• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2017    11    21

Švarus suvokimas: Židrija Janušaitė Ir Oscar Wilde

Giedrė Legotaitė

 

Kalbamės su galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) menininke – Židrija Janušaite – kurios paroda “Apie ilgesį, prisilietimus ir atsivėrimą” veikė spalį Pamėnkalnio galerijoje.

Židrijos performanso veiksmas pasyvus, prabilti, paveikti suvokėjui autorė naudoja ignoravimą, o ribojasi nuo aplinkos dažnai keliais sluoksniais – subjektyviai (būdama užsimerkus), taip pat, darydama performansus padedant kitiems menininkams, dažnai atsirandant fizinei takoskyrai). Kalbėdami apie performansus, kurie dažniausiai yra ilgos trukmės, manifestuojantys laiką, meno kritikai mini šiandieninio (vadinasi – labai užsiėmusio) žmogaus konfrontaciją su pačiu savimi. Manau, tai gali būti palyginta su meditacija – dvasinio susikaupimo pratybomis, ko panašu, Ž. Janušaitė siekia ir savo tapyba, instaliacijomis.

Aš ignoruoju? Niekada apie tai nepagalvojau, jog ignoruoju. Negi, mane žmonės taip supranta? Aš kaip tik šneku apie atsivėrimą, apie buvimą kartu, atidavimą, pasidalinimą? Tai, kad tu nežiūri, esi užsimerkęs, nereiškia, kad ignoruoji. Atvirkščiai – atiduodu visą save.

Performansas ir tapyba – kokios tau esminės skirtys tarp šių dviejų meno formų, turint minty, kad menininkas dažnai savo kūryba siekia išreikšti save. Arba – kaip tu jas išskiri?

Menininkas bando išreikšti save? Ar pasirinktą idėją, nuotaiką, būseną?

Man gal nėra jokios esminės skirties tarp tapybos ir performanso. Tiesiog tai yra išraiškos formos. Vienai idėjai, minčiai ar būsenai natūraliai atsiranda performansas, o kitai tapyba. O paskutinis ciklas apjungia abi medijas. Tiesiog taip natūraliai atsitinka. Tiesiog.

Man patinka tavo mintis, lydėjusi parodą „Nurimęs protas. Susitikimai“ („Meno parkas“, 2013), atliepianti tavo kūrybą, kad „neįmanoma aprėpti regimo pasaulio visumos, todėl remiesi formos ir tuštumos idėja“. Visumą suvoki (bandai suvokti) per priešybę. Dar kalbi, kad „mintys, jausmai, mūsų kūno formos atsiranda ir išnyksta ir šis pastovus kitimas sunaikina prasmę, o tada nurimsta viską vertinantis protas – jis tampa stebinčiu. Tu kalbi apie meditaciją, patiriamą meno forma – taip? Kaip šios parodos Pamėnkalnio galerijoje atveju – ar išliko minėtas priėjimas prie kūrinio išpildymo minėta formos ir tuštumos sąvoka?

Kalbu apie / per pilną tuštumą. Pilną ta prasme, kad joje pastoviai kas nors vyksta – atsiranda, išnyksta ir vėl atsiranda. Taip, tai yra.

Toks gilus savo proto sutelkimas, pasinėrimas, yra galimybė pravalyti savo mintis. Toliau cituojant tave pačią: „Mintys, jausmai, mūsų kūno formos atsiranda ir vėl išnyksta. Pastovus kitimas, judesys tarsi sunaikina prasmės paieškos prasmę. Gal net pačią prasmės prasmę. Tada nurimsta viską vertinantis protas“. Mane šiuo metu vis labiau domina nurimusio proto patyrimas. Galima plačiau?

Nurimęs protas – trikdžių aplinkoje ir vidinėje būsenoje nebuvimas.

Šnekėjimas apie žmogaus sustabdymą yra tai, jog tu gali sustoti, kai nuramini savo protą. Kas iš to, jog sėdėsi, bet tavo protas spręs tavo verslo reikalus? Ar meilės reikalus? Protas bus pastoviai trukdomas ir ši sumaištis visą laiką tavyje kirbės. Manai, kad galvodamas apie tuos reikalus, gyveni savo gyvenimą. Taip gyveni, bet nebūni su savimi. Kai protas nurimsta ir tik tada pamatai, susitinki Save. Aišku, gali išsigąsti. Gali būti nejauku. Tada vėl pradedi galvoti. Čia irgi yra darbas su savimi, su savo protu. Klaidingai atrodo, kad lėkdamas, daug galvodamas dirbi savo labui. Kai pavyksta sustoti, tada labiau koncentruojiesi. Ir nereiškia, kad nurimęs protas tai sėdėjimas lotoso pozoje ir nieko neveikimas gyvenime. Atvirkščiai, nuramini protą, kad tavo kokybė taptų geresnė. Kad išgrynintum, tai, kas iš tikrųjų tau svarbu ir tuomet pasirenki, kur tu turi eiti. Kaip turi eiti. Nebesiblaškai.

„Darbuose užfiksuotus stebėjimus dar kartą uždedu vieną ant kito, taip vizualiai išreikšdama tuštumos atsivėrimo idėją per minimalų formų kitimą laike, sukuriant erdvės daugiasluoksniškumą“ – kalbėdama apie darbus, sukurtus iki 2013 mini „atsivėrimą“, kuris, vėl gi, domina: Pamėnkalnio galerijoje spalį veikusi paroda “Apie ilgesį, prisilietimus ir atsivėrimą”, kurioje taip pat viena iš akcentuojamų temų – atsivėrimo veiksmas. Tai nurodo tavo temos tęstinumą, plėtojimą įgijus beveik penkių metų atstumą. Kodėl tau svarbi ši tema?

Ankstesniuose darbuose labiau buvo kalbama, norima jais išreikšti tuštumos (pilnos tuštumos) atsivėrimo idėją, kuri tarsi atsiveria tau, kad galėtum įeiti, patirti tą pastovaus kitimo būseną, nesuteikiant jokios reikšmės, prasmės. Tiesiog savo buvimu patirti. O vėlesniuose darbuose gal labiau akcentuojamas savo paties atsivėrimas tai erdvei, iš vienos pusės. Kitas aspektas kalba apie tai, kad įvykus kažkokiam prisilietimui, susitikimui kažkas tiesiog atsitinka, kažkas įvyksta. Ir tas kažkas yra būtent atsivėrimas ir tuo pačiu suvokimas, patyrimas, kad tai vyksta nuolatos, kad tokia tuštuma ir joje vykstantys procesai tave praturtina – atveria.

Kaip atkreipiama parodos „Apie ilgesį, prisilietimus ir atsivėrimą“ spaudos pranešime, ilgesys tavo kūryboje naudojamas ir kaip filosofinė ir kaip estetinė idėja: „Ilgėjimasis kažko visai nenusakomo žodžiais. / Ištįsusi laike ilgesio būsena. Įsitempia. / Tai ne praeitis, ne konkretus žmogus ar vieta. / Galbūt tai – įsivaizduojamas momentas, kai turėjau viso pasaulio laiką?“. Ką reiškia viso pasaulio laiko turėjimas?

H. Hesse sako, kad visi reiklesnieji – pažįstantys ilgesį. Be laiko dar egzistuoja amžinybė. O kai erdvė tampa laiku, gali skristi kur nori.

Pamėnkalnio galerijoje eksponuoti darbai paveikia koloritu – sunkiai įvardijamų atspalvių, tiksliau jų subtilios gausos, o sluoksniai išlieka kuriamąja priemone. Darbus norisi vadinti peizažais, nepaisant, kad figūratyvo nėra, išskyrus naudojamą nebaigtą, netaisyklingą, bet apskritimo ženklą. Druskos instaliacija sutverta viduryje galerijos – taip pat skritulio formos. Akivaizdu, kad tai nėra atsitiktinis ženklo, simbolio naudojimas. Ką juo kalbi?

Na, apskritimas yra kaip tobulumo, erdvės simbolis. Kaip forma yra stiprus ir paveikus, suteikiantis savotiško stabilumo. Gal sustabdantis, o gal kaip tik kviečiantis į tą erdvę.

Kaip mėnulis. Ar saulė. Man patiko tapybos eksponavimas šioje parodoje: toks monumentalus, bet kontrastingai monumento įspūdžiui – pateikiamas „ant paraščių“. Toks nacionalinių eksponavimo įpročių nepaisymas sustiprina sudėtingus įspūdžius, keliamus kūrinių..

Menas ne realybę atvaizduoja, o naudodamas realybę, lenda giliau, į vaizduotę. Anksčiau formos viršūnė – gamtos atvaizdavimas. Bet dabar tos sampratos nėra dėl meno evoliucijos. Ir meno realybė yra visai kita, ir tie susilietimo taškai gali būti tik fragmentiški, ir jų nereikia tiesiogiai cituoti. Kartą buvai man paskolinusi vieną knygą (pirmiau paskolinai, po to ir padovanojai). Viename reikšmingiausių XIX a. Oscar Wilde kritikos darbų – esė rinkinyje „Ketinimai“ – autorius rašė: „Menas pasiekia tobulumą savo viduje, ne išorėje. Negalima vertinti jokiais išoriniais panašumo standartais, jis veikiau šydas, o ne veidrodis.“ Ar sutinki dėl tokio kūrinio gebėjimo įsiskverbti į suvokėjo vaizduotę?

Variacijos žodiniais grožiais. Jei tai veidrodis – vadinasi, rėžia tiesiai į akis. O su šydu gali slėptis. Arba suteikti paslaptį. Šydas pridengia.

Kita šio antikvarinio industrijos kolegos, visą gyvenimą ieškojusio tobulumo ir grožio, mintis: „Meno akimis Gamta neturi įstatymų, vienodumo. Jam panorėjus, gali daryti stebuklus, ir, kai pašaukia pabaisas iš gelmių, jos ateina.“ Ką sieki, kad tavo kuriamas menas pašauktų suvokėjui? Kaip manai, ką pašaukia tavo darbai, jei pabandytum, būti savo darbų žiūrove?

Nežinau, ką jie kalba. Jie gyvi. Ir kasdien gali būti kitokie. Ką išgirs žiūrovas, vėl gi priklausys nuo daugelio dalykų.

Mane ir pačią kartais jie nustebina. Kai tapai kokį realistinį paveikslą, žinai, kad turi formą, žinai, kad nori nutapyti kiemą, mėnulį ar mišką (aišku, tarp to irgi yra visokių sluoksnių). Mano tapyboje nėra, sakykim, formos (nėra kiemo, nėra portreto). Yra mostas, yra kažkoks energijos pliūpsnis. Tai, ką padarau, po to pati žiūriu lygiai taip pat, kaip ir žiūrovas. Kartais nustembu. Džiūdamas paveikslas keičiasi, taip pat, keičiasi ir santykyje su šviesa. Už tai ir sakau, kad jie yra gyvi, kaip ir žmogus. Kažkas yra, kažko nėra, kažkas vėliau atsiranda.

„Gyvenimas ir gamta gali būti panaudota, kaip neapdorota meno medžiaga, tačiau prieš pasitarnaujant menui, jie turi atitikti meno sąlygas“ – vėl cituoju O. Wilde personažą. Savo darbuose tu tiesiogine žodžių prasme naudoji gamtą – žemę. Kaip, ar veikiau kokias, tavo meno sąlygas gamta atitinka šiuo atveju?

Pirmą kartą Portugalijoje, Alantežo regione buvau rezidencijoje prieš 3 metus. Jau tada pamačiau tą raudoną žemę. Liko atminty. Užsifiksavo. Kirbėjo kaip galimybė. Ir dabar bebūnant vis stipriau norėjosi prie jos prisiliesti bei išnaudoti jos spalvą, minkštumą, birumą, pačios žemės jėgą. Taip, ją reikėjo paruošti, kad taptų medžiaga performansui ir tapybai.

Į O. Wilde knygą, kurią pasikviečiau į mūsų pokalbį, pridėta mažų popieriaus skiautelių. Atsimenu, kai skaičiau, saugojau, kad jos nepamestų savo vietos. Viename atvarte randu: „Mes niekada negalime išeiti iš savęs, o kūrinyje negali būti to, ko neturi kūrėjas“. Tačiau kūrinio suvokime paskutinį tašką deda suvokėjas – kūrinys baigiamas jo. Čia prarandi savo kaip kūrinio autorė teises į jį. Šioje vietoje mintyse diskutuoju su mintimi, kurią išgirdau per radiją, kūrybinių industrijų kontekste -„Ne turinys – auditorija yra karalius“. Ar sutinki su šia fraze, ar ją būtų galima pritaikyti parodos ir jos lankytojų santykiui?

Suvokėjas pasiima to momento prasmę, išgyvenimą, užbaigtumą ar kaip tik atsivėrimą į kažką plačiau,giliau. O gal kartais ir užsideda tašką. Jeigu tai tikrai „karalius“, tai manau, jis turi pakankamai išprusimo ir pagarbos turiniui. Tada viskas gerai.

Epilogas.

Viena labiausiai man patikusių minėtos O. Wilde knygos frazių skamba veikėjo Džilberto atsakyme į klausimą, ar visko turime ieškoti mene: „Visko. Nes menas mūsų nesužeidžia“.

Židrijos Jonušaitės studijoje, Kaune. Nuotraukos: Vytautas Paplauskas