1% materijos ir erdvės metafizika

Kuo būtų pastatas, jeigu jam nereikėtų tarnauti žmogui? Jeigu išsivaduotų nuo ornamentų, mados ir funkcionalumo apribojimų? Kokią prasmę jis atskleistų ir ką savyje slėptų? Galbūt jis taptų veidrodžiu, atsuktu ne į visuomenę, bet į patį save. Šiuos ir panašius klausimus stengiasi iškelti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) iki liepos 21 dienos veikiančios dvi architektūros parodos – Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) paroda „Klaipėdos architektūra 2023“ ir architekto Manto Maziliausko paroda „AtMinties laukiamasis / MEMory terminal“.

Per žmonijos egzistavimo istoriją nepavyko išsisukti nuo gyvūniškos prigimties realybės, kai mes, kaip žvėreliai, sukame lizdelius, išsikasame urvus, surezgame sudėtingas skruzdėlynų tunelių sistemas. Ši archetipiška sąsaja su gamta įgyvendinama ir parodoje „Klaipėdos architektūra 2023“, kur pristatomi Klaipėdos ir Lietuvos architektų 2023 metų projektai. Pastebima ryški tendencija nekeisti, bet prisitaikyti prie gamtinės aplinkos, išlaikant vientisą teritorijos stilistiką. Atviros erdvės, įstiklinti vitrininiai langai, lokalūs architektūriniai įsikišimai, primenantys amerikiečių architekto Filipo Džonsono stiklinio namo idėją, įkvėpusią architektus kurti subtilius ir harmoningus bendravimo su gamta būdus. Kaip teigė F. Džonsonas: „Architektūra iš esmės yra vidinės erdvės dizainas, vidinės erdvės organizavimo menas“.

Šią mintį atliepia architekto ir menininko Manto Maziliausko archiskulptūrinių instaliacijų paroda „AtMinties laukiamasis / MEMory terminal“. Paroda žengia žingsnį toliau nuo daiktiškumo ir medžiagiškumo, pabrėždama erdvę kaip pagrindinį turinio elementą – čia medžiaga sudaro vos 1%, o visas dėmesys skiriamas erdvei. M. Maziliauskas savo Šv. Jono Bažnyčios atstatymo projekte neapsiriboja tiesiogine istoriškai teisinga rekonstrukcija, bet pasiūlo interpretuoti architektūrinę paveldo dvasią. Jis sukuria „šviesos šventyklos“ koncepciją, kurios esmė yra šviesos panaudojimas kaip laikinumo įamžinimo simbolis. Tokiu būdu ne tik atkuriamas istorinis miesto kontūras, bet ir užmezgamas gyvas dialogas tarp praeities ir dabarties architektūros vizijų, o naujasis miesto kūnas neapsunkinamas praeities našta.

Menininkas nori kultūrinėse dykvietėse, kur Klaipėdos miesto industrija dominuoja tik konteineriniais sandėliavimo projektais, pristatyti architektūrinių instaliacijų projektus kaip atsvarą, akcentuodamas gamtos elementą, kurį šios vietos pamažu praranda. Šios instaliacijos ne tik siekia estetiškai išpildyti erdvę su minimaliu tūriu, primindamos šiaudinių sodų tradiciją, bet ir skatina visuomenę reflektuoti vietos tapatybės temas. Lyg styginiai šviesos vartai, šie kūriniai žymi istorinį lūžio tašką ir atskleidžia Klaipėdos suvokimo pokyčių potencialą. Jų tikslas – ne tik pritraukti žvilgsnius savo unikaliu dizainu, bet ir skatinti gyventojus aktyviau dalyvauti urbanistinės erdvės formavime bei jos prasmės kūrime.

Savotiška prieangio erdvė, kurioje iškeltas gongas, kviečiantis skambinti žuvies muštuku arba budistiniu įrankiu, ir šviesos šaltinis, primenantis žvakės liepsną, o virš jo pakabintas menininko autentiškas prosenelio mokytojo paltas, atskleidžia įdomų pasakojimą. Šioje instaliacijoje menininkas siekia atgaivinti savo protėvių, kūrusių naują gyvenimą Prūsijos maro laikotarpiu pabėgus į Lietuvą, atmintį. Objektai transformuoja parodos įėjimo erdvę į refleksyvų atminties lauką, kuris ne tik kviečia apmąstyti asmeninius prisiminimus, bet ir akcentuoja kolektyvinę atmintį. Gongas, skambantis kaip praeities varpai, ir šviesos šaltinis, simbolizuojantis viltį tamsoje, tampa ne tik estetiniais elementais, bet ir galingais metaforiniais simboliais, jungiančiais praeitį su dabartimi bei ateitimi. Menininko prosenelio paltas tampa ne tik simboliu, bet ir jungiamąja grandimi tarp individualaus asmeninio naratyvo ir kolektyvinės istorijos. Šiame kontekste materialumas irgi sudaro tik kelis procentus – panašiai tiek lieka kremavus žmogų. Ši instaliacija iškelia svarbius klausimus apie atminties išsaugojimą ir perdavimą bei kviečia apmąstyti žmonijos sąveiką su praeitimi, ir jos įtaką dabarties suvokimui: ar galime atjausti nuo mūsų genetiškai nutolusių tautų palikuonius, ar, pavyzdžiui, maorių nuoskaudos mums būtų tokios pat jautrios kaip ir geografiškai artimesnių prūsų?

Tris kartus sulėtinta daina iš „Tvin Pykso“ muzikinio takelio skamba šalia kūrinių, sudarančių „altoriaus Prūsijai“ kompoziciją, suteikdama mistinį ir hipnotizuojantį foną, kuris pabrėžia kūrinių sakralią ir melancholišką nuotaiką. Čia susipina prisiminimai, istorijos ir prarastų vertybių refleksijos. Neišmoktų pamokų fone atsiskleidžia genocidą patyrusių tautų užmirštos istorijos ir pradingusio paveldo skausmas. Jis tampa ryškiu akcentu kūrinyje „Abu pasauliai / Prūsų Mėlynieji, arba to negalėjo numatyti nei vokiečiai, nei rusai“, kur miestas, nepaisant fizinių vertikalių praradimo, išlaiko savo dvasią. Kūrinio viltis kyla iš miesto silueto auros, kuri išlieka net tada, kai materialusis paveldas yra sunaikintas. Šie du skirtingi pasauliai – miesto praeities ir dabarties – egzistuoja tuo pačiu metu, pabrėždami miestų kultūrinio tęstinumo ir atsinaujinimo galimybę.

M. Maziliausko ciklas „Natiurmortai be daiktų“ šiame kontekste tampa esmine refleksija apie architektūrą ir meną, kurioje materialumas praranda svarbą, o erdvė ir jos turinys pasidaro pagrindiniais dėmesio objektais. Šis ciklas, kaip ir visa paroda, išryškina svarstymą, ar menas ir architektūra gali egzistuoti be fizinių objektų, perteikdami prasmes ir emocijas per tuščią erdvę ir jos struktūrą. Čia apmąstomas tuštumos ir erdvės santykis bei tai, kaip neapibrėžta forma gali būti užpildyta prasme. Šie darbai iš naujo apibrėžia natiurmorto žanrą, išlaisvindami jį nuo įprasto daiktiškumo ir suteikdami naujų galimybių erdvės interpretacijai.

Būtasis Mažosios Lietuvos pasaulis yra tamsus, užšifruotas, hermetiškas ir tarsi amžiams užšaldytas laike. Prarastojo rojaus vaikymasis atrodo pavojingas, kai kuriais aspektais net politiškai nekorektiškas. Ką daryti atradus Šangrilą? Fiziškai gyventi joje iš tikrųjų nebeįmanoma. Pasilieka tik siela. Tai primena vokiečių poeto Johaneso Bobrovskio kūrybą, kurioje dominuoja Mažosios Lietuvos kraštovaizdis, istorija, baltų folkloras ir mitologija. Jo poezijoje randame tokį vaizdinį: Per apniukusį dangų / aš keliavau, / žolė burnoje, mano šešėlis / atsišliejo į tvorą, jis tarė: / Atsiimki mane. Mitinėje sąmonėje atrodė, kad siela, prieš nutraukdama ryšį su kūnu, pirmiausia praranda šešėlį. Gyventi be kūno dar galima, bet be sielos – ne.

Menininkai ir architektai šiandien stengiasi kurti ne tik fizinę, bet ir metafizinę erdvę, kurioje susipina praeitis, dabartis ir ateitis, kurioje materialumas tampa tik fonu gilesnėms prasmėms ir idėjoms. Tai erdvės, kur siela randa prieglobstį, o atmintis ir tapatybė įgyja naują, nematerialų pavidalą. Taip kuriama aplinka, kurioje lankytojai gali sustoti, įsiklausyti ir pajusti erdvės alsavimą, leidžiantį suvokti, kad tikroji prasmė slypi nematerialiuose elementuose. Architektai, kaip ir menininkai, slapčia tikisi, kad jų kūriniai pergyvens juos pačius ne tik kaip fizinės struktūros, bet ir kaip dvasinės ir kultūrinės atminties saugotojai.