Rezidencijos. Viskas buvo nauja, kol netapo įprasta

2018 m. kovo 20 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė

Vasario pradžioje pristatant 8-ąjį VDA Nidos meno kolonijos žurnalą „Apie naujumą“ surengta diskusija apie rezidencijas. Bandant atsakyti į klausimus, kas masina kurti ir vykdyti šias institucines praktikas, kokias vertes jos kuria ir kas apibrėžia rezidavimo sąvoką šiomis manevringomis šiandienos sąlygomis diskusijoje „Rezidencijos. Viskas buvo nauja, kol netapo įprasta“ pakviesti dalyvauti kultūros vadybininkas, Vilniaus miesto tarybos narys, buvęs „Menų spaustuvės“ vadovas Audronis Imbrasas, edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ rezidencijų ir alternatyvios edukacijos programų kuratorius Adomas Narkevičius, „Aikas Žado“ laboratorijos, rezidencijų centro JO JO kuratorė Eglė Ambrasaitė, Kauno menininkų namų vadovė Rūta Stepanovaitė, VDA Nidos meno kolonijos vadovai Vytautas Michelkevičius ir Rasa Antanavičiūtė bei menininkė Emilija Škarnulytė. Diskusiją moderavo Jogintė Bučinskaitė.

Jogintė Bučinskaitė: 2018 m. menininkų rezidencijų programai skirtomis lėšomis finansuoti 7 iš 26 rezidencijų projektai. Lietuvos kultūros tarybos ekspertų teigimu, finansavimas paskirtas aukšto lygio rezidencijų programoms, kuriose numatomos plačios veiklos. Planuojamos projektų veiklos remiasi ne vienerių metų patirtimi, pasižymi meninės ir kultūrinės veiklos kokybe bei profesionalumu, nuolatiniu bendradarbiavimu su panašiomis užsienio šalių institucijomis. Tuo metu 2016-ųjų pabaigoje finansuoti 11 iš 32 pateiktų rezidencijų projektų. Penkios rezidencijos susijusios su vizualiaisiais menais, trys – su muzika, finansuota po vieną teatro ir kino rezidenciją. Palyginus dviejų metų rezultatus, teikiamų projektų skaičius šioje programoje skiriasi lyg ir nežymiai, bet akivaizdu, kad prioritetas teikiamas ilgiau veikiančioms, aukšto lygio rezidencijų programoms. Kodėl šios tendencijos akivaizdoje randasi vis naujų rezidencijų programų ir kas tai lemia?

Audronis Imbrasas: Rezidencijų reiškinys yra dar gana nauja forma kultūros pasaulyje. Tikiu, kad daugelis čia esančių yra apsibrėžęs, kas jiems tai yra, bet man tai neturi ribų, arba aš jų nežinau. Kalbant apie scenos menus, kurie man geriausiai pažįstami ir, jei jau kalbėsime supaprastintai, yra tokių vaizdingame kraštovaizdyje įsikūrusių rezidencijų, kurios kviečia teikti paraiškas keturis kartus per metus ir suteikia visas reikiamas sąlygas. Kitos – specializuoti scenos menų centrai, kviečiasi menininkus ir kuruoja naujų kūrinių kūrimą. Teatrų praktikoje dalis rezidencijų programų pritaikytos tam, kad atvykstantys menininkai sukurtų dalį repertuaro. Todėl sunku atsakyti, kas tai yra, nes tai nuolat besikeičiantis ir verdantis vanduo.

J. B.: Ar nemažas naujų rezidencijų programų skaičius negalėtų būti priežastis to, kad keičiasi šio reiškinio apibrėžimas ir reikšmė? Turiu omenyje, kad gal pats terminas tapo labilus, sunkiai reglamentuojamas ir nestabilus? Juk vykdyti rezidencijų programą šiandien faktiškai gali bet kas, bet ne bet kas gali būti rezidencija. Kas tilpo į rezidencijos apibrėžimą 2011-aisiais, kai Nidoje buvo įsteigta pirmoji tokią Lietuvoje vizualiųjų menų rezidenciją su infrastruktūra? Kaip Jūsų nuomone rezidavimo koncepcija pasikeitė?

Rasa Antanavičiūtė: Aš susiaurinčiau rezidencijų apibrėžimą ir nesakyčiau, kad nėra ribų, nes visos rezidencijos turi bendrų vardiklių ir vienas iš bendriausių – tai turi būti kita vieta, nes rezidencija savame mieste vargiai bus rezidencija, tokiems reiškiniams greičiausiai surastumėme kitų terminų, pavyzdžiui kūrybiniai inkubatoriai. Tuo metu, kai kūrėsi VDA Nidos meno kolonija vizualiųjų menų rezidencijų programų Lietuvoje buvo vos keletas. Šiuolaikinio meno centras organizuodavo produkcijos rezidencijas, kurios būdavo susijusios su jų parodomis. Kuriant Koloniją buvo žiūrima į kitas šalis, tad vienas iš svarbiausių aspektų vykdant tokią veiklą buvo suprasti, kad veikimo laukas nėra Lietuva, o dirbant tarptautiškai nuolatos tenka konkuruoti su šalia esančių šalių rezidencijomis.

Vytautas Michelkevičius: Tuometę Nidos meno koloniją vadinu rezidencija be tikslo, nesiekėme daryti parodų ar koncertų. Pagrindinis tikslas buvo suteikti menininkams atsitraukimą nuo jų kasdienio darbo, šeimos, erdvės bei įsipareigojimų, kad būtų laiko refleksijoms ar kolektyvinei bei tarptautinei bendradarbystei. Nidoje vienu metu gali gyventi ir 5, o kartais ir iki 12 rezidentų. Manau, kad sėkmingos rezidencijos kriterijus ir yra tas bendruomeniškumas, kad rezidentas nebūtų paliktas vienas pats savaime. Būrys kolegų ir bendradarbių, kurie padeda gyventi, apmąstyti ir kurti yra labai svarbus, nes egzistuoja ir tokios rezidencijos, kur menininkas gauna raktus nuo studijos ar namelio, o atsisveikinant pasakoma: „iki, susitiksime po mėnesio pažiūrėti, ką nuveikei“. Esu aplankęs per 30 rezidencijų, visos jos buvo labai skirtingos ir dažnai manęs klausia, kaip išsirinkti tą vieną, nors jų yra tūkstančiai. Pagrindinis mano patarimas būtų pasidomėti menininkais, kurie ten lankėsi ir jei rasite girdėtų pavardžių, imti ir paklausti, kaip ten sekėsi. Taip pat reikia sekti, kaip rezidencija reiškiasi, ar tik vietinėje bendruomenėje, ar galima ją rasti ir tarptautiniuose tinkluose. Galiu pasakyti, ko nereikėtų nevadinti rezidencija – plenerų ar savaitinių išvažiavimų į kaimą ar kitą miestą kurti ir/ar susitikti su vietine bendruomene.

Kalbant apie infrastruktūrą, ji mums buvo ir yra svarbi. Kai pradėjome savo veiklą turėjome pusę tos infrastruktūros, kurią turime dabar. Bet bene svarbiausia infrastruktūra buvo Kuršių nerijos nacionalinis parkas kaip didžiulė studija. Vadinu tai „žaliuoju kubu“, o tai reiškia, kad gali kurti atvirose erdvėse kur nori, nors tai ir yra gan griežtai taisyklių apribota kūryba. Anksčiau turėjome seną angarą, kuris menininkus labai traukė – didelė postindustrinė patalpa, kur tikrai gali daryti ką nori, bet dabar viskas transformavosi į civilizuotesnes erdves. Nemanau, kad menininkai atvažiuoja pas mus vien dėl to ar dėl konkrečios turimos technikos, tačiau jie maloniai nustemba esančiomis galimybėmis ir erdvėmis, o mes stengiamės būti atviri daugeliui vizualaus meno sričių atstovų.

Kiros O’Reilly pasivaikščiojimas / performansas / pranešimas „Nederanti jūra“. 6-asis Inter-formato simpoziumas VDA Nidos meno kolonijoje, 2016. Andrej Vasilenko nuotrauka

J. B.: Kadangi diskusija sukasi aplink rezidencijų naujumą, verta paminėti, kad 2017-aisiais VšĮ Ars Communis Lietuvos kultūros tarybai teikė projektą pavadinimu „Rezidentūra JO-JO 2017: priklausomybė pomirtinio gyvenimo agregatui arba aplink tave nėra nieko naujo“. Deja, finansavimas jam negautas. Kiek apie naujumą ir atsinaujinimą galvojate Jūs ir ką naujo siūlote rezidentams įsikūrę senoje XVIII amžiaus Žeimių dvaro sodyboje? Gal iš tiesų Jūsų atveju pasitvirtina taisyklė, kad nauja – tai, kas užmiršta sena?

Eglė Ambrasaitė: Pradėję savo veiklą nuo 2011-ųjų ir įsikūrę XVIII a. dvare nesistengiame įveiklinti istorinio naratyvo nei formaliai, nei dekoratyviai, nors taisyklė, kad nauja yra tai, kas yra užmiršta sena mums tikriausiai tiktų. Mes nemėgstame užsidaryti į terminus, nesistengiame savęs centralizuoti ar struktūruoti, tad greičiausiai mums rezidencija yra kintantis ir mutuojantis organizmas. Rezidencijų programa nėra vienintelė mūsų veikla, todėl negaudami finansavimo mes vis tiek stengiamės išgyventi iš savo nuosavų lėšų. Veikiame kaip atskiras meno projektas „Aikas Žado“ laboratorija, kuri kviečiasi menininkus ir su jais dirba, bet jų nebūna daug, bet juk net ir turėdamas pinigų selekcionuoji menininkus, atsirinkinėji juos pagal tam tikrą suformuotą temą ar savo specifiką.

Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. 3 dalis: Žeimiai“, Rezidencijų centre JO JO, Žeimių dvaro sodyboje. Andrej Vasilenko nuotrauka, 2016

J. B.: Šiemet edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ minės 5-tuosius savo veiklos metus. Iki kada meno rezidenciją galime laikyti ir vadinti nauja? Kas patvirtina ir įrodo rezidencijų centro brandą, patikimumą ir kada įvyksta lūžis, kai nebe institucija ieško meninininkų, bet menininkai institucijos? Koks šiandien yra Rupertas, vis dar naujas vardas ar jau žinomas brendas?

Adomas Narkevičius: Rezidencijos brandą įrodo keletas kriterijų. Vienas iš jų yra paraiškų kiekis ir jų įvairovė. Džiaugiamės, kad pastaraisiais metais sugebėjome sudominti teikiančius paraiškas ir iš Azijos, ir iš Pietų Amerikos, šiemet turėtume sulaukti pirmųjų rezidentų iš Afrikos. Tai taip pat yra rezidencijos mobilumo ir tarptautiškumo įrodymas. Tikime, kad tokie menininkai, kuratoriai ar rašytojai įneša specifines savo patirtis į vietinį kontekstą, o mes kaip savotiški tarpininkai galime padėti vietinio lauko dalyviams juos atrasti.

Kitas kriterijus yra tai, kaip apie instituciją atsiliepiama užsienyje, svarbiausiuose meno leidiniuose. Džiugu, kad „Rupert“ buvo įtrauktas į „Sternberg Press“ išleistą knygą „School“ (Sam Thorne „School: A Recent History of Self-Organized Art Education“ red. past.), kuri apibrėžia sėkmingiausias jų manymu alternatyvios edukacijos ir rezidencijų praktikas ir sąveikas. Frieze, Artforum ir kiti panašūs žurnalai vienu ar kitu būdu taip pat yra paminėję „Rupert“, taigi galime sakyti, kad per tuos penkerius metus, remiantis šiais formaliais kriterijais, tapome gana brandi rezidencija. Taip pat didelę įtaką daro sklaida iš lūpų į lūpas. Taigi, šis brendas buvo formuojamas gana tendencingai. Galvojame, kad penkerių metų gimtadienis yra puiki proga apmąstyti savo kaip organizacijos tikslus. Norime išskaidyti rezidencijas į du tipus pagal formas – prailginti rezidencijas tiems, kurie nori dirbti su produkcijos gamyba, kad tai būtų stipresnis įspaudas į vietinį meno lauką. O taip pat norime užtikrinti, kad meniniams tyrimams būtų tinkamai pasirengta iš rezidentų pusės, o ne drumsta patogi situacija, kai mums, rezidencijų kuratoriams ir koordinatoriams reikia tyrimus judinti.

„Neprivalo būti kaip įprasta“ 5-iosios alternatyvios edukacijos programos baigiamasis renginys. Andrej Vasilenko nuotrauka, 2017

J. B.: Adomai, „Rupert“ kuruoji rezidencijų ir alternatyvios edukacijos programas. Kas tavo nuomone turėtų užtikrinti, kad neįvyktų taip, kaip skelbia šios diskusijos pavadinimas, kad tai, kas buvo nauja netaptų įprasta? Ar į rezidencijas atvykstantys vis nauji menininkai savaime įneša naujų idėjų, ar šį procesą reikia kuruoti?

Adomas Narkevičius: Kuravimas ir koordinavimas yra labai svarbus. Nemanau, kad „Rupert“ veiktų toks principas, kad menininkas tiesiog gautų raktą nuo rezidencijos ir niekas su juo nedirbtų. Kuratoriaus ir koordinariaus vaidmuo „Rupert“ atveju yra toks: jie pasitinka rezidentą, padaro pirmąjį studio visit, sužino jo interesų lauką, žinodami vietinio meno lauko kontekstą, rekomenduoja su kokiais menininkais, institucijoms ar kitais dalyviais jis galėtų susipažinti. Asistuojantis kuratorius arba praktikantas įtraukia į renginių gyvenimą – nuo šiuolaikinio meno, muzikos iki naktinio gyvenimo, o tai irgi yra svarbu. Nuo pat pirmos minutės turi kuruoti tą rezidentą, jį pajausti individualiai. Todėl tam, kad tai, kas buvo nauja netaptų įprasta, nereiktų įsijausti į tingų to paties atviro kvietimo perrašymo režimą, o susėsti su komanda ir pagalvoti, ką mes galime padaryti dar geriau. Labai lengva suformuoti pradžią, kuri veikia, bet rezidencija gali tapti labai inertiška, tam, kad tai neįvyktų svarbu dirbti su komanda, svarbus ir rezidentų grįžtamasis ryšys.

Rupert rezidentės Johanna Kotlaris performanso NDG akimirka. Evgenia Levin nuotrauka, 2017

Vytautas Michelkevičius: Į Nidą per metus atvažiuoja apie 50 rezidentų, kurie kas mėnesį ar kas du vis keičiasi ir išvažiuoja, visa situacija atrodo tarsi greitai plaukiantis laivas. Todėl pagalvojome padaryti eksperimentą ir pakviesti menininką pateikti paraišką metinei rezidencijai, kai visi vis keičiasi, o vienas lieka – tampa įsišaknijusiu ir įvietintu rezidentu.

Rasa Antanavičiūtė: Adomai, pats sakai, kad praėjus penkeriems metams norisi kažką keisti. Yra keletas aspektų – tai natūraliai pabosta patiems, kitas dalykas rezidencijų programos dažniausiai yra trumpalaikės praktikos. Yra daug tokių, kurias kuruoja ir administruoja patys menininkai, po trejų metų pavargsti, nes tai yra sunkus darbas, todėl tai viena iš priežasčių, kad tų iniciatyvų yra daug, bet jos nėra ilgalaikės.

Audronis Imbrasas: Noriu sureaguoti į kuravimo aspektą, nes tai vienas iš slenksčių, ties kuriuo būna skirtingų nuomonių. Kadangi rezidencijas ekspertuodavo matyt daugiausiai vizualiųjų menų atstovai, „Menų spaustuvės“ atveju esame pajutę, kad negaudavome paramos, nes mūsų kuruota programa pasirodydavo neįdomi. Kadangi čia taip pat dauguma vizualiųjų menų rezidencijų atstovų, noriu priminti, kad visi siūlomi būdai yra galimi, bet nežinau ar kuratoriumi galime vadinti žmogų, kuris įveda atvykusį menininką į vietinį gyvenimą. Kas kita yra tas žmogus, kuris padeda kūrybiniame procese. Bendraudamas su užsienio menininkais esu išgirdęs nuomonių, kad jie vengia kuruojamų rezidencijų, nes laiko tai cenzūra. Mano manymu rezidencijų reikia įvairių rūšių – kuruojamų ir nekuruojamų, ilgalaikių ir trumpalaikių. Nėra vienintelio recepto, tie būdai yra skirtingi. Skirtingai funkcionuoja skirtingos sritys. Galiu pateikti kelis pavyzdžius šiai įvairovei iliustruoti. Vienas iš didžiųjų Lietuvos teatrų rengia rezidencijų programos paraišką pastatyminiam darbui, tam, kad reziduojantis režisierius sukurtų spektaklį. Kitą vertus yra Druskininkų muzikų rezidencija „DAR“ (Druskininkai Artists’ Residence). Nesu ten buvęs ir galbūt kažkas man paprieštaraus, bet kiek suprantu tai yra senas Kompozitorių sąjungos narių įprotis važiuoti į poilsinę Druskininkuose, o ten yra atskiras kambarys, kur jie gali rašyti muziką. Kyla klausimų ar tai gali būti rezidencijų programos dalis, nes tokiu atveju reikėtų finansuoti ir viešbučių tinklą.

Vytautas Michelkevičius: Noriu sureaguoti dėl Druskininkų. Juose veikia aktyvi rezidencijų programa, tie menininkai, kurie buvo pas mus taip pat buvo ir pas juos. Jie aktyviai rengia koncertus, bendradarbiauja, rezidencija veikia, nežinau, kiek procentų tokių rezidentų yra poilsiautojai.

Adomas Narkevičius: Nesakau, kad mūsų vykdomas rezidencijos modelis yra geriausias, tiesiog matau, kad yra didelis poreikis sinchronizuoti vietinius Lietuvos meno procesus su tarptautiniais meno procesais, todėl mūsų kuravimo praktikas pavadinčiau švelniomis, tikrai ne cenzūruojančiomis.

Teodoros Nikčevic projekto pristatymas VDA Nidos meno kolonijoje. Raimondos Vyšnios nuotrauka

J. B.: Ką Kauno menininkų namams reiškia vykdyti naują rezidencijų programą, kai tokios praktikos jau vykdomos? Kodėl atsinaujinusi institucija jautė poreikį įsteigti tokią programą? Ką siūlote rezidentams? Kaip Jūs suprantate šį terminą?

Rūta Stepanovaitė: Visuose pasisakymuose atpažįstu mus. Tam tikri aspektai yra atsikartojantys, o tai reiškia, kad mes kaip naujokai remiamės panašiomis patirtimis. Kalbant apie naujumą, verta paminėti, kad menininkų rezidencijų programa yra nauja veiklos kryptis atsirandanti 46-erius metus veikiančioje įstaigoje. Tokios programos atsiradimo prielaida buvo poreikis atnaujinti institucijos veiklą. Atlikus Kauno menininkų namų veiklos analizę – miesto, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, pamatėme, kad neaprėpiame tam tikrų kontekstų. Šiuo atveju KMN buvo dar toli iki tarptautinės scenos, todėl iškėlėme klausimą, kas galėtų padėti užmegzti pirmuosius tarptautinius kontaktus, kas galėtų atverti kelius menininkams atvykti į Kauną. Atsakymas buvo tarptautinė menininkų rezidencijų programa. Tai labai šviežia ir nauja praktika, nes pirmieji rezidentai atvyko dar tik sausio 2 dieną ir veikia tyliosios rezidencijos principu. Atviros visuomenei veiklos bus pristatomos vasarį – balandį. Mes taip pat matome rezidencijas kaip kuruojamas praktikas, jų metu suteikiame ne tik patalpas, bet ir kitus reikiamus resursus ar kontaktus, supažindiname su kitomis mieste esančiomis kūrybinėmis platformomis. Šiuolaikinės KMN programos plėtojamos modernistiniame 1930-ųjų pastate. Iki šių metų vidurio jau turime suplanuotas 6 rezidencijas, o pateiktos paraiškos parodė, kad referuojama ir į esamą kontekstą, pastatą, jo laikmetį, patį miestą.

Grėtės Šmitaitės ir Hannos Kritten Tangsoo choreografinis projektas Limitation piece Kauno menininkų namuose. Ingos Navickaitės nuotrauka

J.B.: Viena prisistatanti rezidencija kol kas egzistuoja tik idėjos pavidalu. Matas Labašauskas (Matas Aerobica) kartu su bičiuliais Naujojoje Vilnioje planuoja įsteigti D.I.Y. kultūros centrą. Matai, kokią spragą ar trūkumą pastebėjai šiame lauke, kad kilo noras kurti naują rezidenciją?

Matas Labašauskas: Idėja brendo natūraliai, bet nesakau, kad darome vien rezidenciją. Apibūdinant savo veiklą rezidenciją vartojame gal tik kaip žodį ir formalumą, nes gal jis pridės kažkokio svorio ir tikrai tikriausiai turėsime kažkokius gyventojus. Norisi parodyti, pasikviesti tam tikrus žmones su kuriais bendradarbiaujame jau anksčiau, nes viskas susiję su anksčiau vykdyta mano veikla. Dėl Naujosios Vilnios neturėjome kito pasirinkimo – ten radome pastatą, kurį bandysime nusipirkti, o visus norinčius prisidėti, kviečiame paremti šią idėją crowdfundingo (liet. sutelktinio finansavimo) principu. Pastato kaina yra sąlyginai maža – 95 tūkstančiai eurų, bet mums tai labai dideli pinigai.

Kadangi dirbame su muzika, pirmiausia ši rezidencija bus orientuota į muzikantus ir garso menininkus. Žinoma, planuojame įrengti studiją, kur būtų galima apsistoti, bet erdvė bus atvira visiems, gyvenantiems net ir čia, Vilniuje.

J. B.: Menininkė Emilija Škarnulytė nėra rezidavusi nė vienoje iš Lietuvoje veikiančių rezidencijų. Vis dėlto sekdama Lietuvoje vykstančius procesus bei matytdama rezidavimo sąlygas gali palyginti su jau turima savo rezidavimo patirtimi. Emilija, kur Tau teko reziduoti ir pagal ką tu renkiesi rezidencijų programas?

Emilija Škarnulytė: Pastaruoju metu patyriau šiokį tokį „rezidencinį karčiavimą“ – per septynerius metus buvau penkiolikoje rezidencijų. Todėl tikrai mačiau spektrą tiek kuruojamų, tiek visiškai nekuruojamų rezidencijų. Pirmosios buvo Pietų Korėjoje, Filipinuose, Indijoje, Norvegijoje (Svalbarde (Špicbergeno saloje) ir Dalėje), Brazilijoje, Rusijoje (Archangelske), Austrijoje, tuomet šiauriausiame mokslininkų miestelyje Špicbergene (vėl Svalbardo salyne), Prancūzijoje, taip pat vienerius metus praleidau Berlyne.

Labai norėjau nuvažiuoti į Indiją, bet ar norėčiau dar kartą – nežinau. Rezidencija ten atrodo taip – trys palapinės dykumoje, o trys kuratoriai vyrai atrinko dvylika merginų. O prieš aštuonerius metus Pietų Korėjoje kartu su kuratoriais keliavome po kitas šalies rezidencijas ir pamatėme, kokios jos skirtingos. Tuo metu man pasisekė, nes mėnesį turėjau asistentą, kuris man vertėjavo ir padėjo su projektais. Berlyne gavau studiją miesto centre.

Pradžioje renkantis rezidencijas svarbus buvo finansinis aspektas, juk visur turi susimokėti, o ten aš dažniausiai ir nevažiuodavau. Rinkdavausi tas, kurios garantuoja stipendijas, sumoka už kelionę, padeda su produkcijos kūrimu. Bet yra rezidencijų, kurios buvo geriausios ir daugiausiai davė kitaip, pavyzdžiui „PAF“ („Performing Arts Forum“) Prancūzijoje. Tai labai panašaus profilio rezidencija į siūlomą Mato, kur nėra jokio finansavimo ir jie neprivalo atsiskaityti už savo veiklas valstybiniams fondams arba kurti vietinės bendruomenės gerovę. Arba maža rezidencija Brazilijoje, kurioje už kelionę turėjome susimokėti patys, bet ji buvo labai gerai kuruota – buvo sukuruotas bendras projektas, kurio metu nufilmavome filmą su choreografais, o juos vėliau pasikvietėme į Norvegiją. Ko gero, labiausiai mane žavi ir įkvepia laisvė gimstančių rezidencijų pradžioje, kol viskas dar netampa įprasta.

J. B.: Kaip manote kiek Lietuvoje turėtų būti rezidencijų programų, kad jos iš tiesų darytų poveikį šiuolaikinio meno scenai, parodoms, produkcijai, o ne tik iliustruotų kelių dienų ar savaičių vizitą ir nedubliuotų viena kitos?

Adomas Narkevičius: Gal net ne kiekybė, bet įvairovė yra lemiantis aspektas, todėl džiugu, kad Matas su bičiuliais ėmėsi D.I.Y. principu paremtos rezidencijos, kurios trūko ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Kartu tai geras pavyzdys, kaip galima daryti kitaip, ne rašant paraiškas Lietuvos kultūros tarybai ir užsibrėžiant tikslą profesionalizuotis.

Rasa Antanavičiūtė: Manau, kad panašių rezidencijų tiražavimas vienoje teritorijoje tikrai neturi prasmės, todėl reikia orientuotis į specifiką, Kaune juk yra komiksų rezidencija. Galvoti apie paklausą galinčias turėti siauras veiklas tikrai būtų prasmingiau, bet kartu manau, kad ši rezidencijų rinka yra ribota ir turi turėti lubas. Mūsų atveju svarbu yra vieta ir infrastruktūra.

Rūta Stepanovaitė: Mums svarbus vietinis kontekstas, kuriame mes ir veikiame kaip institucija. Kai galvojame apie ilgalaikius savo tikslus, tai vienas jų būtų siekis tapti mediatoriais tarp tų, kurie atvyksta į rezidenciją ir vietinės bendruomenės. Mums svarbu, kad tai nebūtų rezidencija dėl rezidencijos, bet, kad tai būtų veikla orientuota į pokyčius ir procesus. O kiek jų turėtų būti Lietuvoje? Manau, kad jų šiuo metu yra tiek, kiek yra paklausos, o ji yra, nes net jei apie savo rezidencijų programą informacijos viešai nesame skelbę, rezidentų pusei metų surinkome vien per praėjusių metų pabaigoje paskelbtą atvirą kvietimą KMN metinei programai.

Eglė Ambrasaitė: Gal atsižvelgus į minėtus rezidencijų specifiškumus reikėtų bandyti juos sujungti rengiant tam tikras programas? Gal tai prisidėtų prie glaudesnio bendradarbiavimo? Jei kasmet būna gerų temų, gal būtų įdomu pažvelgti į jas kartu. Nerašyti penkių atskirų projektų, kurie kalba ta pačia tema, bet pabandyti į ją pažiūrėti bendrai.

Kitas mano pastebėjimas būtų apie vietinę bendruomenę ir čia man kyla daug klausimų, kas tai yra, nes Žeimiai įkrenta į tokį diskursą, kuris yra labai sudėtingas ir nemanau, kad kitai rezidencijai jis yra tiek pažįstamas. Atvykdamas į Žeimių rezidenciją tu patenki ne tik į meno rinkos, šiuolaikinio meno ar kuratorinį žaidimą, tu patenki į tokią terpę, kurioje labai jaučiasi socialinė ir politinė problematika. Kalbu apie tokius nesmagius dalykus kaip didelė socialinė atskirtis, skurdas, konservatyvios moralinės vertybės iš kurių ribų labai sunku išeiti. Įdomu tai, kad susidurdami su tuo kiekvieną dieną mes kuriame kaip kolektyvas, taigi tokiu pačiu D.I.Y. principu, nes kai neturime pinigų vykdyti tam tikras veiklas, randame jų iš savo santaupų, nes nenorime sustoti to daryti. Taigi tas brendinimas ir naujoviškumo ieškojimas nebūtinai gali būti sugretintas su subrandintom idėjom.

Straipsnio autorius:
Jogintė Bučinskaitė - kultūros žurnalistė ir tekstų autorė. Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Ketverius metus dirba Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Rengia video pasakojimus apie kultūros ir meno procesus, domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *