Meno rezidencija kaip juodas stačiakampis. Interviu su Tomu Grunskiu ir Laurie Lax

Kalbėjimas apie meno rezidencijas kaip apie alternatyvą ar naują meno praktikų modelį nebetenka prasmės, kai įsigilini į šio reiškinio tradicijas ir šiandieninį rezidencijų tankį. Visai kaip kalbėjimas apie juodą kvadratą ir visus bandymus jį dekonstruoti. Tačiau vėl ir vėl iš naujo tenka pripažinti šių (abiejų) reiškinių fenomeną kaip neišvengiamą ir menininkui reikalingą atspirties tašką. Tad meno rezidenciją būtų galima palyginti su menininkės Laurie Lax ant Parnidžio kopos iš anglies dulkių išbarstytu stačiakampiu: tai efemeriška menininko būsena tam tikroje vietoje, tam tikru metu, kai nupusčius paviršiaus sluoksnius lieka plona ir trapi, bet labai ornamentiška savivoka, kodėl apskirtai esi ir tapai menininku. Kita vertus, meno rezidencija kaip juodas angies stačiakampis ant marių ledo – kaip vieta, sugerianti daugiau saulės ir leidžianti greičiau ištirpdyti ledą. Apie tai, kaip kasdienybėje neužtenka laiko ir nėra sąlygų aplink save susiprojektuoti tokio juodo anglies stačiakampio ir apmąstyti savęs. Pokalbis su Nidos meno kolonijoje rezidavusiais menininkais – architektu Tomu Grunskiu ir britų menininke Larie Lax.

 Rodosi, kad menininkai, planuodami dalyvauti rezidencijų programose turėtų degti noru kuo toliau pabėgti nuo pažinaus vietinio kultūrinio lauko; tarsi užsiimant sąmoninga savitremtimi, izoliuojant save nuo įprasto konteksto, matymo lauko, kalbos, žmonių, atminties, vietos istorijų. Tačiau kiek tokio noro turėjote Jūs? Kodėl tokiam pabėgimui pasirinkote Lietuvos pakraštį prie jūros ir Nidos meno koloniją?

Tomas Grunskis: Netikiu „afekto ir pirmo įspūdžio“ būsena kūryboje. Manau, kad patekus į nepažinų kontekstą, kuriant jame ir tyrinėjant, dažnai gali pranykti niuansai ir gylis, kurie man šiuo metu yra įdomūs ir svarbūs. Taip pat manau, kad atrasti naują tapatybės briauną ten, ką visi seniai ir gerai pažįsta, yra kur kas sunkiau ir įdomiau. Taigi, man įdomus iššūkis, o ne egzodo iliuzijos, juolab, kad neišpažįstu perdėm personalizuoto meno formų. Socialumas man yra labai svarbus, nes kurdamas visada tyrinėju ir bendrauju. Taigi, niekur nebėgu, nes nejaučiu tokio vidinio poreikio.

Turint omenyje, kad esate architektas, vieta Jums turėtų būti ypatingai svarbi, tačiau tenka pripažinti, kad įspūdingiausia architektūra Nidoje, ko gero, yra gamtos suprojektuotos kopos. Kas Jus, kaip architektūros praktiką ir teoretiką bei garso menininką, labiausiai domino šiame unikaliame kontekste, kur bet kokią žmogiškąją kūrybą nori nenori nustelbia gamtiškoji?

Tomas Grunskis: Sutinku, kad vieta yra labai svarbi, bet šiuo metu į ją žiūriu kaip į mikrofenomenų lauką ar tinklą. Panašiai matau ir čia esančią gamtą. Juk retai kada atkreipiame dėmesį į tai, kad Neringa yra kultūrinis (ne vien gamtos) rezervatas, tai milžiniškas inžinerinis objektas – žmogaus ir gamtos saviveikos rezultatas. Man ta sąveika ir yra įdomi, nes už jos slypi man įdomūs fenomenologiniai klodai ir istorijos susijusios su jais. Juk tai, kad ši vieta yra „gamtiška“ – niekam nekelia klausimų ir abejonių, bet tai, kad ji yra ir „kultūriška“, labai dažnai pamirštama. Taigi, Neringa ir Nida man jau seniai nebėra archetipinio amžinojo laiko, bet modernumo vieta, nes moderniai mąstantys žmonės padėjo ją sukurti. Nidoje mane domina jau apsinešę ir paslėpti dalykai, ne tai, kas yra akivaizdu. Būdamas ten galiu nematyti kopų ar jūros, jei tyrinėju kažką specifiško ir kultūriško, kaip, pavyzdžiui, moderniąją mitologiją. Jūra, miškas, smėlis – tai vietos paviršinė archetipika, įvaizdis, kuris dažnai yra supaprastintas. Tai lygmuo, pro kurį man reikia „pranerti“.

Kadras iš Tomo Grunskio projekto „Išnykimai: Modèrnios vietos mitologijos“, vykdytos rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu.

 Reziduoti nuo lotyniškojo residere reiškia turėti savo būstinę. Tai kone atitinka kolonizacinį veiksmą, o Nidos meno kolonijos atveju, žodžiai čia dar sužaidžia ir atoveiksmį – tą, kuris kolonizavo vietą, pati vieta uždaro į koloniją. Kokius kūrybinius tikslus, Jūs kaip savotiškas kolonistas, sau išsikėlėte prieš rezidenciją ir kiek galiausiai pasidavėte atsitiktinumams ir aplinkybėms? Kokios buvo tos aplinkybės?

Tomas Grunskis: Man nepriimtina kolonizacinė mąstysena. Seniai nebesistengiu kolonizuoti kažko mintimis ar idėjomis, juolab užimti teritorijų. Siekiu mąstyti kiek kitaip, nors gali atrodyti, kad tai prieštarauja architekto profesijai, bet taip nėra. Svarbus vidinis būvis, ne izoliacinė konotacija.

Prieš rezidenciją turėjau kelis preliminarius tyrimus ir idėjas, kurios radosi metai iki jos. Su VDA architektūros studentais tyrinėjome vietos tapatumo fenomenus Nidoje ir sau atradau kelis prieštaringus faktus, kuriuos ėmiau tikrinti ir gilintis. Tai buvo mano asmeninės įžvalgos, kuriomis tuo metu pasidalinau su savo bičiuliais sociologu Benjamin Cope ir socioarchitektu Miodrag Kuč. Jiems kilo klausimų, o šie mane pastūmė projekto link.

Tai buvo mano pirmoji rezidencija, todėl tikriausiai kaip ir daugelis panašioje padėtyje atsidūrusių, buvau suplanavęs ir numatęs kur kas daugiau, bet dabar manau, kad tai buvo klaida. Procese daug nereikalingų ir neesminių klausimų natūraliai nublanko ir pakankamai greitai pavyko susitelkti į esmę. Nors ir esu linkęs nepasitikėti „hiperproduktyvumu“, viena aplinkybė – dalyvavimas „Interformato“ simpoziume, vykusiame mano rezidencijos metu, leido kelias garso ir vaizdo idėjas apibendrinti iki rezultato. Taigi, aplinkybės šiuo atveju buvo svarbios. Auditorijai parodytas ir paaiškintas tarpinis meninio tyrimo projekto rezultatas sukėlė nemažai klausimų ir diskusijų, o tai vėliau man padėjo sukonkretinti idėjas. Taigi, socialumas mano kūrybos procesui yra labai svarbus veiksnys.

Nidos meno kolonijoje dirbote prie projekto „Išnykimai: Modèrnios vietos mitologijos“. Gal galite apie šį projektą papasakoti plačiau? Koks buvo Jūsų tikslas ir ar pavyko jį įgyvendinti taip, kaip planavote?

Tomas Grunskis: Šis projektas buvo gana konkretus. Jame tyrinėjau tris išnykusius arba sunaikintus moderniųjų laikų (tarpukario ir sovietmečio) Nidos architektūros ir su ja susijusius objektus: Nidos Sklandymo mokykla, Vyriausybinė vila ir Architekto Zavišos slidinėjimo trasa. Šie objektai man yra moderniosios mitologijos būvio architektūriniai simboliai, perteikiantys to būvio problemiškumą. Visi jie yra savaip prieštaringi ir tuo pat metu perteikia bei atstovauja opozicines mitologines struktūras – romantiškąją-kanonizuotą ir problemiškąją – nepatogiąją-ištrintąją. Taigi, šiuo projektu siekiau, viena vertus, dekonstruoti archetipišką, populiariąją Nidos mitologiją, kita vertus – aktualizuoti kitas dvi – nutrintąją-tarybinę ir prieštaringąją-kanonizuotą. Jas abi specialiai generuoto vaizdo ir garso pagalba fiktyviai mitologizavau, o tai kone visada priklauso nuo tikslingo formavimo.

Įgyvendinti pavyko tik dalį tikslų, nes gana intensyvus mėnesio trukmės procesas leido sugeneruoti daug teksto, garso ir vaizdo medžiagos, kuri iki šiol dar nėra iki galo apdorota. Manau, mėnesio tokiam darbui yra mažokai, bet impulsas buvo milžiniškas. Manau teks sugrįžti į Nidą užbaigti filmavimų ir įrašų, juolab, kad buvo planuota žiemos sesija.

Kadras iš Tomo Grunskio projekto „Išnykimai: Modèrnios vietos mitologijos“, vykdytos rezidencijos Nidos meno kolonijoje metu.

Kaip galite apibūdinti Nidos meno kolonijoje rezidencijos metu praleistą laiką ir patirtis? Kiek, Jūsų manymu, rezidencijos apskritai šiandien reikalingos, būtinos, naudingos (lietuvių) menininkui?

Tomas Grunskis: Manau, viskas, taip pat ir patirtis priklauso tik nuo asmeninių intencijų. Man ji buvo labai svarbi ir motyvuojanti, gal net vienas esminių postūmių veikti ir daryti tai, ką darau šiandien. Todėl, mano manymu, rezidencijos yra labai reikalingos, jei ne kaip galimybė mentaliai susitelkti, tai bent jau atsiskirti nuo įprastinės aplinkos tiems, kam to reikia. Tačiau dabar suvokiu, kad rezidencija tikrai nėra kūrybinės atostogos, tikrai nieko bendro su tuo. Rezidencijai reikia ryžto ir pasiruošimo.

Laurie Lax projektas „Oblong (Parnidžio kopa)“, vykdytas rezidencijos Nidos meno kolonijos metu. Trečioji diena. N. Paganelli nuorauka

Nidos meno kolonijoje buvai rezidente du kartus. Kaip sužinojai apie galimybę čia reziduoti ir kas labiausiai traukė čia atvykti pirmą, o kas, jau ir antrąjį kartą? Kaip apibūdintum pirmosios ir antrosios rezidencijos skirtumus?

Laurie Lax: Pora mano draugių menininkių Anna Clawson ir Nicole Ward, kurios Nidos meno kolonijoje rezidavo metais anksčiau nei aš, pamanė, kad man čia turėtų patikti ir jos buvo teisios. Pamenu, kad pirmiausia mane žavėjo tai, kad pasiryžau viena pati žiemos vidury keliauti į visišką nežinią. Tai buvo puikus nuotykis dar ir todėl, kad, gal pasirodys juokinga, bet niekada nepatyriau tokio šalčio (kai nusileidau Vilniuje, spaudė -20 laipsnių speigas). Atvykti antrą kartą mago todėl, kad žinojau, jog čia bus laisva ir palanki atmosfera kūrybai. Dviejų rezidencijų patirtys labai skirtingos, todėl, kad viduržiemy jautiesi kur kas labiau nutolęs nuo išorinio pasaulio. Kolonijoje susikūrėme glaudžią bendruomenę, o laiko tėkmė tuomet nebuvo tokia skubri. Pavasarį Nida natūraliai suaktyvėja, nes su kiekviena diena didėja atvažiuojančiųjų poilsiautojų skaičius.

Nors abi Tavo rezidencijas skyrė tik metai ir keli mėnesiai (pirmoji – 2014 m. vasarį-kovą, antroji – 2015 m. balandį-gegužę), vis dėlto ar spėjai patirti Nidos sezoniškumą, jo trūkumus ir privalumus? Nes akivaizdu, kad Tavo kūrybą lėmė ir metų laikai – projekto „Oblong (Kuršių marios)“ metu anglį barstei ant užšalusių Kuršių marių.

Laurie Lax: Taip, spėjau. Pamenu, pirmos rezidencijos metu turėjau galimybę žvejoti ant marių ledo beveik mylios atstumu nuo kranto, kai netgi Baltijos jūroje plaukiojo ledo lytys. Po poros mėnesių marios jau buvo atitirpusios, o aš deginausi kopose. Asmeniškai reziduodama čia radau visišką atokumą, labai reikalingą mano kūrybai, bet žinoma, tai priklauso nuo menininko asmeninių interesų ir užsibrėžtam darbui atlikti būtinų sąlygų. Galiu pateikti pavyzdį: kai jaučiu ir matau apčiuopiamus aplinkos pokyčius, gaunu paspirtį atlikti tam tikrus darbus. Taigi, net jei Bristolyje, kur gyvenu, stipriai pašaltų, abejoju ar imčiau rūpintis dėl malkų, iš kurių galėčiau pasigaminti tris litrus anglies miltelių, tam, kad ant ledo juos išbarstyčiau taisyklingo stačiakampio forma. Aplinka duoda didžiausius impulsus tavo produktyvumui.

Labai noriu padėkoti tuo metu praktiką Nidos meno kolonijoje atlikusioms Natašai, Ugnei ir Kotrynai bei kitiems Kolonijoje tuo metu rezidavusiems menininkams už pagalbą įgyvendinant „Oblongs“ projektą, taip pat jie buvo mano pirmieji projekto vertintojai ir auditorija.

Laurie Lax projektas „Oblong (Kuršių marios)“, vykdytas rezidencijos Nidos meno kolonijos metu. Pirmoji diena. N. Paganelli nuorauka

 Papasakok plačiau apie projektus, prie kurių dirbai Nidoje.

Laurie Lax: Pirmosios rezidencijos metu Nidoje kūriau laikinas instaliacijas. Išbandžiau Parsemage techniką – dar siurrealistų pamėgtą piešimą anglies dulkėmis. Projektą „Oblong (Kuršių marios)“ atlikau susmulkintą iki miltelių anglį išsijojusi ant užšalusių Kuršių marių. Tą ūkanotą dieną aksominė juoda anglis padengė susibangavusio ledo paviršių. Trečią dieną, kai juodas anglies stačiakampis sugėrė daugiau saulės nei aplinkinis ledas – ta vieta pradėjo tirpti, o šaltomis naktimis užšaldavo iš naujo, skandindama anglį. Galiausiai anglimi okupuota vieta atsivėrė kaip atviras baseinas. Antrąją projekto dalį „Oblong (Parnidžio kopa)“ atlikau barstydama pakrantėje rastos, jūros išplautos medienos anglį. Šįkart anglis nusėdo jau ant kitokio paviršiaus. Mano suformuotą juodą anglies stačiakampį per kelias dienas Baltijos jūros vėjas išpustė, palikdamas tik juosvus kopos paviršiaus ornamentus. Šis darbas buvo nominuotas Jerwood Drawing prizo apdovanojimuose. Labai svarbi šių instaliacijų dalis buvo dokumentavimas – nuolat kintančios oro sąlygos keitė ir patį darbą. Man svarbu analizuoti regimąją ir fizinę dinamiką, gretinti tikrus gamtoje patiriamus pojūčius ir jų reprezentaciją. Reziduodama tokioje aplinkoje norėjau surasti intuityvų ir jautrų būdą reaguoti į aplinką.

Apie antrosios mano rezidencijos rezultatus galėsite sužinoti netrukus pasirodysiančiame Kolonijos žurnale.

Kiek Tavo projektų įgyvendinimą lėmė rezidencijos sąlygos ir pati vieta? Ar pavyko atlikti tai, ką buvai užsibrėžusi ar planus teko koreguoti? Ar tęsei ir tobulinai savo kūrybos temas ir motyvus, ar pavyko atrasti kažką naujo?

Laurie Lax: Kai gyvenu miesto ritmu Bistolyje, paprastai tenka atlikti darbus konkrečiam tikslui – parodoms, renginiams ar užsakymams. Dėl to aš džiaugiuosi ir labai gerai jaučiuosi namuose, tačiau rezidenciją norėjau išnaudoti natūraliam idėjų gryninimui, neribodama laiko, nespausdama ir neprievartaudama savęs, nekurdama jokių išankstinių nusistatymų. Pasirodo, kad geriausios idėjos būtent ir atėjo iš tokios atsipalaidavimo būsenos. Nidos meno kolonijoje pradėjusi skaityti knygą galėjau ją pabaigti, kai Bristolyje tai prilygsta kone prabangai. Reziduodama galėjau sau leisti vakarieniauti vidurnaktį ir piešti iki saulėtekio. Namuose tai tampa socialiai neatsakingais veiksmais. Sakyti, kad išmokau ko nors naujo negaliu, bet galiu pasidžiaugti, kad turėjau laiko ir erdvės pastebėti, ką jau žinau. Rezidencija Nidos meno kolonijoje suteikė galimybę suprasti, kaip mano patirtys sąveikauja su piešimu, kaip iš esmės mano naudojamų žaliavų sluoksniai nusėda ant paviršių. Tai mane kaip menininkę labai sustiprino.

Laurie Lax projektas „Oblong (Kuršių marios)“, vykdytas rezidencijos Nidos meno kolonijos metu. Dešimtoji diena. N. Paganelli nuorauka

Vienos iš savo rezidencijų metu Šakių „Žiburio“ gimnazijos meno dienose „Plyta“ vedei grafito bombų gaminimo dirbtuves. Kiek Tau svarbu užmegzti santykį su vietinėmis bendruomenėmis? Kaip manai, ką tokia patirčių apytaka suteikia menininkui ir vietiniams?

Laurie Lax: Tai buvo puiki patirtis, tačiau kaip ir minėjau anksčiau, keliavau į nežinomybę, tad ir iš festivalio Šakiuose neturėjau ko tikėtis. Dalyvavimą šiame projekte apibūdinčiau kaip betarpišką Lietuvos patyrimą, kuris buvo labai svarbus. Man pasisekė, kad ten dar pavyko sutikti ir draugės senelį, kuris dvidešimtį metų praleido Sibire, o tai dar įdėmiau padėjo pažvelgti į Lietuvos istorinę perspektyvą.

Asmeniškai man atrodo svarbu užmegzti ryšius su vietos bendruomenėmis, bet tai visai suprantamai gali nebūti reikalinga kitiems menininkams ar net organizacijoms. Kas tos bendruomenės, kokiu tampa menas be jų ir atvirkščiai? Aš nedrįstu daryti skirties tarp šių dviejų polių ir aiškiai įvardyti, ką abi pusės gauna viena iš kitos, tačiau akivaizdu, kad tai naudinga.

Laurie Lax grafito bombų gaminimo dirbtuvės Šakių „Žiburio“ gimnazijos meno dienose „Plyta“. Gabijos Pašiūnaitės nuotrauka.

Meno rezidencijų neįtikėtinuose kampeliuose visame pasaulyje yra tikrai nemažai. Ar gali palyginti kuo jos skiriasi nuo rezidencijos Lietuvoje, Nidos meno kolonijoje? Ką ši patirtis Tau suteikė kaip menininkei?

Laurie Lax: Meno rezidencijos remiasi įvairiais veikimo modeliais ir principais ir gana akivaizdu, kad kai kurios iš jų menininkais linkusios pasinaudoti, o kitos – juos remti. Nidos meno kolonija, mano supratimu, būtent ir yra toks saugus uostas. Nidos unikalumas man atsivėrė ne tik dėl specifinės geografinės vietos, bet ir dėl istorinės ar politinės situacijų. Neabejodama galiu patvirtinti, kad šie aspektai mane privertė jais pasidomėti ir juos apmąstyti, o tai atsispindi net ir mano darbe. Bandant visą tai apibendrinti, vien faktas, jog Nidoje egzistuoja tokia atvira šiuolaikinio meno vieta, yra unikalu ir mane tai labai žavi.

Iliustracijoje viršuje: Laurie Lax projektas „Oblong (Parnidžio kopa)“, vykdytas rezidencijos Nidos meno kolonijos metu. Pirmoji diena. N. Paganelli nuorauka