Author Archives: Gediminas Jasinskas

Išsekęs miškas. Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė-dešinė“

5 tapybos kūriniai, 24 fotografijos, 1garso instaliacija, 2 miško kvartalų žymėjimo ženklai ir virš 100 metalinių piltuvėlių. Tapyba, fotografija, audio, ready-made‘ai. Dažniausiai apie ekologijos problemas ir jų mastus susipažįstame per įvairiausią skaičiais išreikštą statistiką, tačiau vis rečiau statistika sugeba prasiveržti pro storėjantį abejingumo sluoksnį ir sukelti tikrą susirūpinimą. Todėl vis paveikesnis (taigi ir aktualesnis, visuomenei reikalingesnis) darosi menininkų kalbėjimas probleminėmis ekologijos temomis. Emociškai paveikus ir susimąstyti verčiantis, bet priekaištingų pamokymų išvengiantis man pasirodė menininkės Arūnės Tornau pasakojimas parodoje-instaliacijoje „Donorai“.

Pasitelkdama skirtingas medijas ir išraiškos formas, menininkė pasakoja istoriją apie praėjusiame amžiuje taikytą Labanoro girios pušų nusakinimo praktiką ir skaudžias to pasekmes šiandien. Pušys buvo nusakinamos dėl gamybinių paskatų – sakai naudoti terpentino ir kanifolijos gamybai. Vaikščiodama po girią menininkė rado daugybę metalinių kūgio formos piltuvėlių – į juos ir tekėdavo sakai prieš tai medyje padarant specialius įstrižus rėžius. Neretai Labanoro girios pušų žaizdos buvo patepamos sieros rūgštimi – kad medžio žaizda neužgytų ir sakai tekėtų ištisai. Taip nelygiavertėje kovoje medis pasmerkiamas lėtai ir neišvengiamai žūčiai – atiduoti visą savo gyvastį-sakus ir sutręšus iš vidaus – nuvirsti.

Pirmiausia ant grindų išvystu daugybę metalinių, rūdimis apsinešusių kūgio formos piltuvėlių. Šie keisti, dabar jau nebenaudojami objektai yra ir pušų nusakinimo liudininkai, ir pirminis parodos motyvas. Perkėlus juos į galerinę erdvę, piltuvėliai įgauna naują – eksponuojamąją – funkciją ir vertę. Visgi keista, kad matant metalinių piltuvėlių smailę, šiurkščią surūdijusią geležį, tokį aštrų ir nedraugišką kūnui – tiek žmogaus, tiek medžio, paviršių, sąmonė kažkodėl juos susieja su medžius sužalojusiais įnagiais, o ne su, pavyzdžiui, minimalistine skulptūra. Lyg kažkokio negarbingo nusikaltimo bendrininkai, dabar demaskuoti guli krūvoje ant grindų. Tačiau piltuvėliai tik rinko į juos srūvančius medžių sakus, o paskui buvo numesti į samanas, kur ir rūdijo sustingę, iki juos pamatė ir pakėlė menininkė. Keldama nuo žemės vieną piltuvėlį po kito, menininkė tarsi po truputį atidenginėjo ir tikslino problemos mastą.

Žmogui gamtos pasiūlytas gyvenimo ritmas pasirodė per lėtas, todėl žmogus nesustodamas bando gyventi greičiau, efektyviau, produktyviau. „Kodėl lietuviai naikina mišką? Atsakymas paprastas ir banalus – todėl, kad gali“ – sako parodos erdvę užpildantis gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus balsas. Seniau, kai žmonės neturėjo „sunkiosios technikos“, miško kirtimas buvo lėtas ir sunkus procesas, skirtas būtiniausioms reikmės. Ironiškai liūdna, kad net pušų nusakinimas, pasak gamtininko, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas ne dėl gamtosauginių, o dėl ekonominių priežasčių: nusakinta pušis nebetiko medžio pramonei, o tik malkoms.

Menine ir estetine prasme įtaigiausiai parodoje atsiskleidžia tapybos darbai. A.Tornau savo drobėse vaizduoja abstrahuotus arba visiškai abstrakčius gamtovaizdžius, kuriuos menininkė ištapo naudodamasi subtiliais pasteliniais, beveik monochrominiais žaliais, rudais tonais. Dažai klojami sluoksnis ant sluoksnio, paveikslo plokštuma užauginama iš daugybės atskirų potėpių, dėmių, linijų, štrichų, sukuriant gyvą ir pulsuojantį drobių paviršių. Atsitiktinumo, improvizavimo elementas suteikia kūriniams beveik gamtai būdingą tobulos netvarkos įspūdį. Tačiau atrodo, kad A.Tornau savo tapybos darbuose neromantizuoja gamtos. Panašu, kad abstraktūs darbai gimė ne iš gaivališkos energijos pliūpsnio, o iš lėto, meditatyvaus proceso. Gamta kūriniuose rami, kupina amžino atsikartojimo ir monotonijos. Gal netgi atitolusi, o tiksliau, neįsileidžianti žmogaus. Iš paveikslų gilumos lyg bando prasiveržti blyškios šviesos spinduliai, bet žiūrovą pasiekianti šviesa blanki, jeigu iš viso pasiekia. Šviesa neatidengia tolimų horizontų, nepakviečia pažvelgti į tolį – žiūrovo žvilgsnis atsimuša į paviršių. Taip A.Tornau drobės pradeda veikti tarsi uždanga, kuri nurodo į gilesnį, kažkur ten, kur žvilgsnis nepasiekia pasaulį, bet jo neatskleidžia. Turbūt todėl, kad objektyvus ir realistiškas vaizdas nepajėgtų perteikti unikalaus tirštame miške ar girioje juntamo įspūdžio.

Tuo tarpu paprastos, mėgėjiška dokumentine maniera atliktos fotografijos, savo šaltu ir abejingu objektyvumu, nebandydamos nieko slėpti ir neturėdamos ambicijų į meną, puikiai perteikia nepagrąžintos realybės banalumą. Mirtis gamtoje – natūralus ir būtinas dalykas, tačiau įsikišus žmogui mirtis praranda savo taurumą. Fotografijose matyti, kad nusakintos (taigi ir nusekintos) pušys miršta lėta ir neišvengiama mirtimi, po truputį tręšta, linksta, galiausiai nulūžta.

Tačiau gamtoje gėrio ir blogio kategorijos neegzistuoja. Egzistuoja tik laikas – nesustabdomai srūvantis visiems be išlygų. Tarsi sakai iš sužeistos pušies. Ir tiems, kas naikina mišką, ir tiems, kas jį saugo, ir lėtai mirštantiems medžiams, ir kažkur samanose rūdijantiems metaliniams piltuvėliams. Galiausiai paroda leidžia žiūrovui subjektyviai išgyventi ir apmąstyti už jį patį pranokstančius, laike išsitęsusius procesus ir tų procesų pasekmes šiandienai.

Arūnės Tornau paroda „Donorai“ galerijoje „Kairė-dešinė“