Svečiai vandenyne. Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje (AV17)

2019 m. sausio 8 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Mąstantis vandenynas. Tai būtų tik keistokas žodžių derinys, jei jo istorijos fantastas Stanisławas Lemas nebūtų sukūręs ir užrašęs knygoje „Soliaris“ (1961). Jei 1968-aisiais režisieriai Lidiya Ishimbaeva ir Borisas Nirenburgas nebūtų susukę televizijos filmo. Galbūt knyga ir televizijos filmas būtų nugrimzdę užmarštin, jei Andrėjus Tarkovskis nebūtų sukūręs ekranizacijos, sulaukusios tokio pripažinimo. Galbūt visi šie dalykai būtų nežinomi kitoje Atlanto pusėje, jei Holivudo ekranizacijoje 2002 m. nebūtų vaidinęs George‘as Clooney. Jei viso to nebūtų, galbūt lietuvių konceptualiosios skulptūros kūrėjui Nerijui Erminui nebūtų kilusi idėja savo parodą, vykstančią galerijoje „AV17“, pavadinti vardu „Mąstantis vandenynas“. (Clooney‘is, ko gero, parodos idėjai turėjo mažiausiai įtakos, bet jo juk iš įvykių grandinės neišimsi!)

Ermino paroda turi antrąją pavadinimo dalį „Svečiai“. Dvi parodos dalys išeksponuotos skirtingose patalpose, tad yra tarsi dvi savarankiškos mikroplanetos. Jos gali būti viena kitos tęsinys arba atskiras pasakojimas. Tad apie viską – iš eilės.

Vandenynas

Vandens parodoje nėra, nors šioje dalyje viskas sukasi aplink jį. Svarbiausias objektas patalpoje apskritimas, pagamintas iš dažnai Ermino naudojamos, mėgstamos medžiagos – keramikinių plytelių. Jis tapybiškai padengtas mėlyna spalva. Apskritimas nukelia į Soliario planetą, kurioje vyksta parodos veiksmas. Į kambarį įžengęs lankytojas tarsi aktyvuoja šią planetą. Ji pradeda skverbtis į pasąmonės gelmes, iš kurios iššaukia senų prisiminimų vaiduoklius. Jie šmėsteli ant įspiriamų skardinių basučių. Meta šešėlį ant susukto sportinio kilimėlio. Dirsteli, ar nepavyktų išpinti storos jūreiviškos virvės mazgo. Pasigroži marmurinėmis jūržolėmis, apsivijusiomis žeberklus primenančius strypus. Ir šnarėdami atsidūsta prie iškeltos juodos vėliavos. Visgi prisiminimų šmėklos nepajudina baltos kreidos, gulinčios ant nepažįstamos planetos paviršiaus. Įsiamžinti užrašydami vardą ar simbolį gali tik žmonės iš kūno ir kraujo.

Šioje Ermino surežisuotoje aplinkoje kasdieniški objektai verčia jaustis svetimu. Svečiu. Objektai įdarbina vaizduotę, veikia kaip scenografija mintims. Šios sąsajos su teatru – neatsitiktinės. Teatrališkumas yra svarbus Ermino kūrybos bruožas, kuris išryškinamas dramatišku objektų apšvietimu, nutolusiu nuo balto galerijos kubo ir artimesnio spektakliui. Parodoje pristatomame filme pats menininkas prisipažįsta, kad jis jaučiasi kaip režisierius, kuris turi savo aktorius. Visa nuobodi buitis skulptoriaus rankose tarsi virsta nebyliais, tačiau išraiškingais istorijų pasakotojais – mimais.

Svečiai

Antroji parodos salė skirta „Svečiams“. Joje veiksmas persikelia į interjerą, čia Erminas tęsia ankstesnėje kūryboje plėtotą svetainės temą. Salės centre kaba sietynas, po juo – parketo fragmentas. Netoliese – baltutėlės žvakės. Bet svetingumu čia nedvelkia. Sietyno krištolas pakeistas stiklo šukėmis, kurios grasina susmegti į užsibuvusio svečio sprandą; žvakės pasvirę; parketas prislėgtas sunkių akmenų, įgavusių aptakias vandens balos formas. Be to, ant sienos kaba lazda, primenanti Josepho Beuyso naudotą performanse „Aš myliu Ameriką, Amerika myli mane“ (sukurtą 1974 m. – praėjus dvejiems metams nuo Tarkovskio „Soliario“ pristatymo. Ar tai reikšminga? Nebūtinai. Tačiau visų reiškinių priežastiniai ryšiai per daug sudėtingi, kad galėtume manyti galintys juos lengvai perprasti). Lazda – dar vienas įrankis, leidžiantis apsiginti nuo nepageidaujamų lankytojų.

Ankstesni įvairiose vietose eksponuoti svetainės temą plėtoję Ermino objektai „Svetainė“ (2016–2018), „Nušvitimas“ (2010–2018) ir kiti buvo geometrines transformacijas patyrę baldai. Jie, kaip pasakoja pats menininkas, buvo sumanyti lyg žvilgsnis pro šeimininko užvertas duris, atveriantis įprastai nematomą pasaulį. Panašu, kad šį kartą menininkui ne tiek įdomi sukeistinta gyvenamoji aplinka, kiek per ją atsiskleidžiantys žmonių tarpusavio santykiai. Eksponatai kalba apie apsimestinį svetingumą ir bandymą pasipuikuoti. Apie įgimtą veidmainystę, kuri lyg šukės sminga į jautrias sielas.

Į jautrias sielas sminga ne tik šukės, bet ir įtaigūs vaizdai. Bent jau į maniškę Ermino paroda įstrigo ilgam. Tad pradžioje apsakytą įvykių grandinę reikia papildyti taip: jei Lemas nebūtų parašęs „Soliario“, Tarkovskis nebūtų nusprendęs statyti jo ekranizacijos, Erminas nebūtų sukūręs tokios parodos, o aš nebūčiau parašiusi šio teksto. Dėl teksto – nieko baisaus, bet visgi būtų buvę gaila dėl Clooney‘io.

Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje „AV17“ (Totorių g. 5, Vilnius) veikia iki sausio 19 dienos.

 

Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje (AV17). Nuotraukos: Nerijus Erminas

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *