Liu Chuang videoinstaliacija „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ NMK

Iki rugpjūčio 16 d., sekmadienio, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veikia Liu Chuang videoinstaliacija „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“.

Kuratorė: Egija Inzule
Dizaineris: Nerijus Rimkus
Baldai: Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas
Instaliacija: Vytautas Narbutas
Titrų vertimas į lietuvių kalbą: Goda Aksamitauskaitė ir Monika Kalinauskaitė

Padedamas kuratoriaus ir tyrėjo Yang Beichen, projekte „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai“ Šanchajuje įsikūręs menininkas Liu Chuang tyrinėjo, kaip kriptovaliutų kasybą Kinijoje iš dalies varo pigi atokiose kalnuotose vietovėse įsikūrusių hidroelektrinių energija. Tose vietovėse gyvena etninės mažumos, istoriškai su Kinijos Hano valstybe palaikiusios priešiškus santykius. Šiandien apie 70 procentų pasaulio skaičiavimo galios (computing power) išnaudojančios bitkoinų kasyklos yra išdėstytos pietinėje Azijoje, persiklojančioje su Zomijos regionais, kuriuose gausu hidroenergijos. Būtent čia įskūrusios etninės mažumos, minimos šios videoinstaliacijos pavadinime.

Videodarbe naudojamos dronais atliktos slėnių ir užtvankų fotografijos, taip pat iš socialinių tinklų paskyrų paimta elektros linijų remontininkų filmuota medžiaga. Trijų ekranų koliažą lydi pasakojimas Muya – kalba, gimininga tibetiečių.

Kūrinyje dėmesys kreipiamas į daugybę temų: pradedant telegrafu ir baigiant jutiklinių ekranų technologijomis, pradedant Kinijos modernumu iki 1949 m. ir baigiant mokslinės fantastikos filmais, pradedant B klasės naujosios bangos remiksais ir baigiant Mongolijos kultūros įtaka kino kostiumų dizainui. Paraleliai kūrinyje nurodoma į ankstyvąją archyvinę filmuotą medžiagą ir du garsius 1970 m. mokslinės fantastikos filmus: Spielbergo „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. „Close Encounters of the Third Kind“)  ir Tarkovskio „Soliaris“. Chuang analizuoja šiuose filmuose naudojamų nežemiškų veikėjų atvaizdų ir skleidžiamų garsų šaltinius, pasiekdamas išvadą, kad jie iš tiesų yra paimti iš pirmųjų antropologų garso ir vaizdo archyvų, sukauptų atliekant laiko tyrimus etninės bendruomenėse.

Chuang kūrinys sujungia iš pažiūros nesusijusius dalykus – etninių mažumų lauko įrašus ir bitcoinų kasybą – į bendrą pasakojimą. Šių dviejų infrastruktūrų ištakos yra tiesiogiai susijusios su tautinių valstybių istorija: viena jų yra kultūros technologija, kurioje pasitelkiamos šiuolaikinės įrašymo ir fotografijos technologijos, taip pat muziejai ir archyvo institucija, siekiant sukonstruoti modernių tautų žinojimo sistemas, įskaitant, pavyzdžiui, minėtuosius formalius lauko įrašus, kuriems postūmį davė  etnomuzikologų susidomėjimas šiomis konkrečiomis mažumomis; antroji yra internete egzistuojanti virtualios valiutos technologija, kuria bandoma apeiti centralizuotas nacionalinių valiutų sistemas, tačiau tuo pačiu metu ji yra integruota į jų infrastruktūrą ir palaiko parazitinį, pritariamą bendrabūvį.

Nurodydamas į Tarkovskio „Soliarį“ ir istoriją apie apie astronautus, pirmuosius kosmoso kolonialistus, kuriuos pačius galiausiai kolonizavo užimti ketinta erdvė, Chuang sukuria, bent jau mūsų vaizduotėje, galimybę pasipriešinti naratyvui ir galiai. Kūrinyje jis svarsto, kaip viskas galėjo pakrypti kita linkme, jeigu infrastruktūros vystymo tikslais išnaudotų ir iškeldintų, vardan kultūrinių, antropologinių ir mokslinių atradimų iki kultūrinės apropriacijos ribos užgauliotų žmonių istorijos būtų persuktos. Ši istorija nėra naujiena ir Baltijos šalims, mėginančioms atrasti ir apibrėžti savo pozicijas geopolitinių galių, jų praeities ir dabarties teritorinių, infrastruktūrinių bei technologinių projektų apsupty. Šios nedidelės tautinės valstybės ir Baltijos regione įsikūrusios bendruomenės, savo populiacija netgi mažesnės už Chuang videodarbe minimas etnines mažumas, gali nesunkiai susitapatinti su vietos, tapatybės, kultūros praradimo patirtimi, gebėjimu keistis ir prisitaikyti, siekiant išsaugoti savo istorijas, atsiminimus, žinias ir kalbas. Tai, kaip Chuang perpina tradicijų ir folkloro perspektyvą su infrastruktūros politika, mūsų vietos regionui padeda atidžiau pažvelgti į galios svertus, jų užmojus bei įsitvirtinimo ir materializacijos formas.

Liu Chuang gyvena ir dirba Šanchajuje. Jo personalinės parodos buvo pristatytos: „Antenna Space“ (Qiao Space) (2019 m.); „Mother’s Tankstation“ Londone (2018 m.); „Magician Space“ Pekine; „K11 Wuhan“ Uhane (2015 m.); „Taikang Art Space“ Pekine; „Kunsthall Stavanger“ Stavangeryje, Norvegijoje; „Salon 94 Freemans“ Niujorke (2014 m.) ir „Leo Xu Projects“ Šanchajuje (2012 m.).
Pagrindinės grupinės parodos ir institucijos, kuriose buvo eksponuoti Chuang darbai: „Cosmopolis #2“ Pompidou centre Paryžiuje; 5-ojoje Uralo industrinė šiuolaikinio meno bienalė Jekaterinburge, Rusijoje (2019 m.); „Cosmopolis #1.5: Enlarged Intelligence“, Pompidou centre ir Mao Jihong menų fonde Čengdu, Kinijoje; „Long March Project: Building Code Violations 3 – Special Economic Zone“ Guangdžou „Times“ muziejuje Kinijoje (2018 m.); „Louis Vuitton“ fondas Paryžiuje; „Para Site“ Honkonge; „Haus der Kulturen der Welt“ Berlyne (2016 m.); 10-oji Šanchajaus bienalė, 10-oji Kvangdžu bienalė Pietų Korėjoje; Tampos meno muziejus Tampoje, JAV (2014 m.); „Rubell Family Collection“ muziejus Majamyje; UCCA Pekine (2013 m.); „Whitechapel Gallery“ Londone (2012 m.); Minsheng muziejus Šanchajuje (2011 m.); „Pinacoteca Giovanni e Marella Agnelli“ Turine (2010 m. ); Naujajasis šiuolaikinio meno muziejus Niujorke (2009 m.) ir „Astrup Fearnley“ modernaus meno muziejus Osle (2007 m.). Menininką atstovauja „Antenna Space“ Šanchajuje.

2020 m. liepos 17–rugpjūčio 16 d.
Paroda veikia antradieniais–sekmadieniais 12–19 val.

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija
E. A. Jonušo g. 3
Nida LT-93127

Liu Chuang „Bitcoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai” trijų kanalų videoinstaliacija NMK liepos 17–rugpjūčio 16 d. Ansis Starks nuotraukos

Parodos grafinis dizainas: Nerijus Rimkus