Pasivaikščiojimas patvory. 15-oji Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“ ŠMC

Kritikuoti tapybą baisu. Ji jautri ir pažeidžiama kaip visi seni dinozaurai, net jei dar tiki impresionizmu ar laiko teptuką dantimis. Skulptūra jau seniai turi vietą išplėstame lauke, o molbertas taip ir lieka molbertu. Tada nuo jo nuima drobę ir neša į trienalę, aptakiu pavadinimu „Tapybos kontekstai“.  Apėjus kelis ratus atrodo, kad tapytojai patys savo amatą nužudė, palikdami tik priekaištą ir išdidžią laikyseną. Kontekstas neišryškėja –  jis susikuria. Kalbu apie tą kontekstą, kuris yra netobulas baltas kubas, spalvotai drobei tampantis našlaičių namais. O kaip galima džiaugtis žiūrint į našlaičius? Keli iš jų jau atsistoję ant kojų, įdomūs ir savarankiški. Kiti apibrėžia save tik per atkaklų, piktą nebuvimą kažkuo kitu. „Jūs kaip norit, o aš paveikslas“, aidi salės sienos.  Jau norisi bėgti, bet paveikslas paveikslui nelygus, kaip sako sveiko proto matematika.

Nelygiausi iš paveikslų sukabinti dviejuose pilkuose užutėkiuose, skirtuose istorijai. Viename atskleidžiama pati pradžia ir gimdytojai:  Antanas Samuolis – Samulevičius, Antanas Gudaitis, Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda, Vladas Eidukevičius. Kitame – jau sovietmetis ir susiformavęs modernizmas: Algimantas Kuras, Algirdas Šaltenis, Linas Katinas, Ričardas Povilas Vaitekūnas, Kostas Dereškevičius, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Jonas Švažas ir spindintis tarp jų Algimantas Švėgžda. Čia pat galima susipažinti ir su pačios trienalės istorija, akimis praversti senus katalogus. Tai reikalinga ekskursija, bet ekskursijos turi aiškias pabaigas, o šita vis dar laša į dabartį.

Tas lašėjimas – šventvagiška mintis, nes ji liečia gilią ir tvirtą tradiciją. Tai jau iki gyvo kaulo įkyrėjusi tūžminga ir ekspresyvi maniera, mirganti spalvom kaip skiautinys arba homogeniška kaip mišrainė. Gretimai sukabinta Karmalitos, Čerapo ir Gelumbausko trijulė niekuo nenusikalto, bet jų tapybinė kalba visiškai išsekusi ir nukankinta, deklamuojanti vis tą patį eilėraštį. Netoliese skleidžiasi Ričardo Filistovičiaus purvino vaško fantazijos ir Aloyzo Stasiulevičiaus sniego lavina, slegianti paveikslų balsą. Gera mauti į kitą salės pusę, pas spengiančias Rūtos Katiliūtės žydrynes ar Agnės Jonkutės tamsą. Tai irgi eilėraščių deklamavimas, tik balsas ramus, o eilės kitokios. Jokio heroizmo ir patoso, laisva struktūra ir suvokimas, kad paprasčiausi dalykai yra neaprėpiamai sudėtingi.

Pabučiuoti norisi ir Eglės Ulčickaitės lengvutėles drobes, kuriose kasdienybė vos vos išsvajota, o Mickas Jaggeris susikuklina tokiame gerame portrete. Jei taip jau ieškome moters, tarp jų yra trys išradėjos. Židrija Janušaitė padengia drobes projekcijomis, Aistė Kirvelytė nesibaido animacijos. Estė Maarit Murka trijuose ekranuose tapo kerpamais plaukais, liežuviu ir mašinos tėškiamu purvu. Tik jos eksperimentai priartėja prie savarankiškumo ir išbaigtumo, kuriam suaugti reikėtų kitokios erdvės. Projekcijų ar animacijos triukams pritrūksta pamato, ant kurio jie tvirtai stovėtų, todėl galiausiai įdomu stebėti tik techninį eksperimentą. Taip  veikia ir keturi Ramūno Čeponio „Viduriai“, išsirikiavę kvadratu prie laiptų, susikertantys taške ant grindų. Taip, jie biblijiški, keliantys asociacijas su keliu, tiesa ir gyvenimu, bet  sprendimas vis tiek priklijuotas, o ne išaugintas. Tapybos gaila – ji apgauta ir apžaista, neišsižadėdama savęs turi būti ne savimi.

Kai kur matyti ypatingai tiesūs sugretinimai. Aušros Barzdukaitės – Vaitkūnienės aptverti nusikaltimų miškeliai atsiduria šalia švedo Jesper Blåder pabalusių ir persekiojamų veidų. Įdomus jo darbuose atskleidžiamas matymas – tai kūriniai iš šalies, kurioje žmonės jau turi ekranus ir yra įpratę prie jų keliamos baimės. Kęstučio Grigaliūno ir Jolantos Kyzikaitės pop stilistikos darbai kaimynystėje sutinka Kirsos Andreasen aptakų dramatizmą. Čia žaidžia žodžiai ir paradoksai: jūs tyčia sakote kažką nieko nesakančia išraiška, bet aš vis tiek neturiu, ką apie jus pasakyti. Panašiai kaip apie Vytauto Vasiliūno neoninį „Čiuką Norisą“, paskelbtą prezidentu. Prezidento vieta prezidentūroje, o čia jis toks plepus, kad bebalsis. Tiesmukumas perša ir nuojautą, kad „importiniai” darbai pritaikyti prie savos bendrumos. Atskirai paveikūs, visoje krūvoje jie nebepajėgia sudaryti kontrasto ir atlipti nuo to, šalia ko kabo. Vokietės Gabrielės Basch purkštų spalvų vitražai atrodo kaip kelis kartus permaltas Rolandas Marčius.  Latvio Miķelis Fišers elniai-ateiviai atsiduria vos už kelių žingsnių nuo klaikios Miglės Kosinskaitės fantastikos. Darosi sunku tikėti taip turbūt brėžiamu europiniu kontekstu. Jis tikrai yra, jis turėtų atsiskleisti, jis vis tiek atrodo dirbtinis ir užmautas kaip Warholo skardinės ant Broniaus Gražio kaimo tvoros.

Toks ir yra trienalės jausmas – susidūrus su tvora įdomu žiūrėti tik per plyšius. Intensyvi ir vieniša Ramūno Grikevičiaus „Rožė“ nepalieka galvos kaip detektyvas išplėšta pabaiga. Antanas Obcarskas vėl džiugina suvokimu, koks gilus yra paviršius. Negaliu pasakyti, kad labai smagu matyti Joną Gasiūną, bet nematyti būtų keista. Kaip ir Lino Liandzbergio ar Vidmanto Jusionio, ar netgi tos pačios Nomedos Saukienės, net jei paveikslai nusitrynę į voverės kailį. Eimutis Markūnas myli techniką: jaukinasi ją ir bendradarbiauja, užuot palikęs nuogą apsimesti rezultatu. Monikos Furmanavičiūtės nukankintos moterys pasitinka žiūrovą plačiai iššieptom kojom – ir vis tiek mažiau gašlu nei Audronės Petrašiūnaitės frigidiškų spalvų kūnai. Algio Griškevičiaus sepija atidengia visų mūsų sapnų vietas ir čia pat jas slepia po realiais pavidalais. Pro šitą plyšį ir išlipu.

Tikrai norėtųsi viską nubraukti per vieną žodį: gražu. Tikrai gražu, jei tenori pasivaikščioti po tapybą. Bet čia ne šiaip tapyba, o trienalė, išdidi ir aklina tvora. O tvora – jau kontekstas, puikus kontekstas ant jos rašančiam, per ją lipančiam ar krentančiam suplyšusiomis kelnėmis. Laukiu chuliganizmo trienalės, tegu ir pašluotos po teptuku.

Nuotraukos: Marta Ivanova.