Radikalus svetingumas. Michael Rakowitz paroda „Sugrįžimas“ ŠMC

Michaelis Rakowitzas – Irako žydų kilmės menininkas, gimęs ir ligi šiol gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiau nei du dešimtmečius menine veikla užsiimantis Rakowitzas kuria skulptūras, vaizduojamąjį videomeną, performansus, komiksus, kvestiuonuojančius socialines ir politines sistemas. Turbūt galima sakyti, kad tai vienas žinomiausių šiandienos menininkų-aktyvistų, kuris domisi, ką reiškia būti spektrinėje, nestabilioje esatyje, sukeltoje kultūrinės amnezijos, kolonializmo, politinio konflikto, perkraustymo ar kitų prekariškumą sukuriančių aplinkybių. Rakowitzo kūryba yra labai įsitraukusi ir kontekstuali, gausiai paremta tyrinėjimais, tačiau taip pat gana stipriai konfrontuojanti – šią ypatybę menininkas aiškina taip:„Problemų sprendimas yra bėdų darymas.“[1] Aktyvizmas menininko kūrybinėje biografijoje nuosekliai reiškiasi nuo pat pradžių – pirmas žinomas Rakowitzo tęstinis projektas „paraSITE“ (inicijuotas 1998 m.) – lauke, šalia pastatų ventiliacijos ir šildymo sistemų instaliuojamos pripučiamos polietilieninės ertmės, tampančios laikinu šiltu prieglobsčiu benamiams.

Rakowitzas nevengia konfrontuoti ir su meno institucijomis – pernai jis viešai atsisakė dalyvauti Whitney bienalėje, kadangi jos vicepirmininkas valdo kompaniją, gaminančią ginklus, naudojamus JAV muitinės ir pasienio apsaugos nuo prieglobsčio ieškančių žmonių prie Meksikos sienos.[2] Pernai menininkas sukėlė triukšmo ir MoMA muziejuje, sustabdydamas savo instaliacijos „Sugrįžimas“ videofilmą ir tokiu būdu išreikšdamas protestą prieš du valdybos narius, kurių vienas finansuoja korporacines privačių kalėjimų JAV savininkes, o kitas – kompaniją, tiesiogiai susijusią su karinės pramonės įmone, atsakinga už 17-os žmonių nužudymą Bagdado Nisour skvere 2007 m.[3] Pastarasis kūrinys drauge su keliais kitais žymiais Rakowitzo projektais Irako karo tematika eksponuojamas ir Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, nuo rugsėjo 11d. – datos, nuo 2001 m. stipriai asocijuojamos su teroristų išpuoliais Niujorke ir tapusios pagrindiniu argumentu ne tik karo veiksmams prieš Iraką, bet ir stipriai rasinei neapykantai prieš Vidurio Rytų kilmės žmones.

Dauguma parodoje pristatomų Michaelio Rakowitzo darbų yra labai asmeniški. Pirmas pristatomas kūrinys (o veikiau – jo dokumentacija) „Sugrįžimas“ stipriai susijęs su menininko motina ir seneliais, kurie dėjo dideles pastangas, kad parodytų savo vaikams Irako kultūrą, priešinosi nuolatinei šalies dehumanizacijai. Pabėgę iš Irako 1946 m., Rakowitzo giminaičiai įsikūrė Long Ailande, ten, pakeitęs šeimos vardą iš Daoud bin Azizo į anglakalbiams artimesnį Davidą, senelis Nissimas Isaacas atkūrė Vidurio Rytuose klestėjusią importo ir eksporto kompaniją „Davisons & Co.“, veikusią iki 7–ojo dešimtmečio. Kaip pristatoma parodoje, 2004 m., praėjus keliems mėnesiams po JAV eksporto ir importo su Iraku apribojimų palengvinimo, Rakowitzas atkūrė senelio verslą. Iš pradžių, Irako diasporos Niujorke nariai buvo kviečiami nemokamai siųsti įvairius siuntinius į Iraką[4], tačiau vėliau, 2006 m., menininkui kilo minčių importuoti datules – Irako kultūros ir ekonomikos simbolį. Datulių istorija išplėstai pateikiama dvikalbėje datulių istorijos laiko juostoje, o šalimais, už vitrinos stiklo, tarsi archeologiniai radiniai eksponuojami datulių kauliukai, palmių lapai, atvirukai, dokumentai. Tokia muziejiška prieiga neveltui nukelia į praeitį –per amžius Irake klestėjusi datulių produkcija, iki 9-ojo dešimtmečio apėmusi 80 proc. pasaulio datulių derliaus ir prilyginta cigarams Kuboje, tapo viena iš karo aukų – plantacijos dramatiškai nyko dėl gaisrų ir nuo sprogmenų žemėn nusėdusio urano. Taip pat, dėl karo, iki 2003 m. buvo smarkiai ribojamas eksportas iš Irako, įskaitant irakietišką datulių sirupą, kurio dėžutės, eksponuojamos parodoje, kaip kilmės šalis nurodo Libaną, Nyderlandus, Iraną.

Vis dėlto, įdomesnė už jų vaidmenį Irako ekonomikoje yra pačių Rakowitzo užsakytų datulių kelionės istorija. Sudėtinga ir ne iš pirmo karto pasisekusi vaisių kelionė sukuria tam tikrą parelelę su priverstais palikti savo ilgaamžį kultūrinį palikimą pabėgėliais, vykusiais tais pačiais maršrutais, užstrigusiais tose pačiose nesibaigiančiose biurokratijos transakcijose. Pirmą kartą per 30 metų mėginama į JAV eksportuoti datulių tona užstrigo Jordanijos pasienyje ir kelias dienas buvo laikomatoje pačioje patalpoje su irakiečiais, bandančiais išsigelbėti nuo intensyvėjančios situacijos šalyje. Kai leidimas keliauti nebuvo duotas, siunta buvo vežama į Siriją, į Damasko oro uostą, o ten galiausiai sugedo. Kol datulės buvo užstrigusios tai Jordanijoje, tai Sirijoje, jas eksportuojančios įmonės „Al Farez“ atstovas, su kuriuo Rakowitzas ir sudarė eksporto sutartį, su šeima iš Bagdado buvo priverstas pabėgti į Jordaniją.[5] Pats būdamas pabėgėlis, jis toliau stengėsi rasti būdą transportuoti datules per jūrą, tačiau nesėkmingai. Antrą kartą datulių jau buvo gerokai mažiau, jos buvo nuskraidintos lėktuvu iš Bagdado į Egiptą, tuomet –į Niujorką. JAV muitinėje jos buvo karantinuojamos ir tikrinamos 21 dieną. Kaip pasakoja pats menininkas, galiausiai buvo sulaukta tik 10 irakiečių simbolika dekoruotų dėžių, dauguma vaisius užsisakiusių Niujorko gyventojų liko be jų, o laimingiesiems buvo nustatytas 100 gramų datulių limitas. Skausmingai dėl dešimtmečius besitęsiančių karų nutrūkusi Irako kultūrinė tapatybė šiame projekte menininko yra mėginama reanimuoti datules paverčiant didelio masto žmogiškųjų tragedijų surogate, sykiu panaudojant ją kaip autentiškumo protezą tiems, kurie turi stiprų ryšį su savo kultūrine kilme, tačiau negali ten grįžti. Palmių apsuptyje matyti ekrane rodomos nufotografuotos šių žmonių, ilgai laukusių paragauti irakietiškų datulių, džiaugsmo akimirkos.

Michael Rakowitz paroda Sugrįžimas, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Santykis su Iraku per maistą ir kasdienį, asmeninį gyvenimą toliau tyrinėjamas kitame Rakowitzo projekte „Priešai ir virtuvės“. Gimęs ir užaugęs Long Ailande, menininkas su Irako žydų kultūra susipažino namų virtuvėje – ten dažnai girdėdavo savo mamą ir močiutę kalbančias arabiškai, ragaudavo mamos gaminamų irakietiškų patiekalų. Kai Rakowitzas ir jo brolis tebuvo paaugliai, prasidėjo Pirmasis Persijos Įlankos karas. Menininkas pasakoja, kad, televizijai pradėjus transliuoti 1991 m. vykusius naktinius Bagdado bombardavimus, mama vaikus atitraukė nuo televizoriaus ir pasakė: „Žinot, Niujorke nėra nė vieno irakiečių restorano.“ Kaip teigia pats menininkas, tada jis supratęs, kad šalies, iš kurios pabėgo jo šeima, kultūra yra griaunama šalies, į kurią jo šeima pabėgo, tapo politiškas ir užsibrėžė tikslą dėti visas pastangas, kad išsaugotų jam perduotus prisiminimus apie Iraką ir jo kultūrą.[6] Praėjus dešimtmečiui, netrukus po rugsėjo 11–osios įvykių, Rakowitzas pamatė didžiulę minią žmonių, laukiančių prie afganų restorano „Khyber Pass“ ir taip siekiančių parodyti, kad jų gedulas nėra susijęs su karo troškimu. „Tarsi keista Komunija – imti maistą iš priešo“,– sako menininkas.[7]

2003 m., prasidėjus Irako karui, Rakowitzas su mamos pagalba surinko įvairių Bagdado kulinarinių receptų ir pradėjo maisto gaminimo dirbtuves pavadinimu „Priešų Virtuvė“. Šias dirbtuves Rakowitzas vedė 9 metus, dažniausiai mokyklose ir bendruomenės centruose – vaikams, didelę dalį gyvenimo praleidusiems karo kultūroje. Pasak menininko, irakietiško maisto paruošimas ir suvartojimas atveria naują, familiarų kanalą, per kurį gali būti diskutuojama Irako kultūra, o tuo pačiu – ir propaganda, misinformacija, politinis pasimetimas, griaunamoji įvairių nacionalizmų jėga.[8] Tai gražiai iliustruoja parodos archyvinėje ekspozicijoje pateiktas trumpas pasakojimas apie vaikus, diskutuojančius, kas susprogdino bokštus dvynius.Projektas čia nesibaigė – 2006 m., menininkui persikėlus į Čikagą, pasižyminčia itin didele irakiečių diasporos bendruomene, buvo sukurtas to paties pavadinimo maisto vagonėlis –rastas 7-ojo dešimtmečio amerikietiškas ledų vagonėlis buvo perdažytas militaristine žalia spalva, dekoruotas irakietišku erelio herbu, kuris buvo išsiuvinėtas ir ant virėjų uniformų, bei parodoje eksponuojama menininko sukurta Čikagos irakiečių diasporos vėliava. Vagonėlyje maistas gaminamas naudojant Sayyedo Haidaro Ahmedo Muhsino, Saddamo Husseino asmeninio kardų kalvio, nulietus peilius ir dalijamas iš popierinių parodoje eksponuojamų Husseino rūmuose laikytų lėkščių replikų – tokiu būdu mėginama militarizuotus objektus mobilizuoti kultūrinių barjerų ardymui, rekonstruoti tarpkultūriniam žmogiškumui. 2012 m., kai vagonėlis buvo stipriai apgadintas vandalų, maisto vagonėlio veikla buvo nutraukta, tačiau, po penkerių metų, suremontuotas maisto vagonėlis vėl kartkartėmis pasirodo, akompanuodamas Rakowitzo parodoms šalia muziejų ir galerijų.[9]

Politinius priešingumus kultūriniu svetingumu pakeičia ne tik lankytojų supažindinimas su irakietiška virtuve bei vaišinimas pagamintais patiekalais, bet ir hierarchinių pozicijų apvertimas vagonėlio viduje – maistą gamina savanoriai Irako pabėgėliai, o jiems padeda, aptarnauja amerikiečiai karo veteranai, tarp kurių nemažai aktyvistų prieš karą, taip pat benamių.[10] Viename interviu kalbinti veteranai Aaronas Hughesas ir Michaelas Applegate‘as pasakoja negalėję bendrauti su civiliais per savo tarnybą, kadangi tai buvo draudžiama, – Hughesas prisimena, kaip buvo nubaustas už tai, kad davė senai moteriai vandens.[11] Tad šis projektas jiems – galimybė užmegzti ryšį su nukentėjusiais žmonėmis ir jų kultūra, taip pat – padėti atitaisyti padarytą žalą. Vis dėlto nuo karčios hierarchijų tikrovės atsiriboti neįmanoma ir „Priešų virtuvės“ projekte: daugelis irakiečių po Persijoe įlankos karo bijojo būti siejami su priešais, vengė viešinti savo kilmę, kaip ir visoje likusioje Čikagoje, kurioje, priešingai nei Niujorke, yra irakietiškų restoranų, tačiau jie maskuojasi po Viduržemio geografiją suponuojančiais pavadinimais.[12] Net ir šiandien JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką daugelis supranta kaip itin priešišką musulmonams, todėl jie bijo suteikti nors vieną priežastį deportacijai – o Rakowitzo maisto vagonėlis vis dar yra viena iš nedaugelio atvirai irakietiškų institucijų visoje Čikagoje.[13] Tikriausiai šios baimės pagrįstos – ne tik JAV, bet turbūt daugeliui vakariečių, išgirdus Irako pavadinimą, mintyse iškart kyla asociacijų su karu, priešiškumu ir teroru. Suvokdamas, kad streso konotacijos yra neišvengiamos, Rakowitzas šiame projekte jas atvirai iškelia, o tada pamažu nukenksmina pažintimi su šalies kultūra. Vienas puikiai pavykusių to rezultatų eksponuojamas ir čia, ŠMC salėje, – tai kartu su moksleiviais sukurtas naujas irakietiškos gruzdintos vištienos receptas: patiekalas, gaminamas su irakietiškais prieskoniais ir datulių sirupu.

Michael Rakowitz paroda Sugrįžimas, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Irako pabėgėliai ir JAV karo Irake veteranai susitinka ir melancholiškesniame Rakowitzo projekte „Tyla eteryje“, kurio galima pasiklausyti hole, prie įėjimo į salę. Tai specialiai Filadelfijos bendruomenei 2018 m. pavasarį transliuota 7 serijų radijo laida, kurioje dalyvauti sutikusių žmonių prisiminimais piešiamas paprastai nematomas irakiečių diasporos patirčių ir kultūros garso peizažas. Ši, jei taip galima pavadinti, hibridinė dokumentika, kiekvienoje serijoje gilinasi į vis kitą žodžio tyla sinonimą, susiedama jį su cenzūra, taika, poezija ir muzika, asmeninėmis ir kolektyvinėmis traumomis. Projektas taip pat dedikuotas radijo ir televizijos laidų vedėjui Bahjatui Abdulwahedui – vienam ryškiausių Irako balsų, pagrindiniam „Radio Baghdad“ vedėjui, mirusiam 2016 m., vos pradėjus šį projektą. Įrašytas jo balsas, taip pat irakiečių paukščio bulbiulinio čiulbėjimas atsikartoja visose serijose, taip pabrėžiant vieną laidos tikslų – bent trumpam prikelti Irako pabėgėlių remtą ir puoselėtą, dar viena karo auka tapusią radijo laidą. Nors palaikomas tradicinis radijo laidos formatas – įsiterpia irakietiškos reklamos, populiarios dainos, Bagdado orų prognozės – įsiklausius į šiuos motyvus, reklamose išnyra temos apie naftos pardavimą, orų prognozėje nupiešiami ir karštyje gulintys lavonai. Rakowitzas projekte toliau tyrinėja įvairią ir sudėtingą šiuolaikinės irakiečio tapatybės istoriją, kurios didelę dalį užima siaubingos trėmimų, karo, diktatūros pasekmės.

JAV kariai įrašuose atvirai išreiškia kaltę, gėdą ir gedulą, liudija savo patirtį Irake, kaip tai paveikė jų gyvenimą grįžus į savo namus, – po tarnybos likusi neįgali veteranė Gin McGill-Prather pasakoja apie JAV karių nužudytus sulaikytuosius, kurių kūnai tikriausiai nebegrįžo pas artimuosius, taip pat – apie trečios klasės mokinių jai siųstus laiškus, kuriuose klausiama, ar smagu šaudyti į žmones. Karininkas Lawrence‘as Davidsonas dalijasi smurto prieš vietinius vaikus istorija, pasakoja apie potrauminio streso sutrikimus, lydinčius jo gyvenimą ir šiandien. Ausyse įstringa Hugheso graudus prisipažinimas, kad dėl suformuoto rasizmo jis visuomet grubiai atsisakydavo išgerti irakiečių iš svetingumo pasiūlytos arbatos,– tai jis pavadina radikaliu svetingumu. Tačiau laidoje kalbinamų irakiečių balsuose, priešingai nei amerikiečių, negirdėti stipraus susigraudinimo. Atrodo, jie mėgina prisiminti ir papasakoti malonius asmeninius nutikimus tėvynėje. Vis dėlto į muziką ir juokelius, nostalgiškas akimirkas įsibrauna baisi tikrovė – priverstinė emigracija, nuolatinė baimė ir grasinimai susidoroti tiek ten, tiek pabėgus kitur, Irako režimo suluošinti vaikai, nužudyti tėvai, broliai, seserys. Netgi Jawado Al Amirio pasakojimas apie irakietiškos kilmės komikso herojų – žmogų-delfiną bei nuotykius gelbėjant vandens gyvūnus ir pabėgėlius, palieka kartų prieskonį suvokiant pasakos bėdų realistiškumą ir gelbėtojo neegzistavimą tikrovėje.

Michael Rakowitz paroda Sugrįžimas, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Poroje serijų išplėsčiau tyrinėjama XX–XXI a. Irako kultūros nykimo istorija – Rakowitzas ir pašnekovai kalba apie įvairius artefaktus, skulptūrėles, sakralinius objektus ar net palaikus, kurie buvo naikinami arba vagiami tiek JAV karių per Irako karą, tiek ISIS ekstremistų grupuotės šiandien. Vienas laidos dalyvis dalijasi prisiminimais, kaip į Tigro upę buvo masiškai metamos knygos, netgi sklido kalbos, kad nuo rašalo pajuodavo upė. Kadangi muziejai nuolat buvo destrukcijos taikiniais, įvairios organizacijos konfiskavo juose laikytus objektus ir šiandien laiko juos kitur, kadangi grįžti vis dar pavojinga. Taip pat, per JAV karą su Iraku, oro uostuose buvo įkurtos specialios raudonos amnestijos dėžutės, skatinančios karius neišsivežti pavogto grobio. Klausytojas supažindinamas ir su irakietiška poezija bei žymiais muzikantais, kurių dauguma XX a. pirmoje pusėje buvo Irako žydai. Po masinių Irako žydų trėmimų, pasakoja Rakowitzas drauge su keletu pašnekovų, iš šalies buvo „evakuota“ ir Irako muzika. Vis dėlto, laidose kalbama ir apie pastangas atkurti kultūrinį palikimą – užsimenama, kad šiuo metu irakietiška muzika išgyvena tam tikrą atgimimą, o pats menininkas papasakoja apie kitą savo projektą, kuriame atkuria dingusius architektūros ir skulptūros paveldo objektus. Iš tiesų šiuose liūdnuose įrašuose gerai jaučiamas stiprus pasipriešinimas kultūrinei amnezijai, kaip ir anksčiau aptartuose Rakowitzo projektuose.

Tačiau laimingos pabaigos nėra. Klausantis „Tylos eteryje“, neišvengiamas tiek žmonių gyvenimų, tiek Irako kultūros vaiduokliškumas. Irako praeitis liko ją patyrusių žmonių kolektyvinėje atmintyje, tačiau fizinis šalies kultūros palikimas buvo ir vis dar yra naikinamas ištisus dešimtmečius. Todėl apie savo projektus Rakowitzas sako: „Tai yra menas, nes tai negali egzistuoti šiame pasaulyje.“[14] Projektas „Tyla eteryje“ iš viso turėjo turėti 10 serijų, tačiau daugiau nei trečdalis iš pradžių norėjusių dalyvauti balsų nutilo dėl dabartinio politinio klimato. Emigravę irakiečiai vis dar bijo kalbėti, viešinti savo kultūrinę tapatybę dėl nesikeičiančios prekariškos jų identiteto būklės. Jie vis dar renkasi tylą, kad išliktų saugūs.

Nekalba ir Mesopotamijos laikotarpio muziejaus eksponatai, matomi 2017 m. sukurtame stop kadro technikos filmuke „Specialiojo Opso Kodžio baladė“. Šmaikščiai tragiška filmuko pradžia detaliau supažindina su 2005 m. pasklidusiomis melagingomis naujienomis apie neva Irako sukilėlių sučiuptą JAV karį Johną Adamą, ketinamą nukirsdinti, jei per 72 valandas nebus paleisti bazėse laikomi irakiečiai kaliniai. Kaip to įrodymas buvo pateikta fotografija, kurioje pozuoja žaislinė figūrėlė pavadinimu „Specialiojo Opso Kodis“, – tokie modeliai buvo parduodami JAV bazėse Irake ir Kuveite kaip vaikams siunčiami suvenyrai. Karo veteranės McGill-Prather įgarsinta lėlė filmuke kalbasi su senovinėmis garbinimo statulėlėmis Čikagos universiteto Orientalistikos institute, pasakoja jiems apie savas kare patirtas psichologines traumas. Rakowitzas JAV karius simbolizuojančiai lėlei kūrinyje suteikia gyvastį: ji vaikšto, kalba, net siūlo skulptūrėles išlaisvinti iš muziejaus, skatina jas „grįžti namo“. Tačiau šios lieka suakmenėjusios, joms balsas nesuteikiamas.

Michael Rakowitz paroda Sugrįžimas, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Muziejaus eksponatai turi kai ką bendra su Kodžiu – jie visi veikė kaip surogatai. Kai kario figurėlė tiek likusios šeimos namuose, tiek melagingame sukilėlių pranešime simboliškai pakeičia namuose nesantį, JAV pajėgoms priklausantį kariaujantį tėvą, garbinimo statulėlės buvo naudojamos kaip Mesopotamijos elito surogatės, įkūnijusios savo šeimininkus religiniuose kontekstuose, kai patys žmonės fiziškai juose ne(be)galėjo dalyvauti. Šiame kūrinyje jos atstoja milžiniškus per karą žuvusių irakiečių skaičius – Kodžiui jos atrodo taip pat, kaip sustingę irakiečių lavonai, „su etiketėmis prie kojų“. Amerikiečiams karas Irake baigėsi 2011 m., tačiau Irake karas vis dar tęsiasi, kaip pabrėžia pats Rakowitzas projekte „Tyla eteryje“, taikos akimirkos dar nebuvo nuo Antrojo Pasaulinio karo. Galbūt dėl to statulėlės vis dar neturi balso? Kūrinyje negalima nepastebėti ir kultūros paveldo diskurso, jau paliesto vienoje iš radijo laidos serijų,–Vakarų kolonializmo laikotarpiu „pagrobtos ir parduotos“ skulptūrėlės vis dar saugomos Čikagos ir kituose svetimų šalių muziejuose, joms nesaugu grįžti į bombarduojamus ir vis dar plėšomus namus. Visgi namo nebegrįžta ir pagrindinis filmuko veikėjas Kodis, kuris galiausiai užima vietą šalia senųjų eksponatų už permatomo vitrinos barjero, sudeda rankas maldai ir sustingsta, kaip sustingo ir kai kurie jo atstovaujamų karių kūnai.

Taigi, Rakowitzas stengiasi, kad kolektyvinės traumos nenusėstų kaip po sprogimų žemėje nusėdęs uranas, – jis jas vėl ir vėl skausmingai išjudina, taip mėgindamas dekolonizuoti tiek kultūrinę Irako atmintį, tiek didįjį istorijos naratyvą. Vis dėlto kūriniuose neįmanoma nepastebėti neblėstančio idealizmo ir vilties – menininkas kandžiai atkreipia dėmesį ir kritikuoja įsitvirtinusį politinį diskursą, tačiau tam pasitelkia taikią, altruistišką kūrybinę kryptį. Rakowitzo kūriniai veikia, lenkų menininko Krzysztofo Wodiczko žodžiais, kaip tvarstis – gydo žaizdą, sykiu atkreipdami dėmesį į ją.[15] Nors Rakowitzo kūriniai kalba apie praeitį, jie siūlo taikią ateities viziją. Todėl paties menininko optimizmu persismelkusi aktyvistinė kūryba nuteikia viltingai, kaip ir antro aukšto hole rodomame interviu su kuratore Neringa Bumbliene girdimas jo linkėjimas globalios pandemijos kontekste: „vienas pasaulis baigiasi ir prasideda kitas, ir tai labai jaudina, tuo pačiu ir sukuria daug nerimo žmonėms, […] noriu palinkėti sveikatos ir saldumo naujame ateisiančiame pasaulyje.“

[1] „On redirective practice, problem-solving and trouble-making“, Michaelio Rakowitzo paskaita anglų k., org. Masačusetso technologijų instituto meno taryba, 2015-04-27, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.youtube.com/watch?v=2Yc5IuQ6a3g&feature=emb_logo

[2]Kelsey Ables, „Michael Rakowitz on How Artists Can Succeed without Betraying Their Principles“, 2019-08-22, in: Artsy.net, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.artsy.net/article/artsy-editorial-michael-rakowitz-artists-succeed-betraying-principles

[3]Taylor Dafoe, „Artist Michael Rakowitz Paused His Video at MoMA PS1 as an Act of Protest. After He Left, the Museum Turned It Back On“, 2020-01-13, in: Artnet.com, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://news.artnet.com/art-world/moma-ps1-michael-rakowitz-paused-video-protest-left-museum-turned-back-1751796

[4] „Return“, Michael Rakowitz, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], http://www.michaelrakowitz.com/return

[5]Jenny Gheith, „A Fruit That Asks Questions: Michael Rakowitz’s Shipment of Iraqi Dates“, in: AJS Perspectives, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], http://perspectives.ajsnet.org/the-iran-iraq-issue-fall-2010/a-fruit-that-asks-questions-michael-rakowitzs-shipment-of-iraqi-dates/

[6]Marisa Mazria Katz, „‘Between Hospitality and Hostility’: An Interview with Michael Rakowitz“, 2019-07-26, in: The New York Review, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.nybooks.com/daily/2019/07/26/between-hospitality-and-hostility-an-interview-with-michael-rakowitz/

[7]Brian Boucher, „‘It’s a Strange Communion’: Artist Michael Rakowitz on Why He Set Up an Iraqi Food Truck Outside the MCA Chicago“, 2018-01-15, in: Artnet.com, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://news.artnet.com/exhibitions/iraq-cooking-michael-rakowitz-enemy-kitchen-1198394

[8]Ibid.

[9]Ibid.

[10]Raffi Khatchadourian, „Michael Rakowitz’s Art of Return“, 2020-08-17, in: The New Yorker, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.newyorker.com/magazine/2020/08/24/michael-rakowitzs-art-of-return

[11]Aimee Levitt, „Enemy Kitchen, a food truck and public art project, serves up hospitality in place of hostility“, 2017-10-07, in: Chicagoreader, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.chicagoreader.com/chicago/enemy-kitchen-michael-rakowitz-iraqi-food-mca-backstroke-of-the-west/Content?oid=31827463

[12]Brian Boucher, op. cit.

[13]Ibid.

[14]Peter Aspden, „Michael Rakowitz: ‘By opening up the store, I was opening up a story’“, 2019-05-31, in: Financial Times, [interaktyvus], [žiūrėta 2020-10-27], https://www.ft.com/content/8cf2ce3e-819d-11e9-9935-ad75bb96c849

[15]Marisa Mazria Katz, op. cit.