Žmogus yra gėlė, kurią reikia sudegint

„Žmogus yra gėlė, kurią reikia sudegint“, – eilėraštyje „Po Aušvico“ rašė amerikiečių poetė Anne Sexton. Šis vaizdinys sukelia refleksijas apie individualaus egzistavimo laisvės ir kolektyvinės įtampos santykį. Šios eilutės man tapo netiesiogine prieiga prie iki balandžio 13 d. meno erdvėje „Editorial“ veikiančios Gerdos Paliušytės personalinės parodos „Lūpų dažai“. Tarp poetinės vizijos ir vizualaus meno kūrinių atsiveriantis dialogas leidžia permąstyti, kaip individualūs siekiai susipina su bendruomenės vertybėmis ir kultūros kontekstu bei kaip šis sąveikavimas kuria naujas prasmes ir identiteto sluoksnius.

Monumentali instaliacija „Be pavadinimo“ (2024) tampa filosofine parodos ašimi, apie kurią sukasi įvairios interpretacijų ir reikšmių grandys. Jos formos lankstumas ir organiškumas meta iššūkį konvencionaliems materialumo ir metafizikos santykio suvokimams bei leidžia meno kūriniui įgyti ontologinį svorį. Lenkta struktūra, atrodydama tarsi savaime išaugusi iš grindų, įkūnija egzistencinę duotybę – kolektyvinį mūsų egzistavimo faktą, kuris nėra pasirinkimas, tačiau verčia autonomiškai suteikti prasmę savo gyvenimui. Kita vertus, jei jausmas, kad gimimas – atsitiktinumas, kyla iš asmeninės patirties, svarbu suprasti, jog tėvų bei protėvių akimis tai buvo sąmoningas veiksmas. Tai atskleidžia dvilypę mūsų egzistencijos prigimtį: asmeninėje dimensijoje gyvenimas gali atrodyti kaip primestinis reiškinys, tačiau plačiau pažvelgus, kiekvieno iš mūsų buvimas yra kultūrinio bei istorinio tęstinumo išraiška.

Centrinė parodos instaliacija „Be pavadinimo“ veikia ir kaip filosofinis klausimas, įkūnytas erdvėje – kaip mes suvokiame savo buvimą šiame pasaulyje? Kokia mūsų santykių su aplinka prasmė? Kiek mūsų asmeniniai pasirinkimai yra laisvi, o kiek nulemti išorės jėgų? Ar spaudžiami aplinkos apribojame save visiems laikams ar dar egzistuoja galimybė atsitiesti ir pasiekti savo tikrąjį potencialą? Vidinis konfliktas tarp noro išreikšti savo individualumą ir būtinybės prisitaikyti prie socialinių lūkesčių, vidinių potraukių ir išorinių apribojimų kūrinio potekstėje paveikia ir parodos lankytojų santykį su erdve – apeidami instaliaciją, žinoma, neprarandame savo valios, tačiau tai geras priminimas, kad asmeninė laisvė nuolat derinama su aplinkos formomis ir socialiniais kodais.

Metalinis instaliacijos paviršius taip pat leidžia susimąstyti apie subjektyvią patirtį ir geismą – ne tik  kaip vidinę, asmeninę būseną, bet ir kaip išorinį objektą. Tai, kad formos linkis primena lūpų dažus, simbolizuoja ne tik geismą, bet ir norą išreikšti save, identiteto formavimąsi per vizualinius pokyčius. Tačiau šaltas, pramoninis paviršius pridengia šį geismą, primindamas apie slopinimą – elgesio kodeksus ir normas, kurios riboja asmeninę laisvę ir išraišką. Taip sukuriamas paradoksas tarp išorinio viliojimo ir vidinio slopinimo. Lūpdažis, kaip Simone de Beauvoir paminėjo veikale „Antroji lytis“, atspindi ne tik asmeninį grožio ritualą, bet ir socialinės tapatybės konstravimą. Lūpdažis tampa ženklu, kuris vienu metu simbolizuoja viliojimą ir galios pareiškimą, reflektuodamas per kultūrinių normų ir moteriškumo lūkesčių prizmę.

Aplinkui ant sienų iškabintos fotografijos iš serijos „Vaikinai“ atlieka kontrasto vaidmenį, jos fragmentiškai atskleidžia žmogiškojo kūno detales, o tai skatina žiūrovą reflektuoti apie kolektyvinį būvį – esame fiziškai panašūs, dalijamės bendrais bruožais, tačiau kiekviena smulkmena yra unikali. Tai primena, kad nors esame dalis didesnės visumos, kiekvienas asmeninis pasirinkimas bei patirtis yra svarbi ir lemtinga. Kiekvieną serijos kadrą galima interpretuoti kaip įvykį, o ne fiksuotą akimirką. Kūnų pozicija ir kompozicija atspindi kūrybinį aktų procesą, kuris kalba per įtampą ir atsipalaidavimą, raumenų linijas ir šešėlių žaidimą. Fotografijose tyrinėjamos vyro kūno ir jo santykio su aplinka ribos, klausiant kaip skirtingai moterų ir vyrų kūnai bei jų dalys yra objektifikuojamos ir kaip žvilgsnis gali jas transformuoti į estetinius objektus. Kūnas čia atsiskleidžia kaip medžiaga, kuria galima manipuliuoti ir kurios tapatybę pakeičia aplinka bei laikas.

Ši kūno ir tapatybės kaita fotografijoje atspindi ir naujus technologinius atradimus. Pavyzdžiui, mokslininkų iš Kinijos ir JAV atlikti tyrimai parodė, kad pirštų atspaudai gali būti atkurti iš garsų, skleidžiamų liečiant ekraną. Mūsų biometriniai duomenys pabrėžia, kad kūnai yra kažkas daug daugiau nei vien estetiniai objektai – jie yra gyvi duomenų nešėjai, kuriuos galima nuskaityti, analizuoti ir netgi atkurti. Tai rodo, kad mūsų fizinė egzistencija gali būti perprasta ir paversta skaitmenine informacija, kuri atveria naujas privatumo, saugumo ir tapatybės išsaugojimo problemas – kūnas tampa medžiaga, kurią galima skaitmeninti, kopijuoti ir transformuoti, suteikiant naują prasmę kūno tapatybei. Šiame kontekste menininkės kūriniai tarsi reflektuoja Zygmunto Baumano takiosios modernybės koncepciją, kurioje identitetas yra nebe fiksuotas, bet nuolat kintantis ir pritaikomas prie besikeičiančių aplinkybių.

Dar vujeristiškiau transformuojami augalų morfologiniai požymiai serijoje „Mėlynos gėlės“, kur mėlynai dažytų rožių ir orchidėjų vaizdai rodomi lenktuose ekranėliuose. Skaitmeninės technologijos ir jų komponentai čia ne slepiami kūrinių vidaus struktūroje, bet pateikiami kaip estetinis elementas, atvirai demonstruojantis savo formą ir funkcijas. Technologija čia atrodo beveik gyva, o organinės struktūros – dirbtinės. Mėlynų gėlių kūniškumas ir intymus ryšys su aplinka įgyja naują prasmę, kai atsimename mitą, kad kraujas iš prigimties neva yra mėlynas ir įgauna raudoną atspalvį tik sąveikaudamas su aplinka per oksidaciją. Net mūsų kolektyvinės fantazijos, klaidos ir poetiški nesusipratimai paaiškinimų ieško kūno sandūroje su aplinka. Technologijų raida, pavyzdžiui, papildytos realybės akiniai „Apple Vision Pro“ praplečia kūniškumo ribas ir dar labiau komplikuoja sąveiką tarp autentiškos patirties ir jos technologiškai perkurtos imitacijos. Mūsų realybės suvokimas yra nuolat kintantis ir daugiasluoksnis, atspindintis tiek sąveiką su išorės pasauliu, tiek ir gebėjimą jį interpretuoti per technologijų prizmę. Tačiau kartais atspindys pasiūlo tikresnį pasaulį.

Fotografijos: „Editorial“