Donatos Minderytės personalinė paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“ galerijoje „Vartai“

Iki gegužės 17 d. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veikia Donatos Minderytės personalinė paroda „Vaizdinis vertimas / Jump Cut“.

Tik gimę, mokėjome skaityti šypsenas ir bučinius, galėjom atpažinti nerimo raukšles, ryškias spalvas ir formas. To mums pakako. Vėliau matytus veidus pakeitė vardai, o daiktus – ilgi jų pavadinimai. Kalba ištiko mus, sakykim, kaip jump cut’as, kai kino ar literatūros pasakojime mėginama sukurti pagreitį, trikdyti ilgą, lėtą eigą, iš scenos greitai peršoki į kitą. Jeigu gyvenimas tikrai yra kaip filmas, kodėl montažo režisieriai nusprendžia iš dieviškos tylos mus mesti į kalbas, kurios vis tiek dažnai nepadeda susikalbėti? Taip nuo vaizdų nušokome prie žodžių, o žodžiais ėmėm aiškinti vaizdus. Tą imasi daryti ir šis tekstas, net jeigu jo montažas šokinėja; taip šokinėjama parodoje – per laiką, erdvę, vandenyną (darbai kurti tarp Vilniaus ir Niujorko), tarp mąstymo ir tapymo, tarp kasdienybės ir doktorantūros tyrimo.

Parodoje tapytoja Donata Minderytė išbando vaizdų vertimo galimybes, kai vaizdas verčiamas be žodžių į kitus vaizdus, grąžinant jų ikikalbinį būvį, atmokant juos jau žinomų istorijų, reikšmių ir konotacijų. Tokį vertimą galima vadinti šuoliu – į kitą vaizdo formą, aplinką, mastelį. „Gimtoji“ kino, fotografijų ar asmeninių vaizdo įrašų kalba čia virsta savita tapybos prokalbe, kur buitiški, iš pažiūros niekuo neypatingi ar iš siužeto ištraukti stop kadrai prabyla visai kita abėcėle. Taigi vaizdai, kuriuos apžiūrinėjate – suvystyti į drobes, – kaip dar (ar jau) kalbėti nebemokantys vaikai. Keisti, iš įtampos ir meilės tarp pikselių bei kino juostos, glotnaus teptuko ir ekranų gimę dariniai.

Nulupdama kiečiausią vaizdo kiautą – kultūrinį kontekstą – D. Minderytė parodo jo minkštimą, patį vidų, kur miega tapybos ribotumas ir atvaizdo tikrumo abejonė. Kas čia tikresnis – fragmentiškos realybės epizodas, įamžintų vaizdų archyvai, ar iki odos porų ištapytas veidas? Ar su vaizdais praleisto laiko faktorius galėtų juos paversti tikresniais? Jei taip, šis vaizdinis vertimas neleidžia pasakyti to paties – jis pameluoja, montuodamas netikėčiausias chimeras iš atvaizdams padovanotų žvilgsnių skaičiaus, atminties, reikšminių pėdsakų ir vaizdo aido. Galbūt todėl paveikslai čia atrodo tarsi išžiūrėti, pasendinti, išblukę nuo ryškios šviesos ar išskalbti titano baltume. Kiti – tarytum neišverčiami, garsiai dainuojantys prūsų mėlyna.

Pabrėždama vertimo paklaidas ir tyčinius vaizdų kalbos riktus, tapytoja konstruoja koliažus iš kino filmų bei gyvenimo citatų. Kaip atidi montažo režisierė, D. Minderytė į centrą iškelia tik pasiskolintas scenas, nuošalyje palikdama tarsi suskliaustą, nujaučiamą, ne tokį svarbų naratyvą. Jump cut’as ir ji nušoka – į kitą laiką bei erdves, sugretindama siužetus ir taip išryškindama jų anachronizmus. Čia stingsta ašaros ir žaizdos, iš pirmo žvilgsnio netapybiškos, priartintos draugų ir jos pačios fizionomijos. Fiksuodama savo kartos gestus, choreografiją ir kūnų fragmentus, tapytoja pačiam gyvenimui pripaišo kino filmo svarbą. Kiti paveikslai susisluoksniuoja tarytum palimpsestai, kai ant senų vaizdų užtapomi nauji čia primena sinchroninį vertimą. Šis paskirų dalių jungimas tik parodo, kad kalbos ir istorijos nėra fiksuotos, tapyba gali transformuoti mūsų požiūrį į laiką, ankstesnio vaizdo klostes ir šuoliais kuriamus naujus ryšius.

Šios kino ištraukos, tapybiniai vertimai ir kelionės, susižavėjimas veidais bei žvilgsniais iš pažiūros sutampa su neseniai „Artnet“ redaktorės Kate Brown įvardytu šio laiko meno jautrumu. Apžvalgininkė jį vadina hipersentimentalizmu. Šie gestai, kai drobėse vaizduojami draugai, bendruomenės nariai ir tie, kurie mums rūpi, tampa atokvėpiu nuo skaitmeninio triukšmo, politinės polemikos ir kasdienybės tempo. Tapyba vis dar gali reikšti rūpestį, švelnumą ir empatiją. Šiuo atveju, mažytis priešdėlis „hiper“ (iš sen. gr. hyper – viršum, per) ima reikšti ne tik šį tą „per daug“, bet ir nukreipia į paslėptą informaciją.

Štai šitaip žodžiais skamba šviesios nostalgijos ir ilgesio laimingai gyvenimo, kaip filmo, pabaigai pilna D. Minderytės paroda; bet, kaip žinia, vertimas – tik derybos: tarp to, kas buvo pasakyta ir to, kam kalboje dar trūksta atitikmenų.

Teksto autorė: Jogintė Bučinskaitė
Tekstą redagavo ir vertė: Alexandra Bondarev

Parodą iš dalies finansuoja: Vilniaus miesto Savivaldybė

Fotografijos: Lukas Mykolaitis