Mobili galerija „Gaidys“ meno mugėje „ArtVilnius‘15“ pristato tapybos ekspoziciją „Didis grožis”

2015 m. birželio 19 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
E.Karpaviciute,Impression_of_light,oil_on_canvas,175x130,2015

Pastaraisiais metais tapybai išgyvenant savotišką renesansą, jaunosios kartos lietuvių tapytojus atstovaujanti mobili galerija „Gaidys“ meno mugėje „ArtVilnius‘15“ kviečia įvertinti tapybos ir grožio santykius iš šiuolaikinės tapybos perspektyvos.

Pristatomų penkių jaunų tapytojų Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės, Gabrielės Šermukšnytės, Auksės Miliukaitės ir Vitos Opolskytės tapybos darbų ekspozicija „Didis grožis” skirtingais aspektais reflektuoja tapybos istoriją, atveria grožio ir estetikos problematiką šiuolaikiniame mene ir kultūroje apskritai.

Jau beveik porą šimtmečių grožio ir tapybos santykiai komplikuoti. Visi meno istorijoje pasitaikę bandymai reformuoti tapybinę raišką susidurdavo su visuomenės ir kritikų pasipriešinimu ir buvo laikomi pasikėsinimu į neliečiamą vaizduojamųjų objektų grožį ir harmoniją. Netgi XIX a. 7 dešimtmetyje gimęs impresionizmas laikytas skaudžiu antausiu grožiui tapyboje. Ir vėlesnių modernistinio meno judėjimų drastiški eksperimentai ir naujų tapybos formų paieškos, susilaukdavusios aršaus nepritarimo, galop išklibino ne tik tapybos kūrinio kaip gražaus paveikslo sampratą, bet ir apskritai įkvėpė kalbas apie tapybos išsigimimą ir mirtį. XX a. antrojoje pusėje išpopuliarėjusios naujos meno tendencijos, netradicinės raiškos formos, dekonstrukcijos ir antiestetizmo strategijos, atrodytų, galutinai išbraukė grožio kategoriją iš šiuolaikinio meninio diskurso, palikdamos diskusijas apie grožį plačiajai publikai, kurios daliai tai tebėra vienintelis meno kūrinio vertinimo kriterijus.

Eglės Karpavičiūtės žvilgsnis į tapybą, jos istoriją  – intelektualus ir analitinis. Jos darbų motyvai yra meno kūriniai, menininkai, architektūriniai objektai ir kiti žymūs kultūriniai artefaktai. Pertapydama juos, tapytoja estetizuoja dažnai antiestetines meno formas, abejoja įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą, šiuolaikinių menų hierarchija, pabrėžia meno vertinimo kriterijų priklausomybę nuo visuomenėje ir kultūroje veikiančių galios mechanizmų.

Naudodamą panašią strategiją, savitai tapybos istorija manipuliuoja Auksė Miliukaitė. Savo kūryboje įvairiai jungdama, sluoksniuodama įvairių laikotarpių paveikslų elementus, perkurdama chrestomatinius kūrinius, ji ieško estetinių ir naratyvinių atradimų. Istoriniai paveikslai tapytojai tampa medžiaga, padedančia atskleisti tapybos kaip medijos galimybes, o kartu ir komentuoja kūrybinių autoritetų tradiciją bei praplečia tradicinio portreto ribas.

Diskusija su portreto žanro istorija ir šiandiena ryški ir Kristinos Ališauskaitės tapyboje. Ji atsiriboja nuo tradicinės būtinybės perteikti portretuojamojo individualumą: apibendrinti veidų ir rankų atvaizdai jos paveiksluose atlieka ženklo ar simbolio funkcijas. K. Ališauskaitė naudojasi jais kaip įrankiu tyrinėti platesnes identiteto, žmogaus psichologijos problemas, tapyto atvaizdo psichologinį paveikumą, jo gebėjimą sukelti emocijas. Menininkė savo tapyboje taiko kinematografinę estetiką ir kuria vizualiai įspūdingas ir iškalbingas tapybines metaforas.

Gabrielės Šermukšnytės kūrybą inspiruoja populiariosios kultūros mitologija ir estetika. Pasitelkdama glamūrinius masinės kultūros įvaizdžius, menininkė ironizuoja kosmetinį grožį, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės besaikį vartojimą ir iš jo kylančias psichozes, bandymus daiktais ir puošmenomis numalšinti vidinę melancholiją.

Vitos Opolskytės tapyboje jungiasi realių interjerų fragmentai ir fantastiniai elementai. Derinant skirtingus vaizduojamų objektų mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus, kuriama alogiška iracionali, vizualiai klaidi erdvė. Kompozicijos, viena vertus, priešinasi konvencinėms interjero harmonijos, vizualinio balanso nuostatoms. Kita vertus, kruopščiai ištapyti ornamentinio dekoro intarpai nurodo į nostalgija dvelkiančią tradicinio namų interjero estetiką.

Nuolatinės ekspozicijų vietos neturinti „Galerija Gaidys“ siekia menininkų kūrybą pristatyti netradicinėse, menininkų kūrybą atskleidžiančiose ir parodos koncepciją papildančiose erdvėse. Taigi parodoje ne tik atspindimos naujausios figūratyvinės tapybos tendencijos, bet ir referuojama į jos tradicijas. Ekspozicijos architektūros elementai, primenantys puošnų saloninį interjerą, nurodo tuos laikus, kai neabejota kilnia tapybos misija skleisti didingą grožį ir kelti estetinį susižavėjimą.

 Justina Augustytė

 Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ vyks birželio 25–28 dienomis Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“. Mugės organizatorius – Lietuvos meno galerininkų asociacija; „ArtVilnius‘15” globėja – Vilniaus miesto savivaldybė, pagrindinis rėmėjas – Lietuvos Kultūros taryba, ypatingasis partneris – „Lewben Group“, mecenatas – COBALT.

Iliustracijoje: E.Karpavičiūtė, Impression of light, oil on canvas, 175×130, 2015

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *