„Nesu tapytojas“: pokalbis su (ne-)tapytoju Kazimieru Brazdžiūnu

Įstrižai perskrodęs pilką ir šlapią gruodžio pradžios Vilnių, pasiekiu Kazimiero Brazdžiūno studiją, laikinai įrengtą Gariūnuose ir skirtą tik vienam šiuo metu kuriamam darbui. Visi kiti kūriniai liko priešingame miesto krašte – pagrindinėje menininko studijoje Naujojoje Vilnioje. Visgi tai nesutrukdė pasikalbėti apie kūryboje vyraujančias temas. Su, kaip pats prisistato, purškėju pokalbio metu aptarėme buvusias, esamas ir būsimas veiklas, tapybos medijos vietą šiuolaikiniame mene, (meno lauko) sąvokų takumą ir kuo, Kazimiero požiūriu, tapyba artima žvejybai.

Tautvydas Petrauskas: Šiemet „Jaunojo tapytojo prize“ dalyvavai su kūriniu „Epigonas“. Ką manai apie šį konkursą? Dalyvauji jau penktą kartą. Esi atkaklus?

Kazimieras Brazdžiūnas: Dalyvavau, nes reikėjo pinigų, būčiau VMI skolas grąžinęs ar dantis susidėjęs.

T. P.: Kitąmet jau būsi per senas.

K. B.: Taip, dalyvauti gali 18–33 metų amžiaus tapytojai. Dabar man 33, kaip Jėzui Kristui. Bet ne, ne dėl atkaklumo. Tiesiog dalyvauji ir žiūri, nori save pamatyti. Ir rodytis reikia.

T. P.: Prieš keletą metų konkurse su kūriniu „M. R. Agnus Dei“ užėmei, regis, antrąją vietą?

K. B.: Visi sako – antroji vieta. Nežinau, kaip ten iš tiesų. Laimėjau MO muziejaus įsteigtą prizą, MO įsigijo kūrinį, su kuriuo tuomet dalyvavau. Anokia čia sėkmė. Dalyvauji ir kartais tave kas nors pamato. Na, o pats konkursas jau pamažu darosi kaip Eurovizija – neaiškūs kriterijai ir apie ką visa tai. JTP galėjo baigtis praėjusiais metais, kuomet laimėjo Agata [Orlovska] ir kai organizatoriai su komisija taip tarsi nužudė jaunąjį tapytoją. Eurovizijoje konkursą kam nors laimėjus su, pavyzdžiui, rokenrolo gabalu, kitąmet atsiranda panašių. Taip ir Jaunojo tapytojo prizo atveju – šiemet buvo instaliacinių kūrinių ir panašių dalykų. Gerai, kad jaunieji menininkai turi ambicijų į tapybą žiūrėti kitaip, bet kiek tame lieka tapybos – čia jau klausimas. Taip pat neaišku, ką reiškia jaunasis tapytojas. Kaip minėjau, neaiškus kriterijų klausimas – kaip, kas ir ką vertina. Nieko neapčiuopsi. Man nesuprantamas noras prigrūsti ekspozicijų salę darbų, pradžioje atrenka 20, vėliau jau 30 autorių, salonas kažkoks. Su komunikacija taip pat problemos, o šiemet – du atidarymai, prisistatymas rėmėjams, vėliau – komisijai. Menininkai turi šokinėti ir linksminti, nebepakanka nutapyti paveikslo ir parašyti teksto. Pati kūryba netenka prasmės, nes svarbiausia, ką apie kūrybą papasakosi, koks šmaikštus, intelektualus ar pačiuožęs bus menininkas. Gal čia jau asmenybių konkursas? Turbūt dėl to tokiame konkurse man jau seniai nėra vietos. Atsilupę tekstų lapai prie kūrinių, paterliotas paveikslas, neteisingai užrašytos metrikos, prigrūsta ekspozicija, skubėjimas ir atmestina organizacija man suponuoja neprofesionalumą.

T. P.: Iki gruodžio 14 dienos Šiauliuose veikia tavo ir Tomo Daukšos paroda „Pokštas“. Atstovaujate tai pačiai kartai, bet esate gana skirtingi menininkai. Kaip susiklostė „Pokštas“? Ar radote sąlyčio taškų? Gal eksponuotis kartu nusprendėte būtent dėl skirtingos kūrybos, taip pabrėždami viens kito skirtumus?

K. B.: Su manimi susisiekė [menotyrininkas Virginijus] Kinčinaitis ir pakvietė surengti parodą jo organizuojamame [šiuolaikinio meno ir mados] festivalyje „Virus“, ir aš sutikau. Pasiūlė šalia parodos surengti kokį nors atidarymui skirtą performansą. Apmąstymams per daug laiko neturėjau, be to, su performansais ne itin „bendrauju“. Vietoje to į atidarymą pagroti pakviečiau draugą Cyber. Taip pat pagalvojau, kad būtų įdomu surengti parodą įtraukiant ir instaliacijas, kad būtų kas nors su šviesa, kas nors žaismingo, valiūkiško, keisto. Nors su Tomu Daukša nesame artimi draugai, manau, mus vienija tai, jog abu esam linkę pajuokauti, į kai kuriuos dalykus žiūrime atsipalaidavę. Žinoma, po juoko sluoksniu dažnokai slepiasi kiti dalykai. Tomo atveju – jo kūrinio instaliacijos šviesos atrodo džiaugsmingos, bet tame tuo pačiu slypi ir paradoksalios ekologijos problemų temos. Mano atveju – šviesios spalvos suponuoja ką nors linksmo, bet jos gali slėpti ir tuštumą ar tragišką istoriją. Per gana tolimus, tačiau bendrumo turinčius aspektus bandėme ieškoti balanso. Pradžioje tai turėjo būti mano solo paroda, bet aš to atsisakiau ir pakviečiau Tomą, norėjau surizikuoti ir pabandyti ką nors naujo, įdėti save į kitokią parodos formą. Tapybos esmė yra šviesa, apšvietimas. Gavosi taip, kad Tomo šviesos kertasi, pažeidžia mano paveikslų struktūrą. Įdomi spalvinė mišrainė, tarsi mūsų bendras kūrinys.

T. P.: Pakalbėkime apie tavo kūrybą. Atrodo, tau svarbūs telefoninio formato, vaizdų kopijų ir vaizdų perdirbimo principai, tokiais būdais tu kalbi dabarties kalba. Taip pat, sakyčiau, vaizdus naudoji tarsi kokius ready-made ar objet trouvé, bet tuo pačiu galima pamanyti, kad tau rūpi klasikinės, kone amžinos temos ir problemos – grožis, meilė, mirtis, metafizika, laikinumas, anapusybė. O gal čia taip pat apgaulingi manevrai, skirti suklaidinti žiūrovą, sumėtyti pėdas, ironizuoti amžinumą ir visus didžiuosius pasakojimus, dėti kablelius ir daugtaškius vietoje taškų?

K. B.: Taip, vaizdą tarsi kažkur randu, bet tuo pačiu jį transformuoju, apdirbu įvairiomis programomis, perpiešiu, ištrinu tai, ko man nereikia, arba pridedu tai, ką, manau, reikia pridėti. Gaunasi savotiškas vaizdinės informacijos nuvertėjimas. O dėl klasikinių temų – manau, problemos visada yra tos pačios, tik keičiasi forma. Man įdomu reanimuoti jau buvusius vaizdus ir juos pritaikyti dabarčiai. Taip daroma daug kur, pavyzdžiui, grafiniame dizaine arba renginių plakatuose taip pat naudojamos antikinės skulptūros, klasikinės, jau įsigalėjusios ir atpažįstamos formos. Galima aiškintis, kaip ir kodėl jos atpažįstamos, kelti vaizdo kartotės klausimą. Man įdomus ir vaizdo (pa)kartojimas muzikine, ritmine prasme, kai, pavyzdžiui, pasirenku „4 x 4“ ritmo formatą. Kartais renkuosi ir telefoninio formato principą ir taip tarsi pratęsiu paties telefono naudojimą bei priklausymą didžiajam interneto network’ui.

T. P.: Man atrodo, kūryboje bandai kalbėti ne apie konkretaus pavienio vaizdo istoriją ir kontekstą, o apie vaizdų vartojimą siaurąja prasme ir tai, kaip elgiamės su vaizdais, kaip jų gausa mus veikia arba kaip tik ne(be)veikia.

K. B.: Kadaise galvojau, kad menininkai turi turėti didelę sąžinę ir būti atsakingi už tai, ką jie „išleidžia“. Dabar taip nebemanau. Vaizdų archyvuose labai lengva pasimesti. Telefoniniam vaizdui galima suteikti ateitį jį perkeliant į paveikslą, ir, kai 7 x 10 cm formatas keičiamas į metro ar kelių metrų kraštines, vaizdas įgauna statiškumą, didingumą, monumentalumą, jis žiūrovą veikia jau visai kitaip. Atvaizdas paveiksle reaktualizuojamas, lyg taptų vertingu ar išskirtiniu, o motyvas perkeliamas naujam gyvenimui kitoje dimensijoje. Bet tą transformaciją vaizdas išgyvena tik laikinai, po truputį šis virsmas nebetenka prasmės, kūrinys vėl keliauja į vaizdų, arba šiuo atveju – į paveikslų sąvartyną. Aš išgyvenu laikinumą ir tuštumą, eilinį praradimą, o paveikslas – imploziją, turbūt taip. O tada imuosi kitos aukos.

T. P.: Kalbėdamas apie kūrybą, neretai mini sąvokas „[vaizdo] tuštuma“, „negatyvas“, „[vaizdo] neigimas“. Pajuokausiu ir pasakysiu, kad tu apie savo kūrinius kalbi kaip apie śūnyatā – taip rytiečiai budistai įvardija tuštumą, niekumą, tačiau jie tai atsieja nuo bet kokių negatyvių implikacijų, jiems tai labiau realybės sudėtinė dalis. Man tai siejasi su kai kuriais šiųmetiniais tavo darbais, pavyzdžiui, „Apex Predator“, „Robert Bob Paulson“, „Ofelia“, keletu kitų.

K. B.: Tai ne neigimas, tai apsivalymas. Verti pripažinti, koks esi tuščias ar negabus. Didindamas ar mažindamas formatą, pamatai, koks tavo ego, ar jis įveikia formatą ar ne, ar tu telpi jame. Jei būna klaidų, kurios tinka ir tarnauja paveikslo sandarai, turiniui, aš jas palieku. Kai daug triukšmo, kyla noras apsivalyti, tuomet atsiranda baltas fonas. Grafiniame dizaine jis naudojamas kaip negative space, bet čia formalūs sprendimai. Turiniui – tam tikras simuliakras, simuliacija. Kitam tuštuma yra juoda spalva, o man – balta, kaip tuščias neprirašytas lapas. Noriu ieškoti netikėtų bendrumų, kurių šiaip jau nebūna, jie atsirasti gali tik galvoje ar eskizuose. Būna – negali susikaupti, galvoji viena, darai kita, tai gal taip yra ir su vaizdais, kuomet susiduria atsitiktiniai vaizdai. Na, ir telefono skrolinimas, visa ta dažnai nieko bendra neturinčių vaizdų virtinė. Gal kažkada ateis tokia karta, kuriai antikinio biusto vaizdas nebesuponuos jokios praeities, o tik primins sporto prekių parduotuvę. Sakykime, kad „Apex Predator“ yra dviejų skirtingų formų, siluetų ir paskirčių objektų gretinimas ir perkėlimas į vieną erdvę, kurioje per koloritą ir žvilgsnį jie randa tam tikrų bendrumų, savo mastelių, vietos ir padėties transpoziciją. Fonas apjungia šiuos veikėjus ir situacija tampa nebe paradoksali, o įmanoma. Pavadinimas paimtas iš muzikinio kūrinio, kurio gamindamas paveikslą klausiausi.

T. P.: Mano požiūriu, dalies menininkų atspirties taškas yra jų vidinis „Aš“, vidujybė; kitiems labiau rūpi tai, kas aplinkui, pavadinkime, pasaulis. Koks viešumo ir privatumo santykis tavo kūryboje? Atrodo, autobiografiškumo pas tave nėra daug, nebent jis užslėptas, netiesioginis.

K. B.: Netikiu, kad galima visiškai atsiriboti. Galima nebent pasakyti oficialų statement’ą, bet su visais kūriniais yra ir asmeniškų sąsajų. Mano kaip žmogaus filtras vis tiek atrenka tam tikras temas, gyvenimiškas patirtis, ir visa tai į kūrybą kaip nors įsipaišo. Reikėtų didžiulės savikontrolės, kad visiškai išvalytum savo kūrybą. Turbūt turėtum būti psichopatu, kad galėtum atmesti savo jausmus. O menininkai gali būti ir vizionieriais ar nujausti ateitį. Tai žinome iš istorijos. Viską galima pasakyti per vaizdus, per spalvinius kodus, per kompoziciją, net per pavadinimą.

T. P.: Tavo tėvai – meno lauke gerai žinomi dailininkai. Manai, tai turėjo įtakos ir tau likti meno lauke?

K. B.: Kaip rašiau savo magistriniame darbe, esu įsūdytas terpentine, aliejaus kvape, cigarečių dūmuose, tarp drobių. Bet man tai asocijavosi su kažkokia kliše. Tėvai siūlė studijuoti užsienyje, nes Lietuvoje „visi tie patys“, tačiau likau čia. Vienu metu tėvų kūryba buvo šiek tiek panaši. Tėvas paskutiniu metu pasuko į realistinę tapybą, figūratyvą. Mama kuria ekspresyviau, abstrakčiau. Pas juos yra visokių įtakų. Na, jiems ir save pralinksminti reikia. Man dėl savęs sunku nuspręsti, nes įtakos ilgainiui vis tiek nusiplauna, nors dalis lieka. Turbūt mano kūrinių frontalumas atėjo iš tėvo, spalvų sprendimai – iš mamos. Bet visa tai darė ne vien jie. O tai, ką aš darau, taip pat nesu vienintelis darantis. Čia tokios tapybinės salotos. Kaip tik kitąmet bus bendra mano ir tėvų – šeimos paroda. Brolis irgi kadaise baigė tapybą, bet pasakė, jog tapytojų šeimoje jau užteks ir pasuko į mokslą. Bet manau, kad ir jis vienaip ar kitaip sudalyvaus.

T. P.: Kadaise minėjai, kad savęs nelaikai tapytoju. Gal šią mintį plačiau pakomentuotum?

K. B.: Kodėl savęs nelaikau tapytoju? Nežinau, tiesiog nekontempliuoju paveikslo kaip legendiniai tapytojai. Aišku, sakau tai su humoru. Mane galite laikyti kuo norit. Aš darau kūrinį, reginį, ir tiek. Esu baigęs tapybą, bet prie to neprisirišu. Visokie išprusėliai gali sakyti, kad aš tapytojas, man nėra skirtumo. O kodėl ne grafiteris? Mane pykina nuo romantinės tapybos sampratos, ilgų apmąstymų, skausmų ir kančių. Aš noriu greitai ir įspūdingai, vaizdo čia ir dabar. Gal aš esu tapybos mimikrija? Naudoju tapybines vertybes, tiksliau, jas kartoju, kopijuoju, žaidžiu jomis per neigimą. Jei įsileidžiame visas įmanomas mąstymo formas, tada reiktų bent jau sutarti dėl sąvokų. Noriu, kad daiktai vadintųsi tikrais vardais.

T. P.: Esi ir tapybos mokytojas. Kaip žvelgi į šią savo veiklos dalį?

K. B.: Grigiškių meno mokykloje turėjau pradinukus ir ikigimnazines klases, o J. Vienožinskio dailės mokykloje porą metų turėjau „paruošiamukus“. Dabar jau trečius metus turiu grupę „8+1“, ten – vyresnio amžiaus žmonės. Tenka pasidalinti turima informacija ir patirtimi. Gal tai ne atsitiktinumas – mano mama jau daug metų dėsto tapybą Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Viskas susiklosto natūraliai. Ką daugiau menininkas gali daryti? Tapyti paveikslus ir perduoti informaciją. Gal man reiktų stoti į doktorantūrą? Turiu vieną mintį – tapyba kaip žvejyba. Abiem atvejais turi įeiti į tam tikrą būseną, susidėlioti mintis, kad įvyktų rezultatas, žvejybos atveju tai būtų žuvys, o tapybos – kūrinys. O jei žuvies nepagausi, tai irgi ko nors išmoksi ir tai pritaikysi ateičiai. Niekada nežinai, ką kitam gale pagausi, sprendimus reikia priimti čia ir dabar. Susiplanuoti gali daug, bet proceso metu viskas gali keistis.

T. P.: Esi „Kontr-argumento“ įkūrėjas. Papasakok šio projekto pradžią ir raidą.

K. B.: Vita [Opolskytė, Kontr-argumento bendrakūrėja] neturėjo problemų su grupinėmis parodomis, ji jau studijų metu buvo sėkminga tapytoja. Aš nebuvau kviečiamas, turbūt netikdavau. Ėmus bendrauti su Vita, pasakiau jai, kad manęs niekas niekur nekviečia, pasiūliau – gal darom grupinę parodą ir kviečiam ką norim? Taip ir prasidėjo, vėliau ir tekstus rašydavome. Vėliau jau nebesijaučiau jaunas, o šis projektas buvo jaunųjų platforma. Padaryti parodą – jėga, bet, važinėjant pas menininkus ir rašant tekstus, kažkuriuo metu pajutau nuovargį ir kad negaunu grįžtamojo ryšio. Pasisėmiau patirties kuruojant parodas, bendraujant su kitais kūrėjais, rašant. Supratau, kad tai reiktų perduoti kitiems, dar tik pradedantiems. Pasiūlėme tai Vitos studentams – Emiliui Šepučiui ir Jonui Meškauskui, jie tai perėmė. Tačiau, rodos, jie svarsto šių parodų nebedaryti. Galvoju, kad reikia surengti „paskutinę giesmę“, grįžti ir padaryti paskutinį „visų žvaigždžių“ Kontr-argumentą, o gal tiesiog „Argumentą“. Pradžioje į tai žiūrėjome kaip į jaunatvišką maksimalizmą, galvojome surengti dešimt parodų, o vėliau išleisti knygą ir pažiūrėti, ar per dešimtmetį įvyko kontrargumentas. Man atrodo, kad neįvyko, viskas buvo suvalgyta sistemos ir tapo dar vienu laikmečio dokumentu, nieko įspūdingo, tiesiog žmonių susivienijimas. Manau, kad nebuvo labai aišku, kam kontrargumentuojama – ar vieni kitiems, ar… Yra įvairių pokalbių, interviu. Norėtųsi išleisti kokį nors albumėlį su visa dramatiška istorija. Aš visada turiu minčių. Gal reikėtų tai sunaikinti, kaip kokiame Burning Man? Save sunaikinančią parodą. Kaip tas, kuris aukcione pardavė darbą ir… Taip, Banksy. Gal tada tai būtų post-argumentas? Nevykęs argumentas? Visaip gali būti.

T. P.: Kas paskutiniuoju metu tave domina, traukia, atstumia? Koks tavo santykis su Lietuvos šiuolaikiniu menu, kas džiugina ir kas trikdo? Papasakok apie šioje studijoje dabar kuriamą darbą.

K. B.: Lietuvos šiuolaikinį meną kažkiek seku, man visada įdomu. Bet tiksliai nežinau, kas yra ir kas nėra šiuolaikinis menas. Galiu pasakyti taip – man niekas nepatinka, esu cinikas, tačiau tam tikrų dalykų tiesiog negali ignoruoti ir juos priimi kaip neišvengiamybę. Esu vaizduojamosios dailės atstovas, seku šį lauką. Man nepatinka įsigalėjęs 1990–2000-ųjų estetikos ar skaitmeninės grafikos romantizavimas kūryboje, pakartojamas dažnai labai mimetiškai. Neslepiu, kad tą ir aš naudoju, bet man tai tik išraiškos forma, to tiesiogiai nekopijuoju. Tai mano stiprybė. Nereikia kopijuoti – reikia išimti tai, kas svarbiausia, ir pridėti savo. Dabar žmonės patiria nostalgiją neišgyventiems laikams, gal čia kažkas panašaus. Stengiuosi žiūrėti, ką kiti daro, bendrauti, per daug nenutolti. Lyg ir po truputį išeinu į periferiją, bet vis dar kasmet surengiu parodų, kartais ir po kelias. Jos pirmiausia tam, kad pats pamatyčiau save – mano studija maža, norisi visus kūrinius pamatyti bendrai kartu. O apie paveikslą priešais mūsų akis, prie kurio dabar dirbu, galvojau jau maždaug dvejus metus. Galerija suteikė šansą idėją įgyvendinti. Čia vizija, su kuria gyvenu, bet nenorėčiau, kad ji įvyktų. Tai yra įvykio fiksavimas prieš jam įvykstant, gal kažkas pranašiško. Man tai rezonuoja su tuo, kas dabar vyksta pasaulyje, su mūsų šalies ir mūsų tapybos istorija, su savo paties, kaip kadaise buvusio tapytojo, o dabar purškėjo, kūryba. Permąstau visa tai. Vasario mėnesį pamatysim, kaip viskas pavyko. O šiaip tai man viskas nepatinka. Aš tikiuosi, kad žinau visas klaidas bei silpnybes ir apsisprendžiu visas jas palikti, nebijau pasirodyti toks, koks esu. Mane trikdo meno funkcionierių ir influencerių įsigalėjimas, tuščiažodžiavimas, tendencingas propagavimas savų ir savo burbulo, apipavidalinantys tekstai, lyg nusakantys kūrinių, parodų prasmes. Trikdo žodžio „menas“ vartojimas, kaip nusakančio keistumą, nepažinumą arba kažkokią užklasinę veiklą. Menas kaip atrakcionai ar pramoga, kaip fonas ar dekoracija.

T. P.: Aliejinės tapybos nepasiilgai?

K. B.: Nėra šiuo atveju ilgesio, tik žodžiai „reikia“ ir „įdomu“. Tiesą sakant, galvoju visus „purškiamus“ darbus pertapyti aliejumi. Bet visada yra laiko ir finansų klausimas. Gal pas mane vėl atsiras aliejinės tapybos, gal guašo ar akrilo? Teptukas vis tiek bus panaudotas, yra tokių minčių.

T. P.: Metų pabaiga. Gal nori ką nors pridėti ar palinkėti?

K. B.: Norėčiau palinkėti ramybės.