Miestas ant bėgių. Apie Anton Roland Laub seriją „Mobilios bažnyčios“ Kauno fotografijos galerijoje

2020 m. kovo 25 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Lotte Laub

Važiuodami autobusu vienu iš Bukarešto ištaigingų socialistinių prospektų, galite išvysti jaunus ir senus keleivius staiga kelis kartus persižegnojant pagal stačiatikių papročius. Jeigu pažvelgsite pro langą ieškodami šio veiksmo priežasties, išvysite tik aštuonių ar dešimties aukštų socialistinius daugiabučius. Atsakymą į šią mįslę galima rasti tik įžengus į šių daugiabučių kiemus, kiuriuose aptiksite tarp namų įspraustas stačiatikių bažnyčias. Autobuso keleiviai žino, jog šios bažnyčios čia, net jeigu jas slepia monotonišku socialistinių daugiabučių fasadai, aukščiu gerokai lenkiantys bažnyčias ir pasiglemžiantys jų šviesą bei orą. Tačiau kodėl daugiabučius imta statyti taip arti bažnyčių?

„Aš pasiekiau šešių šimtų penkiasdešimties mylių amžių“. Šiuo sakiniu, ištartu Helwardo Manno, prasideda Christopherio Priesto mokslinės fantastikos novelė „Inverted World“ (angl. Apverstas pasaulis). Novelėje pasakojama istorija miesto, kuris yra apjuostas aukštų sienų, o jo gyventojai nežino, kad jų gyvenamoji vieta yra pastatytas ant bėgių ir pamažu traukiama didžiulės gervės. Miestas juda rytų kryptimi, dešimtadalio mylios per valandą greičiu, link paslaptingojo optimumo. Kai žmonių amžius išreiškiamas erdviniais, o ne laiko vienetais, linijinės progresijos, tai yra judėjimo nuo pradžios link pabaigos, koncepcija prarandama. Nors bėgiai ir simuliuoja tokią progresiją, faktas, kad geležinkelio vėžės buvo perkeltos iš miesto galo į priekį, sukuria beprasmio dreifavimo bekraštėje erdvėje pojūtį, nepaisant egzistuojančio autoritarinio rėžimo pažado apie kelionės tikslą. Odisėjos pradžia slypi neaiškiame apokaliptiniame įvykyje, nutikusiame prieš 200 metų, „griūtis“, kurią galima apibūdinti kaip kelių žmonių mėginimą užgrobti valdžią, žmonių, kurie į gyventojus žvelgė kaip į masę, kuria reikia manipuliuoti norint išsilaikyti valdžioje, nepaisant gyvenimo sąlygų nuosmukio.

Priesto išgalvota situacija tapo realybe 8-ojo dešimtmečio diktatūros Bukarešte metu. Nicolae Ceaușescu norėjo paversti Bukareštą socialistiniu miestu su nauja sostine ir vyriausybės rajonu – Centru Civic. Komunistinis rėžimas radikaliai apribojo gyventojų vartojimą, siekiant padengti skolas užsienio kreditoriams. Nors stovėjimas prie tuščių parduotuvių ar elektros ribojimas tapo kasdienio gyvenimo dalimi, net ir žiemą Ceaușescu priėmė ekstremalią ekonominę naštą ir gyvenimo sąlygų nuosmukį kaip dalį savo grandiozinio būsimo miesto plano. Vyriausybės rajonas buvo suplanuotas aplink Arsenalo kalvą, pietvakarinėje Bukarešto dalyje. Ant kalvos keteros buvo numatyta vieta pagrindiniam akcentui – Casa Republicii, vietinių ironiškai vadinamo kaip Casa Poporului (Žmonių namai). Oficialus rūmų atidarymas turėjo įvykti 1990-ųjų sausio 26-ąją, per Ceaușescu gimtadienį, bet politinis perversmas atėjo pirma. Nepaisant to, Casa Poporului užimamu plotu yra antras pagal dydį pastatas pasaulyje, nusileidžiantis tik Pentagonui ir šiandien yra naujos politinės sistemos centras1. Šiuo projektu norėta sujungti Ceaușescu vyriausybės rūmus su nauju verslo centru rytuose, nutiesiant 3.5 kilometro ilgio grandiozinį Bulevardul Victoria Socialismului (Socializmo pergalės bulvarą). Ceaușescu pasinaudojo 1977-ųjų kovo 4-ąją įvykusio žemės drebėjimo padaryta žala, be to, 1935-aisias, valdant karaliui Karoliui II-jam (1930-1940) priimtas bendrasis planas taip pat buvo palankus jo planams. Bukareštui nebuvo leista fortifikuotis Osamanų imperijos protektorato laikotarpiu, todėl miestas įgavo autonominį išplanavimą. Tačiau jau 1935-ųjų bendrajame plane numatyta tankinti centrinės miesto dalies užstatymą, projektuojant tiesias regos linijas ir reprezentatyvius paminklus. Siekiant įgyvendinti Centru Civic projektą buvo iškeldinta keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Reliktai, kuriuos socialistai identifikavo kaip formuojančius atgyvenusį miesto modelį, turėjo būti pašalinti. Ceaușescu įsakė su žeme sulyginti visą senamiestį, tame tarpe Izvor ir Dudești-Văcrăști rajonus, kuriuose buvo XVIII ir XIV amžiuje statytų pastatų, tarp kurių vienuolynai ir kiti religinės paskirties pastatai – viso 400 hektarų pietinės Bukarešto dalies. Centru Civic rajone buvo nugriautos dešimt stačiatikių bažnyčių ir šešios sinagogos2. Kai kurios buvo paliktos, bet atsidūrė galiniuose kiemuose, tikriausiai nenorint provokuoti religinių bendruomenių.

Anton Roland Laub serija Mobilios bažnyčios, 2013-2017

Nors ateizmas neabejotinai įtakojo Rumunijos valstybinę ideologiją socializmo eroje, Romos stačiatikių bažnyčia išvengė didelių draudimų, kadangi didžioji gyventojų dalis priklausė šiai konfesijai. Tačiau religija buvo pajungta politiniams tikslams. Rėžimą kritikuojantys arkivyskupai ir vyskupai buvo pakeičiami lojalistais. Vyriausybės atstovai dalyvavo paskiriant naujus klierikus, o bažnyčia buvo griežtai kontroliuojama. Romos stačiatikių bažnyčiai teko iškęsti priespaudą, bet kitoms konfesijoms – Graikijos katalikams ar žydų bendruomėms – teko kur kas skaudesni smūgiai3. Ryšys tarp valstybės ir Romos stačiatikių bažnyčios siekia Bizantijos laikus. Kanoninis Bizantijos imperijos įstatymas pavyzdžiu laikė consonantia ir symphonia principus, kurie buvo imperatoriaus ir klierikų bendradarbiavimo idealas. Vėliau, nacionalinės organizacijos ir įsišaknijimo laikotarpiu, stačiatikių bažnyčia pasiūlė galimybę atsiskirki nuo Osmanų dominavimo4. Ceaușescu diktatūros laikotarpiu Romos stačiatikių bažnyčia rinkosi pasyvų vidinį-teologinį protestą prieš vyraujančia ateizmo propagandą. Vietoje aktyvios rezistencijos, kuri galėjo sukelti grėsmę turimai valstybės apsaugai, bažnyčia oponavo naujajai ideologijai pasitelkdama gilų dvasiškumą5. Atsitraukimas į gilų dvasiškumą gyvuoja ir šiandien – žmonių autobusuose atliekamais kryžiaus simboliuose – ir galiausiai parodo koks nesėkmingas buvo socialistinis perauklėjimas arba išryškina kokias priešingas reakcijas jis iššaukė.

8-ajame dešimtmetyje septynios Bukarešto bažnyčios buvo pervežtos bėgiais ir paslėptos už socialistinių blokų. Seniausia iš septynių bažnyčių yra biserica Mihai Vodă, pastatyta 1591-aisiais. Kiti šventieji pastatai, kurie nebuvo visiškai sugriauti, buvo užmaskuoti daugiaaukščiais pastatais, kaip nutiko Didžiajai sinagogai (Sinagoga Mare “Poloneză”)6. Pastatų perkėlimo metodą ištobulino inžinierius Eugeniu Ion Iordăchescu. Per savo karjerą jis perkėlė 29 pastatus, tarp kurių 13 bažnyčių ar vienuolynų, taip pat sekuliarių pastatų7. Įdomu ar jis skaitė Priesto mokslinės fantastikos novelę? Maždaug pusė novelės skirta detaliam viso miesto judėjimo bėgiais aprašymui.

Anton Roland Laub serija Mobilios bažnyčios, 2013-2017

Pastumta 245 metrus, biserica “Schitul Maicilor” buvo pirmoji iš septynių perkeltų bažnyčių. Bažnyčia anksčiau stovėjo Schitul Maicilor gatvėje, kur dabar yra pietrytinis Casa Poporului kampas. Ji buvo perkelta į Mitropolit Antim Ivireanu gatvę ir paslėpta už blokinių namų, didžiajame Bulevardul Victoria Socialismului. Iki tol bažnyčią supo vienuolynas, pastatytas 1726-aisias, bet visi vienuolyno pastatai buvo nugriauti. Tik ši nedidelė bažnyčia, kurios nava tėra 17.75 metrų ilgio ir 6.8 metrų pločio, išliko. Transportavimo procedūrą galima apibūdinti taip: bažnyčia buvo įpjauta horizontaliai žemiau pirmo aukšto, pasinaudojant išgręžtomis skylėmis. Požeminės metalo konstrukcijos, kuriomis pakeisto bažnyčios grindys, buvo pripildytos skysto betono, taip sukuriant jos svorį laikantį padą. Tada bažnyčią buvo galima užkelti ant bėgių tarsi ant padėklo. Bažnyčios vidus buvo stabilizuotas medinėmis konstrukcijomis, kaip teigia Iordăchescu8, kiekvienas medžio traškesys reiškė struktūrinį nestabilumą. Tuomet ji buvo nutraukta į pasirinktą vietą naudojant gerves. Buvo išlaikyta ir bažnyčios kryptis, ją pasukant ant išlenktų bėgių, be to turėjo likti vietos apeiti aplink bažnyčia Velykų paradų metu. Pasiruošimas perkėlimui truko penkis mėnesius, o užkelti bažnyčia and bėgių prireikė 72 valandų. Po šios procedūros Schitul Maicilor bažnyčia veikė dar penkis mėnesius, kol galiausiai komunistinis rėžimas ją uždarė. Tik 1995-aisias bažnyčia buvo restauruota ir vėl pašventinta9. Schitul Maicilor perkėlimas reiškė, kad ji prarado savo charakteringą aplinką – vienuolyno kompleksą ir sodą. Ant savo pagrindo ji buvo iškilusi aukščiau už kitus pastatus. Šiandien ji grimzta, beveik skęsta, už pasaulietiškų pastatų. Iškeldinant Schitul Maicilor bažnyčia iš vienuolyno buvo pažeistas Venecijos chartijos 7-asis straipsnis, kuris buvo priimtas 1964-aisias kaip atsakas Antrojo pasaulinio karo padarytai žalai ir pokarinėms rekonstrukcijoms. Straipsnis buvo papildytas Atėnų chartijos. Jis teigia:

„Paminklas neatskiriamas nuo istorijos, kurios liudininkas jis yra, ir nuo aplinkos, kuri jį supa. Paminklo arba jo dalies perkėlimas neleistinas, išskyrus tokius atvejus, kai tai galima pateisinti paminklo išsaugojimo sumetimais arba nepaprastos svarbos nacionaliniais ar tarptautiniais interesais.“10

Bažnyčios Bukarešte buvo perkeltos ne norit jas apsaugoti, o panaikinti jas iš regos lauko ir padaryti nereikšmingomis. Jų perkėlimas kelia klausimą apie natūralius objekto erdvinius ryšius su konkrečia vietove. Jeigu tam tikra kotekstas panaikinamas, vaizduotės horizontas prasiplečia, o paslėpta konstrukcija tampa svarbesnė ir įgyja didesnę reikšmę, kaip nutiko Raudų sienai Jeruzalėje, kuri iš tiesų yra Vakarinė Antrosios šventyklos siena. Anksčiau egzistavę šventieji statiniai gyvuoja žmonių atsiminimuose. Bažnyčių perkėlimas pasiekė priešingo rezultato: tai neištrynė jų iš visuomenės sąmonės, bet išlaikė jas gyvas, tarsi pėdsaką atmintyje, tokiu būtų suteikiant bažnyčioms (naujausia buvo pastatyta 1877-aisias) papildomos svarboms. Tam tikra prasme septynios perkeltos bažnyčios meldžia būti išlaisvintos iš trikdančios jų aplinkos disbalanso. Bet kuriuos atveju ši situacija kompromituoja egzistuojantį socialinį modelį, net jeigu tai tik įamžinami aukštus to laikmečio techninius pasiekimus. Valdant Ceaușescu buvo siekiama atsikratyti bažnyčių, šiandien šalyje stengiamasi išstumti komunistinę praeitį. 1989-aisasi prieš Ceaușescu diktatūrą sukilę studentai šiandien jaučiasi apgauti. Teisingumo nesulaukė nei aukos, ilgus metus kentėjusios valstybės terorą, nei brutaliai numalšintų 1990-jųjų kalnakasių protestų dalyviai; nukentėjusiesiems nebuvo atlyginta. Šiandien už Casa Poporului statoma Catedrala Neamului (Protėvių / Tautos katedra). Naujasis statinys buvo numatytas dar 1935-bendrąjame plane ir savo aukščiu pralenks Casa Poporului. Tai bus Romos stačiatikių patriarcho bažnyčia ir būdama 120-ies metrų ilgo, 70-ies metrų pločio ir 120-ies metrų aukščio, taps viena didžiausių stačiatikių bažnyčių pasaulyje. Vietoje bandymo iš naujo permąstyti savo praeitį – artimą simbiozę su valstybe – bažnyčia iš naujo mėgina užsiimti jėgos poziciją.

Anton Roland Laub serija Mobilios bažnyčios, 2013-2017

Miestas Christopherio Priesto mokslinės fantastikos novelėje juda link optimumo, lygiai kaip komunistų rėžimas judėjo link savojo optimumo – komunizmo. Abiem atvejais judėjimui pasitelkiami bėgiai. Kyla klausimas, ar Bukareštas ir šiandien tebejuda tais pačiais bėgiais. Juk net griuvus Geležinei uždangai, Casa Poporului yra naujos politinės sistemos centras. Kaip teigia Renate Salecl, socialistinio rėžimo atmintis yra blokuojama patirtų traumų, tuo tarpu semantinis Centru Civic perrašymas yra skatinamas kolektyvinės užmaršties, kuri sufleruoja apie tęstinumą. galimą tik maskuojant traumą11. Romos stačiatikių bažnyčia taip pat juda tais pačiais bėgiais statydami šią katedrą – kolosalią ir nepajudinamą tarsi Casa Poporului.

Lotte Laub: “Stadt auf Schienen / City on Rails / Ville sur rails“, in: Anton Roland Laub. Mobile Churches, ed. by Sonia Voss, Heidelberg: Kehrer, 2017.

Tekstą iš anglų kalbos vertė Tautvydas Urbelis.

Šis tekstas papildė Anton Roland Laub parodą Mobilios bažnyčios Kauno fotografijos galerijoje, vykusią 2020 02 13 – 2020 03 13.

______ 1 Cf. Matei Bellu, Die Kontinuität nationaler Repräsentation im neuen Zentrum von Bukarest. Ein Versuch über die gesellschaftliche Rezeption von Architektur, Berlin 2012 (unpublished). 2 Cf. Iona Iosa, L’héritage urbain de Ceauscescu: fardeau ou saut en avant?, Paris: L’Harmattan, 2006, pp. 59–67. It is surprising that parts of the façade frieze of the Văcărești monastery, which was torn down in the 1980s, have been integrated into one of the Casa Poporului’s representative halls; cf. Augustin Ioan, “Bukarest, das unvollendete Projekt”, in: Bauwelt 36 (1996), pp. 2048-2055, p. 2053. 3 Cf. Ernst C. Suttner, “Die orthodoxe Kirche und das Aufkommen der Nationalstaaten in Südosteuropa”, in: Ostkirchliche Studien 41 (1992), p. 126–148; cf. also Dumitru C. Amzăr, “Partei, Staat und Kirche im heutigen Rumänien”, in: Ostkirchliche Studien 14 (1965), p. 162–183. 4 Cf. Suttner, op. cit., p. 131. 5 Cf. Flavius Popan, “Christlicher Widerstand in Rumänien”, in: Der europäische Osten 77 (1961), pp. 166–170. 6 A list of the displaced churches can be found in the Romanian edition of Dinu C. Giurescu, Distrugerea Trecutului României, Bucharest, Editura Museion, 1994, p. 53; Originalausg.: Dinu C. Giurescu, The Razing of Romania’s Past, New York and Washington, D.C., World Monuments Fund, International Council on Monuments and Sites, 1989. 7 Cf. Iona Iosa, op. cit., p. 60, footnote 60. The documentary film Păstrarea unui monument, produced by Sahia Film Studios, shows the displacement of the first church, Schitul Maicilor, involving Eugeniu Iordăchescu and another engineer, Gabriela Pop. 8 Interview with Dr. Ing. Eugeniu Ion Iordăchescu on 10 March 2017 in Bucharest; cf. also Eugeniu Iordăchescu, Un salvator al monumentelor de arhitectură, Bucharest: Editura Speteanu, 2010. 9 Cf. Lucia Stoica and others (eds.), Atlas-Ghid. Istoria și arhitectura lăcașurilor de cult din București, Vol. 2, Bucharest: Editura Ergorom ’79, 2000, pp. 21–214. 10 ICOMOS (International Charter for the Conversation and Restoration of Monuments and Sites): The Venice Charter (1966), Paris 1966, Article 7. 11 Renata Salecl, “The State as a Work of Art: the Trauma of Ceausescu’s Disneyland”, in: Neil Leach (ed.): Architecture and Revolution, Contemporary Perspectives on Central and Eastern Europe, London: Routledge, 1999, pp. 92–111, pp. 97–104; cf. also Matei Bellu, op. cit., p. 21.

Straipsnio autorius:
Lotte Laub yra Berlyne gyvenanti kuratorė ir meno rašytoja. Ji įgijo daktaro laipsnį Freie Universität, Friedrich Schlegel Graduate School of Literary Studies, Berlyne, kur apgynė disertaciją Gestalten durch Verbergen. Ghassan Salhabs melancholischer Blick auf Beirut in Film, Video und Dichtung (Atskleisti paslepiant. Ghassano Salhabo melancholiškas žvilgsnis į Beiruto kiną, video meną ir poezija), kurią 2016-aisiasi išleido Reichert Verlag. Tai buvo pirmoji nuosekli, skirtingas medijas apjungianti, Libano režisieriaus Ghassano Salhabo darbų studija. 2010-aisiais Orient-Institut Beirut jai paskyrė stipendiją moksliniam darbui rašyti, o 2015-aisias Honours Postdoc stipendiją suteikė Dahlem Research School esanti FU Berlin. Anksčiau Laub yra dirbusi Gropius Bau Berlyne. Nuo 2016-ųjų ji yra Zilberman galerijos Berlyne programos vadovė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *