Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knygos „Būsenos" pristatymas „Prospekto" galerijoje

Kovo 18 d. (penktadienį) 17.00 val. „Prospekto” fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vyks Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knygos  „Būsenos” pristatymas. Dalyvaus menotyrininkai Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas ir knygos autorius. Pristatymo metu leidinį bus galima įsigyti už specialią kainą.

 „Būsenos” ― tai patirties, minties ir jausmų kelionė horizonto linijos link, niekad tos linijos neprieinant. Anot Izaoko Niutono ― „aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto”.

„Būsenos” ― lyg atsisveikinimo laiškas, kurio turinys ir prasmė adresuoti jau kitiems. Jame ― klykianti rūke žuvėdra, lietaus purslai vaikystės baloje, mirusio tėvo pagalvė, šviesus šešėlis nuo alyvų krūmo, kino afiša iš praėjusios epochos, tirpstančios ant veido snaigės, lėlės akių veriantis žvilgsnis iš tamsos, mistiškas žolių šokis upėje, vienišo kapo kryžius laukuose, vasaros vidurdienio karštis, gegužės vakaro kvapai, kūno geismas, liūdna vėjo giesmė rudens naktyje, svetimo kūdikio verksmas, žvaigždėtas dangus, karo apkasų makro pasaulis, kelias į tėviškę, apleistas namas, kurio rūbų spintoje, lyg snaudžiantys vaiduokliai, kaba moteriškos suknelės ir pajaco lėlė, brėkštančio ryto tyloje iš telefono ragelio du žodžiai ― „tėvas mirė”, nubarstytas pavasario žiedais vaikystės kiemas, sunkus žemės kauburys, sulaužęs karsto dangtį ir užgriuvęs ant besišypsančio veido, pravažiuojančio traukinio oro bangos nusviestas nuo bėgių vyro kūnas, atsisveikinimo rožės užgesusiai meilei, takas prie motinos kapo, bažnytėlės varpų kvietimas, jaunos moters žodžiai „aš tave myliu”, akys veidrodyje, vieniša palatos lova, rūkas už lango, lėtai krentantys šlapi medžio lapai, ilgo ir tuščio koridoriaus gale moters figūra, vežanti lovoje ant ratukų užklotą kūną iš operacinės, tėvas, grįžtantis iš darbo su duonos kepalu, ilgesinga daina upės slėnyje, jaunos mamos fotografija, pamiršta surūdijusi pašto dėžutė laukuose, laiptai į šarvojimo salę, dukros laiškas motinai negyvenamo namo stalo stalčiuje, įplyšęs žemės gaublys tuščiame name, graudus vilkšunio antrinimas greitosios pagalbos mašinos sirenai, paskutinis pokalbis su broliu, verkianti moteris prie jūros, sustingę susvetimėjimo pozoje žmonių kontūrai, vėjas, sušlamėjęs krūmo lapijoje, kapinėse gulinti  kūdikio lėlė, vienišas vyras sūpynėse prie jūros, moteris juoda skarele, baigianti irti sena medinė šokių aikštelė miesto parke, jūros bangų kuždesys, žolė ant vaikystės namo pamatų, baltas ponis, patikliai einantis prisiglausti, sienos su langu likučiai rūke, kulkų suvarpytas popieriaus lapas ant  medžio kamieno, braidanti vandenyje ir kalbanti su savimi moteris, plevėsuojanti juoda vėliava apšarmojusiame lauke, žvakių liepsnelės, Kalėdų varpai baltoje tyloje ir  pavėluotas atsiprašymas…

― ― ― Ankštame, pritvinkusiame tirštos įtampos kambaryje blausi žvakių šviesa apšviečia dvylika už apvalaus stalo sėdinčių vyrų veidų. Jų akyse ― siaubas ir viltis. Grakšti, juodais rūbais, baltu veidu Moteris – Mirtis lėtai eina aplink stalą už krūpčiojančių nugarų, skleisdama vėsą ir lengvą žiedų kvapą. Ilgas šešėlis, lyg gyva būtybė, paklusniai slenka kartu. Ji renka sau auką. Baigdama apeiti ratą, sustoja ir tiesia į mane kairę ranką. Joje ― mažas popieriaus lapelis  su kryželiu. Priešindamasis atstumiu šaltus pirštus ir ― prabundu…

Ankstų  kitos dienos rytą mirė brolis. Jo už stalo nebuvo…

Aleksandras Ostašenkovas