Laiko klausimas. Apie Henriko Čerapo parodą Pamėnkalnio galerijoje

Tai – tik laiko klausimas, tik laiko klausimas. „Tik tik, tik tik. Širdis per greit plaka“, mąstė liftininkas Antanas Garšva, eidamas Niujorko gatve; tuomet dar nebuvo galimybės nuskandinti mintis ir laiką tiktoke. „Tai – tik laiko klausimas“ – dažnai stebiuosi, kaip lengvabūdiškai tariamas šis posakis (persmelktas, mano nuomone, ne žinojimu, o nutylėta abejone, egzistencine poezija), ir dabar vis dažniau galvoju, kad laikas, ko gero, niekada negali būti nuspėjamas ar numatomas, nes laikas, kaip teigė Maksas Aurachas, W.G.Sebaldo knygos „Išeiviai“ veikėjas, yra, „nepatikimas matas, jis ne kas kita, o tik sielos bruzdėjimas”, ir galbūt – toliau tęsiu mintį – būtent sukurti sąlygą to nepaaiškinamojo sielos bruzdėjimo patyrimui ir siekė Johnas Cage’as kompozicija 4′33″.

Tekstą pradedu painiomis vingrybėmis, nes laikas, kuo ilgiau apie jį galvoji, tuo nesuprantamesnis tampa, ima ir išnyra. Nes laikas, taip apgaulingai aiškiai sužymėjęs kasdienės rutinos ritmą, meninėje plotmėje tampa intriguojančiu ir žaismingu galvosūkiu – nugali logiką metaforomis ir paradoksais, uždega vaizduotę siurrealiomis vizijomis, išteka upėmis, ošia vėjais ar dunkso kalnais. O kur dar visos teorijos apie populiariausią (nors vis dar pilnai nepažintą) praėjusio laiko laikmeną – fotografiją. Laiko tema mene yra neišsemiama.  

Pamėnkalnio galerijoje veikiančioje parodoje „Suvartoto laiko kolumbariumas“ tapytojas Henrikas Čerapas praeities laiko temai suteikia konstruktyvią, metodiškai tiksliai išspręstą formą.  2019–2023 metais nutapytos abstrakčios mažojo formato drobės (eksponuojama tik nedidelė dalis jų) suskaido galerijos sienas į geometrinį kolumbariumo nišų tinklą, tik vietoje urnų – drobės, vietoje pelenų – dažai. Taigi, parodos pavadinimas padiktuoja eksponavimo būdą ir atvirkščiai. Bendras parodos įspūdis grėsmingai sunkus, keliantis pagarbų susimąstymą (kaip ir turėtų būti kolumbariume), tik įėjus į galeriją sugaudžia tamsių, daugiausia juodai-baltos monochromijos drobių ritmas. Anotacijoje menininkas kukliai pažymi, kad paroda – „tik suvartoto gyvenimo įrodymų mažas projektas mažai erdvei“. Tad žvelgiant pavieniui, kiekvienas kūrinys atstovauja skirtingą vizualaus menininko dienoraščio įrašą. Rituališkai kartojamas tapybinis veiksmas yra siekis reflektuoti subjektyvią tikrovės patirtį, užrašyti ir įprasminti savąjį buvimą, tapybos pagalba sugauti nesugaunamą dabarties momentą. Šį tikslą menininkas bando įgyvendinti kartodamas iš anksto pasirinktą metodą – potėpį iš viršaus leidžiant žemyn. 

Darbuose dominuoja tirštas, klampus, dažniausiai tamsus potėpis (baltos spalvos plotai tą tamsą dar labiau užaštrina), tik kur ne kur drobes pagyvina šviesūs melsvi, žemės spalvų, ochros potėpiai, kartais žvilgsnį sustabdo neužtepti baltos drobės plotai – kaip nutylėjimai, pauzės. Visuma kažkuo nyki, nebandanti ir negalinti vizualiai džiuginti, panašiai kaip miesto rajonų peizažai besniegę žiemą. Tad Čerapo „Suvartoto laiko kolumbariumas“, atrodo, turi ir pesimistinį, gal net cinišką akcentą. Jeigu laikas, kaip ir daiktai, gali būti branginamas arba ne, tad ar gali laikas būti suvartotas, sudegintas ir paverstas pelenais? Parodos pavadinimas kreipia asociacijas į liepsnas ir ugnį (ir pelenų tamsą tai ugniai užgesus), ir atmintyje netikėtai iškyla kito „Angies“ nario, Rimvydo Jankausko-Kampo paveikslo „Juoda saulė“ vaizdas. Vizualus ekskursas apie šviesos ir tamsos konfliktą (o gal koegzistavimą?) priartina parodą prie šių ir visų  dienų aktualijų – tiek individualių, tiek kolektyvinių – bandymų pergalėti tamsą ir sušvelninti praeitį gražia nostalgija. Nepraeinančių karų ir krizių slogumas užkrėtė daugelio žmonių atmintį ir aptraukė praėjusių dienų prisiminimus tirštais pilkumos ūkais. Ar Čerapo parodoje reikėtų ieškoti atsakymų, nusiraminimo, plyšio į šviesesnį, maloniai nostalgišką laiką? Ar paveikslų tamsa iš tiesų niūri ir slegianti, o gal tai tik skubota išvada? Sunku pasakyti, darbai sustingę ir nebylūs.   

Svarbus parodos patyrimui yra erdvės aspektas, nes judėjimas erdvėje padeda atgaivinti vertikalių potėpių-brūkšnių ritmą (šį ritmą pratęsia parodos kontekste išryškėję galerijos salės architektūriniai elementai – aštrios kolonų briaunos, grindų betono suraižymai, langų stačiakampiai, žibintų bėgelių tinklas). Vertikalių potėpių atsikartojimas „kolumbariumo“ sienose kuria mirgėjimo, kismo įspūdį. Ekspoziciją galima pamatyti ir kaip vizualių ženklų sistemą, tekstą, tapybos kalba užrašytą palindrominį sakinį, vienodai (ne)perskaitomą iš abiejų pusių. Kol kūrinių transliuojama reikšmė nėra iki galo aiški (kaip niekada iki galo neaiškus yra laikas), parodos architektūra ir patys darbai skatina judėti po erdvę kūnu ir žvilgsniu, įvairiomis kryptimis, vis sustoti ir palūkūriuoti, žvelgti iš arti ir iš toli, iš viršaus į apačią (kaip kad skleidžiasi Čerapo potėpis), ir vėl atgal į viršų. 

Ten viršuje, dar neegzistuojančioje nepasiekiamybėje esantis ateities laikas iš lėto leidžiasi ant amžinai kažko laukiančių mūsų – svajingai užvertę galvas vis siunčiame šiems toliams nedrąsius vilties šypsnius, nepastebėdami, kad nuolatos (lyg tyčia – blyškiai) deganti kasdienybės ugnis jau pavertė dabarties akimirką tamsiais praeities pelenais, krintančiais į žemę. 

Linijinis? Ciklinis? Amžinas?

Koks aš esu? Tai – laiko klausimas mums.

„Ir nieko naujo neįvyksta po saule.“

Paroda veikia iki vasario 25 d.

Justinos Tulaitės nuotraukos.