia ne kontempliatyvus, o performatyvus – jis žaidžia su savo reprezentacija. Figūros Medos Norbutaitės paveiksluose – Jėzus su nudažytais nagais, šiuolaikiškais marškinėliais su užrašu „Love“, artimesnis brolių Koenų „Didžiojo Lebovskio“ personažui nei kanoniniam įsivaizdavimui, drag karalienė Madona, laikanti vieną baltą, kitą juodaodį kūdikį – labiau primena religinės vaizduotės marketingo versijas nei mistinį paveikslą. Tai nėra malda, tai – gestas. Tarsi plastikiniai religiniai suvenyrai, pastatyti ne altoriuje, o vitrinoje. Šventieji čia nebeišgyvena ekstazės – jie pozuoja. Ir vis dėlto, net jeigu tai tik žaidimas, jo taisyklės liudija gilų alkį transcendencijai. Tai vizualinė teologija be dogmos, kurioje šventumo ikonai suteikiami ne tiek metafiziniai, kiek semiotiniai atributai. Čia religinė vaizduotė išsiskleidžia kaip estetinė spekuliacija – ne infantili per turinį, o greičiau per episteminį savo konstruotumą: simboliai funkcionuoja tarsi kultūriniai žaislai, perkelti į diskursyvinę instaliaciją, kur prasmės generuojamos labiau per asociatyvų sąlyčio efektą nei per naratyvinę logiką. Peliuko Mikio ausytės, uždėtos Madonai, tampa ne tiek ironijos signalu, kiek intuityvia kultūrinės relevancijos paieškos išraiška – gestu, kuris, sąmoningai ar ne, fetišizuoja aktualumą. Šis vizualinis veiksmas primena postsekuliarią liturgiją, kurioje šventumo formos yra dematerializuotos, tačiau ne dekoduotos.

Tarpikoninė žaismė šiame kontekste neprovokuoja, bet veikiau transformuoja: ji paverčia religinės ar mitologinės vaizduotės ženklus estetiškai patrauklia, tačiau konceptualiai chaotiška kompozicija. Fragmentiškas ikonų derinimas sukuria ženklų architektoniką, kuri nebesiekia nuoseklumo ar aiškios naratyvinės ašies, bet veikia kaip kultūrinio asociatyvumo tinklas. Tokia reprezentacijos forma būdinga post-postmoderniai mąstysenai, kurioje reikšmė atsiranda ne iš autoriaus intencijos ar teiginių aiškumo, bet iš percepcijos poveikio – kaip aidas, atspindys, virpesys, kuris subjektyviai suaktyvinamas žiūrovo sąmonėje. Vis dėlto kyla klausimas: ar šioje hermeneutinėje ženklo topografijoje dar įmanoma išeiti už vaizdo autoreferencialumo ribų? Ar refleksyviai manipuliuojant vizualiniais tropais, neatsitinka taip, kad pats gestas – siekis pažymėti teritoriją – tampa savitikslis, tarsi užstrigęs tarp įvaizdžio ir ilgesio sukurti naują prasmę? Kitaip tariant, ar ši estetika dar artikuliuoja transcendenciją, ar jau tik imituoja jos kalbą?

3D spausdintas ir iš skenuoto tikro varliagyvio kūnelio atvaizdo sukurtas Pauliaus Ruko objektas „Aukojimas“ šioje parodoje įgyja archetipinį, beveik kosmologinį statusą – tai nebe biologinis likutis, o išaugintas į milžinišką mitologinį kūną, kuris vienu metu veikia ir kaip relikvija, ir kaip ikonoklastinė dievybė. Ši hiperbolizuota forma, išplėsta iki titaniškų proporcijų, įgyja pagoniškosios aukos totemo bruožų, primenančių senųjų civilizacijų ryšį su gamta kaip dieviškumo lauku. Tuo tarpu Medos paveiksle „Ryšio antologija“ ši rupūžė vėl pasirodo, jau nebe kaip biologinė substancija, bet kaip siužeto ir spalvos inkarnacija. Čia viena auka tampa kitos aukos promote – vizualine ir simboline matrica. Prisiliečiame prie pasakiško, sapniško, pagoniško naratyvo, kuriame auka ir grožis, skausmas ir transformacija neatsiejami vienas nuo kito. Autoriai subtiliai konstruoja hibridinę erdvę, kuri yra vienu metu šventa palėpė ir bedieviška bažnytėlė – tarsi metafizinė kapsulė, kurioje vyksta ritualinė tarpusavio energijų detektyvo drama.

Vienas iš centrinių parodos elementų – į 16 mm kino kilpą „Sąmoningas sapnas“ perkeltas dronu nufilmuotas vaizdas – tampa ir poetiniu, ir teoriniu raktu į šios parodos laiko suvokimą. Juosta, besidriekianti per beveik visą salės ilgį, grąžina mums materialumo pojūtį – ji liudija vaizdo fiziškumą, jo buvimą laike ir kūne. Kiekviena sekundė čia tampa ilga, apčiuopiama, it stygos garse, išsitempusi tarp pirminių kadrų ir dabarties. Šis vaizdinis pasikartojimas tampa meditatyviu ritualu – kaip mantra, leidžianti pajusti, kad žiūrėjimas pats savaime yra aktas, o juostos tėkmė – sąmonės tėkmės atitikmuo. Toks laiko ir vaizdo persidengimas primena serialo „The Man in the High Castle“ pradžią, kur alternatyviame pasaulyje, kuriame karą laimėjo nacistinė Vokietija, veikėja atranda paslaptingą kino juostą su kitokios istorijos įrašais – sąjungininkų pergale ir sprogstančiu Reichstagu. Ši juosta sukrečia jos tikrovės suvokimą ir tampa įkalčiu, kad paralelinė realybė gali egzistuoti. Lygiai taip ir instaliacijos juosta veikia tarsi keisto laiko keliautojo artefaktas – įrašas iš nesutampančios laiko tėkmės, nuolat kartojamas sąmoningame sapne, kuriame skrydis virš architektūros baigiasi netikėtu kritimu žemyn.

Kyla klausimas – ar šios instaliacijos veikėjai, buvę tuo pat metu toje pačioje vietoje, galėjo susisiekti sapnuose? Pastarojo dešimtmečio moksliniai tyrimai šiuo klausimu tampa vis ryškesni: pavyzdžiui, remiantis NOVA (PBS) publikacija, mokslininkai sėkmingai užmezgė realaus laiko komunikaciją su sapnuojančiais asmenimis REM miego metu – jie galėjo atsakyti į klausimus naudodami akių judesius ar kitus sutartus signalus. Tuo tarpu Kalifornijoje įsikūrusi REMspace laboratorija atliko eksperimentus, kurių metu du sapnuojantys asmenys sugebėjo perduoti informaciją vienas kitam. Tai liudija apie tarpsąmoninius ryšius, kurie įgalina alternatyvias žinojimo formas – tokias, kurios peržengia racionalią kalbą ir logiką.

Paroda šitaip tampa ne tik vizualiniu, bet ir epistemologiniu fenomenu – ji kelia klausimus ne tik apie tai, ką matome, bet kaip matome, kaip vaizdas tampa žinojimo forma, kaip kūrinys tampa sapno, aukos ir laiko kelionės atitikmeniu. Tai kruopščiai sukonstruotas poetinės ir kritinės minties konglomeratas, kuriame kiekvienas elementas rezonuoja tarpusavyje – išlaikant subtilią pusiausvyrą tarp sakralumo ir ironijos, tarp šventės ir dekonstrukcijos.

Organizatorius – LDS Klaipėdos skyrius.

Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė

Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir LDS Klaipėdos skyriaus kūrybinės programos dalis.

Organizacijos strateginę veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Tekstas: Rosana Lukauskaitė

Fotografijos: Gintautas Beržinskas