Lauros Guokės paroda „Lietuvos kaime“ Šiaulių dailės galerijoje

2017 m. rugsėjo 18 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Rugsėjo 9 d. Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaryta jaunos menininkės Lauros Guokės personalinė paroda „Lietuvos kaime“.

Šio ciklo kūrinys „Petras“ (2016) praeitais metais tapo konkurso „BP Portrait Award 2016″, kurį kasmet organizuoja Nacionalinė portretų galerija Londone, nugalėtoju „Travel Award 2016″ kategorijoje. L. Guokės kūrinys ir išskirtinis jos meninio projekto pateikimas leido menininkei nugalėti kitus 50 finalistų (konkurse dalyvavo 2580 menininkų iš 80-ies pasaulio šalių) ir iškovoti 6000 svarų sterlingų prizą. Prizas buvo skirtas lietuvių menininkės kūrybinei kelionei į pabėgėlių stovyklą Graikijoje. Stovykloje jauna autorė kūrė pabėgėlių iš Sirijos ir stovyklos savanorių portretus. Pabėgėlių stovykloje sukurti darbai „Monika“ ir „Rima and Muhammed Ahmed“ tapo „BP Portrait Award 2017″ ekspozicijos dalimi  ir šiuo metu kartu su kitų menininkų kūriniais keliauja po Vakarų Europos ekspozicines erdves.

LIETUVOS KAIME

2015 metais prasidėjo dar besitęsianti kupina įspūdžių kelionė. Kelionė, kurios tikslas ̶ meninėmis raiškos priemonėmis įamžinti Šiaurės Lietuvos kaimuose gyvenančius žmones.

Vienas iš šio projekto tikslų yra padėti žiūrovui pastebėti, kad išaukštinto intensyvaus virtualaus socialinio gyvenimo, beatodairiškos sėkmės paieškų bei vis žiauresnės konkurencijos laikais apie kiek kitokį, ramesnį gyvenimą kaimo vietovėse gyvenančius žmones masinėse visuomenės informavimo priemonėse kuriami stereotipai yra klaidingi.

Vasaros mėnesiais keliaudama po kaimus sutikau daug įdomių žmonių; išgirdau ypatingų ir skaudžių gyvenimo istorijų. Šis meninis projektas – tai ir mano padėka Kaimui, kur jau šešerius metus gyvenu, randu tylą ir galiu atitrūkti nuo nereikalingo triukšmo, kurio tiek daug randame šiandieniniame pasaulyje.

Šioje parodoje eksponuojamuose portretuose vaizduojami įvairaus amžiaus Šiaurės Lietuvos kaimo vietovėse gyvenantys žmonės. Man portretas ̶ tai galimybė įamžinti konkretų žmogų, galimybė per matomą pavidalą gilintis į tai, kas nematoma. Juk mūsų visų kuriami portretai yra sielų tapyklos.

Dėl naudojamo specialaus programuojamo apšvietimo ir unikalios darbų atlikimo technikos dalis eksponuojamų portretų drobėje išryškėja palaipsniui. Pradžioje žiūrovui yra matoma tik visiškai balta drobė, vėliau, palaipsniui ryškėjant portretuojamajam, darbo fonas tampa juodas ir susilieja su užtamsinta ekspozicine erdve. Po keleto minučių portretas palaipsniui vėl pradeda nykti – sugrįžtant prie tuščios baltos drobės. Šių portretų kūrimo metodas ir ekspozicinis sprendimas ne tik užsimena apie tuštėjančius Lietuvos kaimus – tai ir gyvenimo dualumo metafora, simbolizuojanti pastovius gimimo ir mirties ciklus.

Vieno portreto sukūrimui skiriu 2–3 mėnesius. Beveik kiekvieną dieną bent 8 valandas dirbu visiškoje tamsoje, šviečiant specialaus spektro lempoms. Šį laiką esu įsimylėjusi kiekvieną iš portretuojamųjų… Žinau, kokie skirtingi kosminiai vaizdiniai yra matomi Jų akių rainelėse, suskaičiuoju, kiek skirtingų atspalvių galima rasti plaukuose, kaip skiriasi ausų formos, taip pat pamenu visas jų vilkėtų drabužių klostes. Tačiau ir šio laiko nepakanka pavaizduoti mums matomam ir suprantamam vizualiajam grožiui, kuriuo yra apdovanoti šie žmonės taip, kaip ir mes visi.

Šių žmonių gyvenimo kelionės tokios skirtingos. Skiriasi Jų bruožai. Tačiau… visi Jie žvelgia iš drobių į šį pasaulį, į mus, prieš pranykdami laiko tėkmėje ir guodžiančioje amžinybės tamsoje, kuri laukia kitapus.

 

Laura Guokė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *