„Lewben Art Foundation“ pristato: Į geresnį rytojų be jokių genijų

Rašyti sunku. Ruošiantis straipsniui, teko prisiminti viską, ko nemėgstu: seksualinį smurtą, bohemos kronikas ir Lietuvos tapybos istoriją. Ir dabar mane blaško ne skausmas, o triukšmas. Kaip pasakyti kažką skaidraus, kai mintyse dumblas?

Rašydama apie kūrinius iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos, daug kartų naudojausi jais kaip pretekstu kalbėti apie kažką kita. Bandymas šiais laikais pristatyti tik-meną yra komplikuotas, nes stiprūs kūriniai dažniausiai apima kelias teritorijas ir tik nelabai vykę arba konteksto nuskriausti stingsta kultūros šventovėse. Eglės Karpavičiūtės darbas „Tapytojas, netekęs ausies. J. Gasiūnas“ (2018, drobė, aliejus) mane suparalyžiavo. Tiesą sakant, niekas man jame nepatinka: nei technika, nei personažas, nei kontekstas, nei simbolika. Ir tai net nėra kritika kūriniui – dažniausiai lietuvių tapybos pamėgti aš nesugebu. Ji atrodo ir techniškai, ir politiškai ribota, kartojanti paveldėtus potėpius ir narpliojanti smulkias vietines intrigas. Tačiau bet kokia tapyba leidžia žiūrovui užmegzti ypatingai sodrų santykį su jos subjektu – šviesa visgi atsimuša į plokštumą. Staigiau veikti gali nebent fotografija, bet ji paveikesnė kontekstui ir ideologiniams tikslams. Lietuvos tapyba yra galingas anachronizmas. Panašiai kaip tradicija per šermenis žiūrėti į velionio veidą karste, nes daugiau jo nepamatysi. Ištisoms kartoms tai leido ištverti skausmą, kuris tik man ataidi triukšmu. Todėl su tokia tradicija aš taikstausi.

Taip pat iš pagarbos skausmui, kurio nenoriu versti triukšmu, praleisiu ir J. Gasiūno nusikaltimų liudijimus, kurių koliažą vis peržvelgdavau ruošdama teksto juodraštį. Manau, kad jie ir taip per daug eksploatuoti kaip „skandalingos istorijos“, atplėšiamos nuo brutalios tikrovės: patyrusių panašias smurto ir patyčių atakas yra daugiau, nei aprėptų septyniasdešimt tyrimų. Ir tai ne abstraktus psichologinis teroras, o ta pati patriarchalinė agresija, pažeidžianti mūsų kūnus, nusavinanti mūsų darbus, sudeginanti saugias buveines ir atimanti galimybę planuoti rytojų. Tai vis dar viešai ir net teisiškai ginama galimybė skintis kelią „vyriškais“ būdais, daužant ir dulkinant nevyrišką Kitą tol, kol mes pačios atsisakysime savo paskutinių teisių ar resursų. Neturint ypatingų turtų ar talento, už tokį elgesį dar įmanoma sulaukti bausmės. O turint keletą nuopelnų, galima ne tik likti saugiose struktūrose, bet ir užsitarnauti užuojautą dėl „susidorojimo“.

2019 m. spalį kuravau Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės Grėbliauskaitės parodą „Mes turime būti ypatingai atsargūs“. Tarpusavyje vadinome ją siaubo kambariu, ir manau, kad žiūrovai tikrai gavo galimybę pasijusti patekę į tamsų galios akligatvį. Parodos pavadinimas ištariamas viename iš rodytų kūrinių, kalbėtojai bandant suteikti neegzistuojančių niuansų akivaizdžiai situacijai – refleksijai apie mokyklą, iš eksperimentų terpės virtusiai lageriu. Tačiau kartu tai – pozicija, kurios tenka laikytis patriarchalinės agresijos pasaulyje. Neatsargūs judesiai kainuoja daug jėgų ir gali užtraukti pavojų. Tenka žaisti galios žaidimą, kurio taisyklės visada priešingoje pusėje. Vienas iš pasikartojančių tokio žaidimo oponentų – būtinai koks nors genijus, neliečiamas talento ir nuomonės šviesulys, mitinių aukštųjų vertybių ambasadorius. Genijui leidžiama kankinti kitus ir save, jo nusikaltimai laikomi ekscentriškais, o veiklos rezultatai pateisina poelgių menkumą. Tokia situacija nebūtinai palanki pačiam genijui, kurio realias ir ūmias problemas aikčiojanti visuomenė gali ignoruoti iki prideramai tragiško mirties momento. Tačiau liūdnesnės pasekmės visada laukia genijaus aukų.

The Rooster Gallery paroda Big moving picture. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Vienas žinomiausių genijaus atvaizdų – Vincento van Gogho autoportretas be ausies, iškankinto, bet nepasiduodančio menininko figūra. Jo biografija perrašyta ne kartą: nuo tiesmukos romantinės legendos iki įvairių priklausomybių išvarginto individo exposé. Dabar ją pagaliau bandoma konstruoti empatiškai, akcentuojant sužalotos psichikos kančias – juk žmonės, keliantys ranką prieš save, paprastai turi tam skaudžių priežasčių. O kaip žmonės, keliantys ranką prieš kitus? E. Karpavičiūtės darbe tapytojas be ausies įkurdinamas šioje portretinėje „nesuprasto genijaus“ klišėje. Ir užuojautos ji nekelia. Kelia stiprų vizualinį triukšmą, verčiantį manyti, kad mes nesuprantame net tų vaizdų, kuriuos patys kuriame. Smurtautojas be ausies įkurdinamas kultūros kankinių gretose. Remiantis tapybiniais precedentais galima įtarti, kad reikia tai perskaityti ironiškai – kaip komentarą savotiško sakralumo šiai figūrai suteikusiam spaudos ir skeptikų ažiotažui. Totalitarinių represijų slegiamame pasaulyje ironija buvo vienintelis būdas sakyti tai, kas svarbu, ir iki šiol įvairūs vieši Lietuvos balsai jos griebiasi kaip patikimo retorinio įrankio. Ironiškas tonas mums iškart signalizuoja, kad turinys – svarbus ir drąsus ir, negana to, apsaugotas nuo ironijos neiššifruojančių ar nepriimančių kvailių. Tačiau būtent ironija šiandien neleidžia mums gyti: ieškoti ne individualaus pasitenkinimo ar galimybės atkeršyti, o būdų kurti visuomenę, kuri neuždaužys Kito už savo paslėptas žaizdas. Įsivaizduodami, kad šaržuojame lyderius, labiausiai pašiepiame savo skausmą ir liekame su triukšmingomis ribotomis tradicijomis – tapybos, santykių, mąstymo ir politikos.

Manau, kad E. Karpavičiūtės sukurtas tapytojo portretas šiandienos kontekste yra manipuliatyvus ir neatsakingas kūrinys, galintis per lengvai atsidurti ne tose rankose. Norėčiau, kad Lietuvos tapybos vizualinė kalba ir tikslai radikaliai pasikeistų. Bet šįkart esu linkusi ir tikėtis, kad gal tai tik dar viena šermenų tradicija, kurios aš nesuprantu. Gal šitas verksmas tik man primena triukšmą, o kažkam jis – kelias į rytojų be gedulo. Gal net į geresnį pasaulį be jokių genijų.

Iliustracijoje: Eglė Karpavičiūtė. Tapytojas netekęs ausies. J. Gasiūnas, 2018. „Lewben Art Foundation“