Paroda „Solid Light Blue“ tarptautinėje tekstilės bienalėje FITE, Prancūzijoje

Iki rugsėjo 22 d. galerijoje „Salle Gilbert-Gaillard“ veikia paroda „Solid Light Blue“, kurioje dalyvauja Rūta Šipalytė, Martynas Gailiušas ir Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Paroda yra programos „Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024“ dalis. Visi trys menininkai yra Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.

Kiek tvirtas mūsų solidarumas su akiplėšiško visų moralės normų ir tarptautinės teisės pažeidimo aukomis tapusiais žmonėmis, turinčiais atsižadėti savo karjeros ar netekti gyvybės ginant savo gimtąją šalį? Ar sporto pasaulis, tariamai skatinantis diplomatiją, kilnumą ir pakantumą, gali atpirkti savo šešėlines puses – neretai agresyvų rungtyniavimą ir ryžto priimti valingus politinius sprendimus stygių žiaurios tikrovės akivaizdoje? Šie klausimai neišvengiamai kyla matant, kaip tokį grandiozinį tarptautinį renginį kaip šiemet po šimtmečio Paryžiuje rengiamos olimpinės žaidynės gaubianti pompastika prasilenkia su tuo, kas dabar vyksta pasaulyje.

Renginio viešoji retorika pabrėžia šventimą, įkvėpimą ir buvimą kartu. Tačiau realybėje pasaulio tautos yra toli nuo vienybės ir turi mažai progų švęsti. Kariniai įsiveržimai, teritorijų prijungimai ir smurtas prieš civilius yra šiuo metu žaidžiami tikri žaidimai. To ignoravimas yra mažų mažiausiai trumparegiškas. Žinia, skelbiamos agresiją smerkiančios oficialios rezoliucijos, sankcijos ir draudimai dalyvauti žaidynėse tam tikrų valstybių nacionalinėms komandoms, tačiau galiausiai tai gali paveikti tik nacionalinės simbolikos naudojimą, o ne pačių sportininkų dalyvavimą. Nors sprendimas leisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkams varžytis olimpinėse žaidynėse kaip neutraliems dalyviams gali būti suvoktas kaip padiktuotas humanitarinių paskatų, jį dėsningai jautriai ir skeptiškai įvertino daugelis žmonių, gyvenančių šių valstybių militaristinių ir imperinių ambicijų grėsmės paženklintuose regionuose – pavyzdžiui, Vidurio Rytų Europoje ir ypatingai Lietuvoje, nekalbant apie Ukrainą. Ar galima būti visiškai tikriems dėl šių sportininkų įsitikinimų ir politinės pozicijos, žinant, kad pačioje Rusijoje beveik visai nėra viešo pasipriešinimo vykdomai karinei agresijai? Ar varžybos gali vykti be ideologinių povandeninių srovių, nepaisant vėliavos ir aprangos spalvų neutralumo?

Skirtingai nei didysis sportas, menas vis dar turi didesnę laisvę išsakyti nepatogias tiesas ir nedviprasmiškas nuomones. Nedaug dalykų dar nėra netekę nekaltumo menininkų akyse, ir sportinės varžybos nėra vienas iš jų. Didžiulė komercializacija anaiptol nėra labiausiai trikdantis šiuolaikinio sporto pasaulio bruožas. Daug labiau neramina už šlovingos sportinės dvasios mitologijos fasado slypinti sociopolitinio sąmoningumo ir kritinės savivokos stoka. Melsva spalva, instinktyviai siejama su taikiu dangumi, gali įgyti visiškai priešingą reikšmę – taikos ir saugumo nebuvimą net tariamai labiausiai civilizuotose ir laisvę puoselėjančiose vietose. Parodoje Solid Light Blue skirtingas raiškos priemones pasitelkiantys lietuvių kūrėjai Rūta Šipalytė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir Martynas Gailiušas imasi nelengvo darbo, kurį turėtų atlikti pats didžiojo sporto pasaulis. Subtiliai, bet kartu aštriai atskleisdami pastarojo paradoksus, pilkąsias zonas ir tamsiąsias puses, jų kūriniai pristato požiūrį, kuris gali būti mažiau akivaizdus gyvenantiems toliau nuo nuolatinės egzistencinės grėsmės.

Kiekvienas savaip, tačiau megzdami jungčių, medžiagiškų atgarsių ir konceptualių perdavimų tinklą, menininkai prabyla apie dalykus, kuriuos ilgą laiką užgožė akinantys taikos, vienybės ir šventės prožektoriai. Kas varžysis dėl simbolinių trofėjų, kai profesionalūs sportininkai yra priversti su ginklu rankose kovoti dėl savo žemės fronte? Kokiais nematomais saitais kilnų ir herojišką rungtyniavimą simbolizuojantis olimpinis deglas susijęs su karo mašinai finansuoti naudojamų gamtos išteklių gavyba? Kokie dievai garbinami naujai pastatytų didingų stadionų olimpinėse šventyklose? Kiek trapios yra olimpinės paliaubos? Kada kamuoliai virsta bombomis ir raketomis, o sportbačiai svetimą žemę trypiančiais kariškių batais? Kokia augalija užaugs surūdijusių karinės technikos nuolaužų bei minų užterštoje dirvoje ir kokius žaidimus ant jos žais vaikai? Galiausiai, kas šiandien kuria žaidimo taisykles ir kas spręs, kokią reikšmę spalvos turės ateities kartoms?

Teksto autorius: Jurijus Dobriakovas

Kuratorė: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė

Parodos architektūra: Martynas Gailiušas

Fotografijos: Rūta Šipalytė