VVJ meno galerijos įkūrėja Jūratė Stauskaitė: visada norėjau suartinti suaugusio ir vaiko kūrybos pasaulius

„Esu gimusi būti lydere, nors pagal žmonių įsivaizdavimo standartą tai visai netinka meninei prigimčiai“, – sako menininkė, pedagogė, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos (dabar Stauskaitės meno mokykla) bei Vilniaus vaikų ir jaunimo (VVJ) meno galerijos įkūrėja Jūratė Stauskaitė. Pedagoginei veiklai didžiąją gyvenimo dalį pašventusi menininkė iki šių dienų liko ištikima pačioje Nepriklausomybės pradžioje išsikeltai misijai – menu ugdyti laisvus žmones.

Sostinės Mokytojų namuose veikiančiai VVJ meno galerijai jau sukako dvidešimt metų. Dar ilgiau (nuo 1991 m.) gyvuoja menininkės įkurta pirmoji Lietuvoje privati dailės mokykla, užauginusi tūkstančius kuriančių asmenybių. VVJ meno galerijos jubiliejaus proga J. Stauskaitė dalinasi mintimis apie įveiktus iššūkius, meninio ugdymo reikšmę ir knygos vertą kelionę puoselėjant mokyklą bei galeriją.

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos, vėliau pasivadinusios VVJ meno galerija, įkūrimas 2004–aisiais – retas privataus ir institucinio bendradarbiavimo pavyzdys. Lygiaverčiai Galerijos įkūrėjai ir šeimininkai yra Vilniaus miesto savivaldybė ir Stauskaitės meno mokykla.

„Mokyklai plečiantis neapleido dar jaunystėje kirbėjusi mintis įkurti dar kažką vaikams, o galimybė tam atsirado Vilniaus miesto savivaldybei atlaisvinus patalpas Vilniaus mokytojų namuose“, – prisimena J. Stauskaitė. Tai – vienas sekmingiausių privačios ir valstybinės iniciatyvų sinergijos švietimo srityje atvejų.

J. Stauskaitė pastebi, kad tai ypač vertinga dabar, kuomet privačių švietimo įstaigų prisibijoma, vyrauja jų konkurencija su valstybinėmis įstaigomis. Anot jos, švietimo srityje svarbu ne skirstytis į geruosius ir bloguosius, o dirbti drauge tam, kad vaikai gautų tai, kas geriausia. „Juk visi jie – mūsų bendros Tėvynės, taigi, ir bendros ateities vaikai“, – teigia menininkė.

Visgi galerijos reikalingumu iš naujo reikėjo įtikinti skeptiškai nusiteikusią visuomenę. Daugeliui tuo metu atrodė nesuprantama, kam reikalinga galerija vaikams; manyta, kad joje tebus eksponuojami vien vaikų piešinėliaii ir tai nekurs pridėtinės vertės platesniam kultūros kontekstui.

J. Stauskaitės komanda siekė atverti ne vaikų piešiniams, o pirmiausia jų kultūriniams patyrimams skirtą erdvę. Būtent tai pastūmėjo galerijoje rengti profesionalių menininkų parodas, kurios būtų prieinamos visiems,ypač patraukiant jaunų žmonių dėmesį.

„Pirmoji paroda buvo fantastiška – iki šiol džiaugiuosi idėja eksponuoti žymių menininkų vaikystės piešinius. Ten buvo ir mano pačios, ir Rūtos Katiliūtės, Mikalojaus Vilučio, Rimo Bičiūno, Kazio Morkūno, Arvydo Šaltenio ir kitų darbai. Kartu su vaikystės piešiniais rodėme po vieną kūrinį, kuris, menininkų nuomone, geriausiai atspindėjo dabartinį braižą. Įdomu tai, kad vaikystės darbai savo esme nelabai skyrėsi nuo brandžių ir atpažįstamų“, – prisimena menininkė.

Profesionalaus meno parodos visoms amžiaus grupėms

Vaikų paminėjimas meno galerijos pavadinime publiką atstumdavo. J. Stauskaitė prisimena per kitame pastato aukšte įsikūrusios galerijos „Vartai“ parodų atidarymus stovėdavusi prie laiptų ir asmeniškai kviesdavusi svečius užsukti ir į vaikų galeriją – apie tai esą net sklandę anekdotai. Taigi meno lauko skepsis įkvėpė motyvaciją išsigryninti galerijos kryptį.

„Suaugusiems, ypač – solidiems menininkams nuo žodžio „vaikai“ kažkodėl kyla alergija. Supykau – visi kalba apie vaikus, bet ką konkrečiai dėl jų daro? Nusprendėme rengti tik labai geras parodas. Nesame komercinė galerija, tad turime galimybę ieškoti ir kruopščiai atsirinkti, ką ir kodėl norime parodyti.

Pamažu pradėjome prisijaukinti ir elitinę publiką: rodėme tiek klasikus, tiek jaunuosius menininkus, Mindaugą Skudutį, Antaną Martinaitį, Mantą Maziliauską, Algį Skačkauską, Kristiną Norvilaitę, net Antaną Gudaitį, ir daugybę kitų“, – dalinasi galerijos įkūrėja. Šalia to – ir avangardinstus ar studentus.

Pastoviausi VVJ meno galerijos lankytojai – dailės mokyklų mokiniai, o ir jų mokytojai. Edukacija yra svarbiausia galerijos varomoji jėga. Čia susipažįsta su Lietuvos meno lauku – būtent šios spragos užpildymas, anot J. Stauskaitės, yra galerijos misijos dalis. Svarbus ne tik susitikimas su menininkų kūryba: ne mažesnę svarbą turi pažintis su eksponavimo kultūra, kuratoriaus vaidmeniu, paroda kaip kūrybiniu rezultatu. Dažniausiai patys autoriai tampa pamokų vedėjais ir edukatoriais. Taip pat galerija yra kasmetinis meno mugės Art Vilnius dalyvis bei viena iš galerijų, kurią aktyviai lanko ir pasikartojančio projekto SU-MENĖK auditorija.

„Tam, kad atiduotume duoklę vaikams, jiems skiriame vasaros laiką – organizuojame parodas, kur iš jų kūrinių “lipdomos” originalios instaliacijos. Mūsų siekis – ieškoti būdų parodas padaryti patraukliomis, kviečiame tik patyrusius kuratorius, kurie sukuria interaktyvias ir prasmingas instaliacijas; visi gali ne tik pasidžiaugti darbais, bet ir kažką nepaprasto nuveikti“, – pasakoja J. Stauskaitė.

Ateities planuose – įvairialypė kultūrinė veikla ir naujos erdvės

Institucinio palaikymo stygius nenumaldo ryžto tvirtai tęsti ugdymo misiją. Gaila, kad įvairūs fondai sunkiai suvokia šios veiklos svarbą, todėl tenka ribotis mažumu.

„Dabar jau reziuomuoju savo gyvenimą, turiu tam teisę. Būdavo, žurnalistai klausia: ar man negaila prarasto savo, kaip dailininkės, laiko, juk pedagoginis darbas reikalavo visos manęs? Žinoma, ir pati savęs šito klausdavau. Dabar drąsiai galiu pasakyti: negaila. Tai Dievo suteikta duotybė. Gal ir per daug gavau, bet ką padarysi? Nėra kito kelio – jei tavęs daug, turi atsidaryti duris ir eiti“, – svarsto kūrėja. Be to, ar jau taip labai nukentėjo mano kūryba? Juk surengiau virš 70 personalinių parodų, parašiau apie 100 straipsnių, iliustravau knygas, daugelį metų dirbau Lietuvos TV projekte „Mano pasaulis“, skirtame veikų piešiniams.

Šiandien atsidavimas misijai – ne mažesnis, nei prieš tris dešimtmečius, o mokykloje ir meno galerijoje suburta atsinaujinusi komanda įneša naujų idėjų bei ambicijų. Pandemijos nuslopintas siekis meno galeriją pripildyti ne vien parodinės veiklos, paversti ją atvira kultūrine erdve – taip pat artimiausiuose planuose. Žymų indėlį atsinaujinimo kelyje įdėjo ir puiki žinoma parodų kuratorė, meno istorikė Algė Gudaitytė.

„Norime pateikti daugiau įdomių, interaktyvių veiksmų, išmėginti naujoves, nors veiklos tikrai yra pakankamai – čia pat egzistuoja meno inkubatorius mažiesiems GALERIUKAS,vadovaujamas teatro ir meno pedagogės Vidos Židonienės, duris atveria nauja ekspermentinė erdvė BALTA DROBĖ, kurioje reziduos jauni menininkai iš Lietuvos ir kitų šalių. Projektui entuziastingai imasi vadovauti aktyvus menininkas ir kuratorius iš Čilės Joaquinas Mora, pastoviai gyvenantis Lietuvoje ir puikiai jaučiantis tiek Lietuvos tiek pasaulio meno veiksmo pulsą“.

„Gali atrodyti, kad mes darome tą patį, ką dabar daro visos galerijos ir muziejai, tačiau įprastai ten edukacija yra tik šalia vykstanti veikla. Tuo tarpu mums tai yra prioritetas – kaip išnaudoti kiekvieną parodą, kaip ją pateikti įtraukiančiai – tai mums suteikia savotiško dopingo. Mes sergame tuo.“

Dvidešimtmetį mininti galerija ir toliau nusiteikusi tvirtai laikytis profesionalių parodų rengimo linijos – jos komandai itin svarbu, kad kiekviena paroda turėtų savo istoriją bei pasakojimą, netikėtą žiūros kampą, kurį patirti galėtų kiekvienas lankytojas.

Kai kas svarbaus apie pradžią

1990–1991–aisiais metais Lietuva pulsavo ką tik atkurtos Nepriklausomybės dvasia, kurią lydėjo didžiulis impulsas veikti. Ne išimtis buvo ir J. Stauskaitė, visuomet jautusi, kad vien dailininkės profesija apsiriboti nepakanka. Vis dėlto įgyvendinti novatoriškus užmojus lengva nebuvo – koją kišo ir įsišaknijęs vyrų dominavimas veik visose srityse.

„Dailininkų burbule jaučiausi balta varna: vis išsišokdavau su kokia nors idėja, pasiūlymu ar pareiškimu. O man būdavo sakoma: „Moteriške, sėdėk savo vietoj! “Kėdės” neturi – tylėk“. Labai sunkiai išgyvenau tai. Jutau, kad turiu daug potencialo, bet negaliu jo realizuoti“, – vyravusį žlugdantį požiūrį prisimena kūrėja.

Įgyvendinant mokyklos idėją bendražyge tapo menotyrininkė Aldona Dapkutė, dirbusi Justino Vienožinskio dailės mokykloje – abi vienijo noras sukurti mokyklą ar būrelį, veikiantį visai kitokiais, nei buvo įprasta, metodais. Šie metodai jau brendo Šiaurės šalių meninio ugdymo praktikose, tačiau Lietuvoje asmenybės ugdymo menu principas buvo visiška naujovė.

A. Dapkutės pedagoginės žinios ir J. Stauskaitės aktyvumas susijungę davė pradžią jau beveik trisdešimt penkis metus gyvuojančiai Stauskaitės meno mokyklai.

„Pradžia 1991–ųjų vasario 6 diena. Sausio įvykių sukrėtimas buvo toks stiprus, kad negalėjome sėdėti sudėjusios rankas. Apie kuriamą mokyklą pirmą kartą paskelbėme laikraščiuose: visur tvyrojo poetiškas nusiteikimas, kad dabar visus tankus nugalėsime, visus griuvėsius sutvarkysime ir pradėsime kažką naujo. Vietoje planuotų keliolikos lankytojų atėjo šimtas“, – prisiminimais dalinasi dailės mokyklos įkūrėja. Abstulbome ir išsigandome. Bet trauktis nebuvo kur.

Ar moteris gali sukurti mokyklą?

Pirmieji J. Stauskaitės mokiniai dabar – puikiai žinomi menininkai ir dėstytojai, ugdantys naujas kūrėjų kartas: Rokas Dovydėnas, Juozas Brundza, Marija Marcilionytė, Tomas Grunskis ir kiti. Be to – didesnė ugdytinių dalis tiesiog įvairių profesijų žmonės, šiandien dėkingi mokyklai už išugdytą pasitikėjimą savimi ir kūrybingumą savo profesijose.

Skeptiškas, o neretai – ir atvirai priešiškas meno lauko atstovų požiūris pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais tapo nuolatiniu J. Stauskaitės palydovu. Mokykla vadinta diletantų kalve, nes joje nebuvo rašomi pažymiai ar rengiami egzaminai; vienas itin gerbiamas meno lauko veikėjas leido sau drąsiai kvestionuoti, ar iš viso moteris gali sukurti mokyklą.

Anot J. Stauskaitės, tokia frazė tuomet pritrenkė, bet kartu tiksliai nusakė situaciją, kurioje teko praleisti pirmąjį dešimtmetį. Menininkė prisimena, kad galiausiai Arvydas Šaltenis, tuometinis VDA rektorius, pripažino: „Tavo mokiniai yra patys kūrybingiausi“.

„Mano idėja buvo laisvas pasirinkimas ir augimas visomis kryptimis – tai davė stulbinančių rezultatų, kurių pati nesitikėjau. Pradžioje tai buvo visiškas eksperimentas, bet dabar galiu didžiuotis, kad jis ne tik pasiteisino, bet ir plačiai prigijo kitose meninio ugdymo sistemose“, – pastebi J. Stauskaitė. Apmaudu, kad šalies švietimo bendrojo lavininimo sistema nesinaudoja mūsų patirtimi.

Kūrybinei laisvei prioritetą teikianti dailės mokykla nuo pirmųjų dienų ženkliai skyrėsi nuo kitų meninio ugdymo įstaigų. Čia laikomasi tvirtos nuostatos: negabių vaikų, o taip pat – ir suaugusiųjų, tiesiog nėra. Jie dažnai – tik sustabarėjusiais metodais dirbančių mokytojų, kartais ir tėvų išgąsdinti individai.

Pastaruoju metu naują, šiuolaikišką kvėpavimą pratęsia būrys jaunų pedagogų – menininkų, kuriems vadovauja tai pačiai kartai atstovaujantis garsus dizaineris Rapolas Gražys.

Tiek mokykla, tiek VVJ meno galerija pasiruošusios tęsti savo misiją

„Tikiuosi, kad ši idėja, išlaikiusi dešimtmečių išbandymą, sėkmingai tęs savo gyvavimą ir, ypatingai agresyvių veiksnių ir šiuolaikinių technologijų pasaulio triukšme, padės ugdyti brandžią, savimi pasitikinčią kūrybingą visuomenę“.