Fotoreportažas iš Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos „Autoportretai – homonimai“ POST galerijoje

Vasario 12d. POST galerija (Laisvės al. 51 a. Kaunas) pristatė menininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodą „Autoportretai – homonimai“. Ją sudaro nauji, dar niekur nerodyti menininkų kūriniai. Taip pat rodoma piešimo proceso dokumentacija.

“Autoportretai – homonimai”: gyvi emocijų, atminties, energijos pėdsakai

„O tu Algirdas ar Remigijus?“. Tai klausimas, kurį dažnai girdime. Mūsų fizinis panašumas atliepia ir mūsų vidinį vienį. Vienodai įvardijama ir „kasa” − ar tai būtų plaukų pynė, ar pinigų saugojimo vieta [1]. “Homonimai (gr.ὁμώνυμοι (homōnumoi), vns. ὁμώνυμος (homōnumos) <ὁμός (homos) „vienodas“ + ὄνομα (onoma) „vardas“) – žodžiai, kurie vienodai skamba, bet turi skirtingas reikšmes, pvz., (augalo) žiedas ir (piršto) žiedas.” [2] Prisimenu, kaip pabendravę su lingvistais, išgirdome ir patį žodį: . “patiko, kad jo sandaroje slypi ir dar vienas žodis, tiesa, jau ne graikiškas, o lotyniškas „homo“ – žmogus. Sumaniusiems tapyti autoportretų seriją jis labai derėjo.”[3]

Tapymo proceso metu mėginame sukurti tikrąjį savo autoportretą, atskleisti esminius mūsų gyvenimo bruožus, patirtis, pomėgius, parodyti asmeninį ryšį, artumą, sielų giminystę. Autoportretuose pasakojome apie panašumų skirtumus ir skirtumų panašumus. Kūrinys pagrįstas bendradarbiavimo ir kūrybinio veiksmo kaip kūnų dialogu. Kūrybiniame procese mums labai svarbi spalva, linija, veiksmas, pasitikėjimas vienas kitu bei vienodumas, turintis ne vieną reikšmę. Kuriame kartu, piešiame ir portretuojame, tyrinėjame, bet tą darome „atrišę“ šiuos veiksmus nuo mūsų įprastų, įteisintų reikšmių, o labiausiai nuo įprastai laukiamų rezultatų – visų pirma nuo atpažįstamo (realistinio) vaizdo, nuo tikrovę reprezentuojančio atvaizdo. Veiksmažodžiais pakeitę daiktavardžius (piešinys, portretas, paveikslas), mes juos intensyviau analizuojame, tarsi bandydami išsiaiškinti, išgryninti ir parodyti esminius savo bendros praktikos elementus[4].

“Paradoksalu, bet šiuolaikinio meno diskurso požiūriu šie šokiruojančiai eskiziški (auto)portretai yra bene realistiškiausi (tikroviškiausi) lig šiol sukurti Gataveckų kūriniai. Kodėl? Pirmiausia – realybė ir realistinis paveikslas juk nėra tapatūs dalykai; jie nesutampa. Tikrovę patiriame vyksme, būdami joje, įtakojami ir įprastų, ir tuo pat metu visiškai atsitiktinių faktorių. O paveikslo realizmas priešingai yra nuspėjamas, stabilus (todėl ir malonus)“[5].

Šiam projektui pasitelkėme automatinio piešimo techniką. Neprofesionalų ir vaikų piešiniai mūsų požiūriu yra tikroviškesni nei realistinės manieros dailės kūriniai, nes esu įsitikinęs, kad tik nevaržoma linija ar potėpis gali atverti žmogaus pasąmonę, kurioje ir glūdi tikroji realybė. Todėl siekėme išlaisvinti kūrybą iš vaizdavimo konvencijų. Autoportretai tapyti vienu ypu, užsimerkus, neatitraukiant teptuko nuo drobės, arba kitaip, nenukerpant virkštelės nuo pasąmonėje iškylančio atvaizdo. Galbūt daug tikresnio nei matytume plika akimi. Žinoma, užsimerkę turime matyti beveik tą patį vaizdą, kaip ir atmerktomis akimis. Mūsų kūryboje tapymas ar piešimas yra performatyvūs – sujungia kūną, judesį bei paliekamą ženklą kaip tagą[6], ir, žinoma, išsiveržia iš paveikslo rėmo, t.y. vyksta jau realiame gyvenime. Tapėme keisdamiesi drobe ir teptuku. Mes visą gyvenimą taip pat dalijamės džiaugsmais ir vargais. Tapymo būdas, kai stovėdami vienas prieš kitą abu judame su teptuku ir drobe, simbolizuoja ir mus garsinančią saviraiškos formą – šokį. Taigi „Autoportretų-homonimų“ tapymo procesą fiksuojantis filmas demonstruoja, kad portretuojantieji/portretuojamieji ir pats portretavimas čia yra tvirtai sukibę toje pačioje erdvėje ir laike. Mūsų projekte šį efektą sustiprina autoriaus/modelio „homonimiškumas“ ir mūsų drauge atliekamas veiksmas (tapoma išsyk teptuku ir drobe – abiejų kūnais)[7].

“Kartu su filmu rodomos plokštumos tikrai ne paveikslai – tai realistiškai nepavaizduojamų emocijų, atminties, energijos gyvi pėdsakai (juolab susiję ne su atskiru individu, o su dviejų interakcija); na o jei jau pradėjome kitaip kombinuoti žodžius, tai ir kinetinė tapyba, šokio piešinys, performatyvi antropometrija…“[8]. “Autoportretas – autoironija – autoanalizė – automatizmas – autobiografija – autografas – autogenezė – autonomija – autorius – autoritetas – autošaržas.”[9]

Gal paveiksluose žiūrovai mūsų ir neatpažįsta, sako: tas kažkoks senas, o tas ligotas, bet mes kartais jaučiamės ir esantys seni, ir ligoti… Žiūrovams įdomu ir sunku suprasti, ką mes vaizduojame šiame porfarmatyvaus piešimo rezultate – Algirdą ar Remigijų. Kūryboje kaip ir tam tikrose gyvenimiškose situacijose mes galime virsti ko ne vienu asmenimi.

Paroda veiks iki vasario 26 d.

[1] Lolita Bytautaitė. „Durys atsidaro“: susipažinkite – broliai menininkai Gataveckai. [interaktyvus]. Vilnius, 2015-04-25 / 11:10 [žiūrėta 2015-05-06]. <http://www.lrt.lt/televizija/anonsai/15601>.

[2] Vikipedija, [interaktyvus]. [žiūrėta 2015-09-12]. <https://lt.wikipedia.org/wiki/Homonimai>.

[3] Mindaugas Klusas. Tikrasis brolių Gataveckų realizmas. Lietuvos žinios [interaktyvus]. Vilnius, 2015-04-28/06:00 [žiūrėta 2015-05-06]. <http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/tikrasis-broliu-gatavecku-realizmas/200967>.

[4] Lolita Jablonskienė, parodos Autoportretai – homonimai anotacija, Vilnius, 2015-04-23.

[5] Ibid.

[6] Tagas (angl. tg) – parašas, žymintis graferių kūrinius, gatvių teritorijas ir t.t. Jis yra seniausias grafičių istorijoje. Jo funkcija − populiarinti save ir komandą. Iš pradžių tagai buvo tik paprasčiausi raidžių rinkiniai − parašai, kurie išsiskirdavo tik savo turiniu. Tag’ai dabar yra modernus ir vienas nuo kito skiriasi ne tik turiniu bet ir plastine kalba.

[7] Lolita Jablonskienė, parodos Autoportretai – homonimai anotacija, Vilnius, 2015-04-23.

[8] Lolita Jablonskienė, parodos Autoportretai – homonimai anotacija, Vilnius, 2015-04-23.

[9] Tomas Ivanauskas, Jaunųjų tapytojų liūdesyba, in: m – puslapiai [interaktyvus], 2015-12-18 [žiūrėta 2015-12-20]. <m-puslapiai.7md.lt/2015-12-18/Jaunuju-tapytoju-liudesyba>.

Fotografijos: Lina Pranaitytė, Andrius Pukis