Dainiaus Trumpio paroda „2/1“ galerijoje „Meno parkas“

Iki balandžio 28 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia Dainiaus Trumpio paroda „2/1“.

Paroda susideda iš dviejų dalių / tai dvi kolekcijos, kurios papildo viena kitą, tačiau yra skirtingos. Antrojo aukšto salėje – 2022-ais ir 2023-ais sukurtos asambliažų kompozicijos – Buitis, o trečiame aukšte – naujausi 2024 metų kūriniai.

Kolekcijos Buitis atspirties tašku tampa pilka cinkuoto metalo spalva, tai tartum nulinis taškas. Sustingimas. Pauzė prieš veiksmą. Pusiaukelė tarp kažko neaprėpiamai didelio ir neapčiuopiamai mažo.

Tai gyvenimiškos buities ir paprastumo inspiruoti meno kūriniai. Šiuo atveju, buitis yra trancendentiškai išaukštinta kaip įkvėpėja, sufleruotoja ir pozuotoja. Ji atsiskleidžia visu savo mistišku realumu – per medžiagiškumą, kvapą, atspindžius, garsus. Ir svarbiausia, kad tai vyksta nenutrūkstamai, reikia tik matyti, klausyti, užuosti ir ne visada būtina tai suvokti. Užtenka būti ir patirti.

Metalo kvapas, garsas, spalva ir atspindys fragmentiškai primena darbą ir dienas, praleistas metalo apdirbimo gamykloje, įvairiais būdais apdorojant metalą – frezuojant, tekinant, šlifuojant. Medžiagos matiškumas ar blizgumas sukeldavo įvairias asociacijas ir gnaibydavo vaizduotę – banalų staklininko darbą transformuodavo į kitokią buitį, pripildytą keistų vaizdų ir matymų. Taip Buitis virsta į Būtį. Net nejaukios situacijos, kurios versdavo jaustis mažyčiu padarėliu stovint ir dirbant prie gigantiškų metalo apdirbimo staklių, girdint tik garsiai ir greitai besisukantį griebtuvą, praplėsdavo vaizduotės ribas ir atskleisdavo magiškai realų pasaulį. Norėdavosi tik sustoti, stebėti ir būti tame.

Visa tai niekur nedingo, liko įsismelkę į mano sąmonę ir iki šiol vis pasirodo skirtingais pavidalais ir formomis vibruojančioje, paslaptingoje ir įkvepiančioje Buityje-Būtyje. Šios kūrybos apraiškos – tai bandymai ne šalintis buities, o visa savo esybe joje būti.

Trečiame aukšte – tai eksperimentais paremta kolekcija, kuri savo estetika skiriasi nuo antrame aukšte eksponuojamų kūrinių, tačiau bendra nuotaika išlieka. Visa tai kurta to paties žmogaus tik išgyvenančio skirtingas gyvenimiškas patirtis.

Kaip vizualaus meno kūrėjas, turintis glaudų ryšį su grubiąją materija, nesiekiu vien tik konceptualizuoti tai, ką ir iš ko kuriu. Man labai svarbios medžiagos, jų atsiradimas, tęstinumas, kaita, irimas bei transformavimasis į kitas formas ir, tam tikrais atvejais, net fizinė/kūniškoji jų mirtis. Taip, kaip mūsų prisiminimai išsikreipia, kinta bei miršta, taip ir materialios medžiagos patiria panašius procesus. Ypatingai tai atsiskleidžia per formos transformaciją, kaitą, ir, netgi, medžiagiškąjį jos sunykimą. Kyla maloni euforija matant nepriekaištingai išlietą metalą ar tobulos geometrinės formos plastiko ruošinį, suvokiant, kiek daug potencialo slypi šiose medžiagose ir akylai tyrinėjant, stebint į ką visa tai pavirsta ir kas lieka. Norisi prisiliesti prie daiktų/medžiagų anatomijos. Matydamas besilydantį parafiną ar kietą metalą virstantį į rūdžių skystį ir taip priartėjantį prie išnykimo, sąstingio ar pauzės, o kai kuriais atvejais net iki pačios fizinės mirties, pradedi patikėti, kad „Mirtis net mirtį nugalės”.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Fotografijos: Airida Rekštytė / Galerija „Meno parkas”