Atrasti, burti, patirti: driekiant meną ir mokslą jungiančius tiltus per Baltijos jūrą 

Įspūdžiams susigulėjus ir nurimus norisi dalintis sausio mėn. pabaigoje įvykusia menininkės ir tyrėjos Arūnės Baronaitės bei jos idėjine bendražyge tapusios žodžiui ir tekstui neabejingos Jevgenijos Jerochinos-Labanauskienės kelione į Švediją, įgyvendinant naują meną ir mokslą jungiantį Švedijos ir Lietuvos bendradarbiavimo fondo finansuojamą projektą „Bridging Art and Science Across The Baltic Sea“. 6 dienas trukusios kelionės metu apsilankyta skirtingose ir tuo pačiu unikaliose organizacijose Stokholme ir Linšiopinge, kur diskutuojant, dalyvaujant dirbtuvėse ir lankantis parodose ryškėjo daug žadančios bendro darbo ir kūrybos trajektorijos.

Autentiškumu dvelkiantis medinis namas, slepiantis botanikos ir biologijos pažinimo paslaptis, įspūdingas žiemos sodas, tiksliųjų mokslų bazė, kur klysti ne tik galima, bet netgi būtina, tarpdiscipliniškumu alsuojanti galerija buvusios laboratorijos patalpose, į ekologinio sielvarto temą besigilinanti tyrėja iš Linšiopingo, unikalios abejingų nepaliekančios dirbtuvės, kurių metu natūralaus raugo tešla panaudojama visiškai netikėtai, – visa tai ir dar daugiau tapo tikrų tikriausia Patirtimi iš didžiosios „P“, kuri privalo turėti tęsinį.

matyti – tirti – atrasti

Anders Blomqvist dėka teko galimybė apsilankyti Stokholme įsikūrusiuose „House of Science“ ir „House of Nature“ centruose, kurių veiklą bendrai kuruoja Karališkasis technologijos institutas ir Stokholmo universitetas. Unikalus parko glūdumoje apsuptame ežerų įsikūręs „House of Nature“ centras kviečia užeiti į svečius. Čia atvykęs jautiesi lyg viešėdamas jaukiuose ir svetinguose namuose – tik nusiauk batus ir panirk į naujų žinių jūrą. Centras puikiai išnaudoja lokaciją, kurioje yra įsikūręs. Kadangi veiklos vykdomos ne tik vidinėse patalpose, bet ir nuostabiame parke su keliais ežerais bei įspūdingame žiemos sode, o čia besilankantys vaikai gali betarpiškai pažindintis su gyvūnų ir augalų pasauliu. „House of Nature“ biologės Frida Thorselius ir Hanna Karlsson pakvietė išbandyti patyriminę ekskursiją botanikos sode, susipažinti su skirtingų žemynų augalais, stebino įvairovė, apimanti vabzdžiais mintančius ir be žemės augančius augalus.

Mokslinę veiklą chemijos ir biochemijos srityse vykdantis Andersas mielai sutiko mus supažindinti su visomis „House of Science“ laboratorijose vykdomomis skirtingo amžiaus vaikams skirtomis edukacijomis. Dėmesį traukė genetikos, bioinformatikos ir mikrobiologijos veiklos vyresnio mokyklinio amžiaus mokiniams. Andersas nemažai pasakojo apie principus, kurių laikosi vesdamas edukacijas atvykstantiems mokiniams. Veiklos pradedamos vos vaikams įžengus į centrą, skatinamas vaikų savarankiškumas, jie pratinami prie darbo laboratorijoje įtraukiant ne tik į pačią veiklą, bet ir į pasiruošimo bei tvarkymosi procesą. Vis dėlto didžiausią susižavėjimą kelia Anderso įsitikinimas, kad mokiniai ne tik gali, bet ir turi klysti tam, kad, analizuodami savo ir kitų klaidas, ieškotų sprendimų ir naujų priėjimų. Vaikams, anot jo, nereikia per greitai pateikti teisingų atsakymų, nes suaugusiųjų pasaulyje tų atsakymų teks ieškoti patiems. 

Mokslinę veiklą matematikos srityje vykdanti Elin Ottergren priminė, kad matematikos yra visur. „House of Science“ centre matematinės veiklos pateikiamos žaismingai ir spalvingai, taip į jas įtraukiant skirtingo amžiaus mokinius. Vaikai gauna žinių apie dvejetainių skaičių sistemą ir jos pritaikymo būdus, pavyzdžiui, atliekant šifravimo užduotis, supažindinami su kompiuterio sandara ir netgi patys konstruoja kompiuterį. Taikant tarpdiscipliniškumo ir holistinį metodus, centro lankytojai kviečiami įžvelgti sąsajas tarp skirtingų sričių ir viską jungti į visumą. 

svajoti – burti – aidėti  

Pačios to nejausdamos pasąmoningai susitikimui su „The Eco- and Bioart Lab“ įkūrėja Marietta Radomska pradėjome ruoštis daug anksčiau. Gyvenimo įvykiai it piltuvėlis vedė šio susitikimo link. Dar prieš kelis metus pradėjusi domėtis biomeno lauku aš, Arūnė, susidūriau su šioje sferoje aktyviai dirbančia Marietta, besigilinančia į „ecological grief“, „queer death studies“ ir kitas susijusias temas. 

Žavi Mariettos ryžtas kalbėti apie dalykus, kurie, atrodytų, yra nepatogūs ir keliantys neigiamas emocijas, o kai kuriems netgi siaubą. Vis dėlto jos idėjos veikia ne gniuždančiai, o suteikia vilties ir įgalina. Mariettos drąsa ir energija įspūdį darė vos pradėjus bendrauti nuotoliu, o mūsų projektui parodytas dėmesingumas, rūpestis ir noras veikti bendrai paskatino mus pačias dar labiau įtikėti šios idėjos prasmingumu.

Ankstyvas, tamsus ir ūkanotas rytas, „bomžai“ stotyje ir kelionė traukiniu į Linšiopingo universitetą – daug žadančios dienos pradžia. Dar prieš kelionę kartu su Jevgenija analizavome Marrietos tekstus, dalinomės įžvalgomis ir kėlėmė viena kitai klausimus, kurie vedė prie gyvenimą keičiančių sprendimų. Pagaliau išaušo ta diena, kai realiuoju laiku galėjome patirti žmogaus, dirbančio savo pašaukimo lauke, energiją ir užsidegimą. 

Linšiopingo universiteto Teminių studijų (TEMA) ir Lyčių studijų (TEMAG) padaliniuose, kuriuose vykdomi tyrimai, susiję su ekologine ir branduoline atmintimi Baltijos jūros kontekste, lyčių ir kt. klausimais,  vyko daug žadantys susitikimai , kurių metu dalinantis patirtimis ir vizijomis rasta daug sąlyčio taškų dėl galimo bendradarbiavimo vystant tarpdisciplinines ir transdisciplinines temas, jungiančias švietimą, mokslą ir meną. 

rauginti – atverti – patirti

Kartu su Jevgenija kelis kelionės rytus leidome su ankstyvu kavos puodeliu nuostabioje Stokholmo dvasia alsuojančioje kepykloje. Žvilgsnį traukte traukė ne tik ant prekystalio dailiai išrikiuoti kepiniai, bet ir paruošimo procesas, į kurį pasinėrę kepyklos darbuotojai – tikrų tikriausia meditacija. Šnekučiuojantis apie natūralų duonos raugą kilo kiek netikėtas, tačiau aktualus klausimas: kiek priežiūros reikia raugui ir ar vis dėlto prieš išvykstant iš namų svarbu rasti jam „auklę“? Šiems iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniams pamąstymams visai netrukus buvo lemta virsti dar vienu nepakartojamu epizodu.

Susitikimo metu Linšiopinge užsiminėme, kad kitą dieną turime laisvą pusdienį, ir netikėtai gavome unikalią galimybę tapti „Konstfack Research Week 2025“ renginių ciklo dalyvėmis – neįkainojamo Mariettos rūpestingumo ir vienijančios energijos dėka buvome apdovanotos paskutinės minutės pasiūlymu dalyvauti „Kneading Cultures – Exploring Future Forms of Dough as Material for Making dirbtuvėse“, kurių centrine figūra tapo charizmatiškasis Sebastien Boudet.

Šiose dirbtuvėse natūralaus raugo tešla tapo daugiau nei vien žaliava – ji virto holistinį požiūrį atspindinčia tyrimų ir kūrybos medžiaga, simbolizuojančia ekologines, kultūrines ir socialines sankirtas. Dalyviai eksperimentavo su alternatyviomis sudėtimis, permąstydami tešlos formavimo procesą kaip būdą reflektuoti tvarumo, amatų tradicijų išsaugojimo ir ateities materialumo temomis.
Ši įspūdinga somatinė patirtis suteikė naujų perspektyvų analizuojant medžiagiškumo ir gyvybės ciklų svarbą. Tešla kaip kintanti, jautri ir gyva medžiaga tampa aliuzija į dirvą – abi yra nuolat transformuojamos mikroorganizmų, laiko ir žmogaus veiklos.

Kelionė baigėsi, tačiau jos atgarsiai vis dar sklinda – mintyse, pokalbiuose, būsimo bendradarbiavimo vizijose. Šešios dienos, kupinos susitikimų, eksperimentų ir atradimų, tapo tvirtu pamatu tiesiant tiltą tarp meno ir mokslo, tarp Lietuvos ir Švedijos. Aplankyti centrai, dalyvavimas dirbtuvėse, vykusios diskusijos — visa tai tik patvirtina, kad tarpdisciplininė kūryba – ne tik galimybė, bet ir būtinybė, kuri leidžia naujai pažvelgti į pasaulį, o biomenas ne tik jungia gyvybinius procesus su menine išraiška, bet ir atveria jautrias, kartais nepatogias ekologinio sielvarto, materijos laikinumo, nežinomybės grožio temas. Ši patirtis neapsiriboja vien stebėjimu: ji virsta dalyvavimu, refleksija ir naujų galimybių paieškomis, patvirtinančiomis, kad menas ir mokslas kartu gali ne tik paaiškinti pasaulį, bet ir jį perkurti, ir tai tėra tik pradžia.