Lakoniškas interviu su Jonu Jurciku

2012 m. kovo 14 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Justina Ruzgaitė

Jono Jurciko vardas pirmą kartą plačiai nuvilnijo praėjusiais, 2011 m., metais šiam jaunam autoriui už kūrinį „Susitikimo pradžia“ laimėjus Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo pirzą’11“. Tais pačiais metais Modernaus meno centras įsigijo tapytojo kūrinį „Laiminga pabaiga“ iš ciklo „Marso užkariavimas“, atskleidžiantį autoriaus santykį ir padėti susikertančių praeities ir dabarties kultūrų fone, tokiu būdu tarsi sutvirtindami kylančio menininko pozicijas Lietuvos meno scenoje. Estiškajai tapybos „mokyklai“ artima menine kalba bylojančių kūrinių autorių, vaizdinius pasakojimus papildančiu žodiniais tekstais, prakalbinti nėra paprasta. Čia – vieno iš tokių atkaklių mėginimų rezultatai.

Neseniai baigei tapybos magistrą, rengiamos parodos įsibėgėja, o rudenį esi svariai įvertintas Jaunojo Tapytojo prizu. Kaip jautiesi po šio svarbaus apdovanojimo?

Be jokios abejonės – tai tikrai didelis įvertinimas ir paskatinimas jaunam tapytojui. Malonu, kad tai, ką darau įvertino kompetentinga tarptautinė komisija ir publika. Tai įrodymas man, kad ne veltui mokiausi, baigiau studijas, kuriu toliau.

Kaip rinkaisi tapybą? Ar tai ir yra nuoseklus tavo idėjų realizavimo kelias?

Tapyba mane visada domino. Todėl stojant į Vilniaus dailės akademiją nebuvo sunku apsispręsti. Norėjau studijuoti tik tapybą ir  tikslingai to siekiau. Tai nebuvo paskutinės minutės pasirinkimas.

Tapyba – tai optimaliausias įrankis leidžiantis tau įgyvendinti kūrybiškumą?

Konkrečiai taip negali sakyti. Tiesiog toks kaip magnetas traukia ir tu nežinai kodėl, natūraliai taip. Manau, kad tai yra puikus būdas išreikšti mano idėjoms, tačiau ne vienintelis. Neatmetu galimybės ateityje naudoti ir kitus išraiškos būdus ir priemones.

Ar šiuo metu pilnai sekasi realizuoti tai, ką esi sumanęs?

Pilnai savo sumanymų nepavyksta realizuoti, nes trūksta laiko. Šiuo metu buitis praryja daugiau laiko nei turėtų, bet tikiuosi, kad netolimoje ateityje bus atvirkščiai. Jaučiu, kad pirmaisiais paveikslais man pavyko užčiuopti pradžią  konkretiems sumanymams, tačiau tikrai dar nesijaučiu pilnai juos realizuojantis.

Ar yra tokių menininkų, ar meno krypčių, kurie tau imponuotų?

Konkrečių meno krypčių, kurios stipriai įtakotų – nėra, įvardinti negalėčiau, greičiau pavienius menininkus, vieni jų man imponuoja vizualiai, kiti konceptualiai. Norbert Bisky, Vladimir Dubossarsky ir Alexander Vinogradov, Raul Rajangu, Marko Mäetamm, Vitalij Komar ir Alexander Melamid, Takashi Murakami, Neo Rauch ir kiti.

Išties, pastarųjų menininkų kūryba tam  tikrais aspektais siejasi su istorine patirtimi, bei sovietinio režimo atmintimi, kuri kaip ir tavo darbų cikle „Marso užkariavimas“, deklaruojama per neslepiamą ironijos prizmę. Kas tave ypač motyvuoja, skatina šiai kritiškai humoro ekspresijai?

Savo kūryba nesiekiu išreikšti kritikos, moralizuoti ar nurodyti savotiško išeities taško. Humorą naudoju kaip priemonę sukurti laisvą, neįpareigojančią erdvę žiūrovo interpretacijoms.

Taip, aš manau, kad sukelti šypseną žiūrovui yra daug sunkiau nei nuteikti jį rimčiai. Tai  savotiškas iššūkis man.

Žvelgi į daugumą gyvenimo situacijų per humorą?

Stengiuosi, nes manau, kad į sudėtingas gyvenimo situacijas pažvelgus su humoru, jos tampa daug paprastesnės.

Tačiau kaip su sovietinėmis, utopinėmis ideologijomis, kurios kažkiek ir atsispindi tavo kūryboje. Kodėl tai renkiesi?

Nesiekiau atspindėti sovietinių, utopinių ideologijų savo paveiksluose, aš naudojau tik tam tikrus elementus, kurie gali tai priminti. Tai priemonė, kuri talkina man konstruojant paveikslus. Mano kūryboje svarbu ne pati sovietinė ideologija, o iš jos kilusios pasekmės šiuolaikiniam žmogui.

Galima teigti, kad iš dalies tos buvusios istorijos, praeities refleksijos sužaidžia kaip metaforos dabarčiai?

Iš esmės taip. Bet norėčiau pridurti tai, kad mano kūryboje ne mažiau svarbu ir asmeniniai potyriai.

O pasekmės, apie kurias užsimeni, galbūt tai tam tikros socialinės problemos, kaip kad galima išskirti savotišką žmogaus vaizdavimo būdą tavo darbuose – kosmonautai, darbininkai…

Kiekvienas žiūrovas gali pastebėti jam aktualias problemas, ir jis bus teisus.

Iš tiesų palieki žiūrovui didžiulę erdvę interpretuoti.

Džiaugiuosi tuo, man tai labai svarbu.  Tai, ką aš kalbu ir tai ką supranta žiūrovas gali būti labai skirtingi dalykai, tačiau tai yra puiku, nes taip kūrinio idėja nesibaigia vien tik ties mano individualiu situacijos interpretavimu.

Kad suprasti meno kūrinį, turi daugiau prie jo praleisti laiko –  negali taip eiti, prabėgti – čia įdomu, čia neįdomu. Reikia bent pabandyti suprasti, pradėti nuo paveikslų paviršiaus, pavadinimo.

Galbūt mintyse jau turi ir būsimų idėjų naujam darbų ciklui?

Taip, be abejo, šiuo metu turiu naujų idėjų, kurias bandau įgyvendinti.

Iliustracija viršuje: Jonas Jurcikas, Laiminga pabaiga, 2010, drobė, akrilas, 290 x 390 cm

Jonas Jurcikas, Epicentras, 2011, drobė, akrilas, 2010 x 290 cm

Jonas Jurcikas, Susitikimo pradžia, 2011, drobė, akrilas, 290 x 400 cm

Jonas Jurcikas, Aš nebesapnuoju, 2011, drobė, akrilas, 220 x 170 cm

Jonas Jurcikas, Aš niekada nebūsiu miręs ir gyvas, 2012, drobė, akrilas, 192 x 110

 

Straipsnio autorius:
Justina Ruzgaitė baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. hudoznik

    Jonai, kur tavo savigarba, kada piesti ismoksi? beje, ir visi kiti pastaruoju metu baigiantys tapyba- paziurekit savikritiskai kaip modeliuojat forma ir anatomija. ar jusu megstami korifejai, kuriuos plagijuojat issijuose yra tokie
    piesimo analfabetai?

  2. no name

    taigi cia aceit konceptualus siuolaikinis tai piest nereik moket galima bet ka bet kaip bet nebetkoks konceptas ar kaip ten reik ?

  3. hudoznik

    na suprantama, kaip sako Stasele, kad tapyboje nera taisykliu. bet jeigu nemoki piesti, kaip taisykle, visa stilizacija paprastai isreiskama balionu ir kaladziu apibendrinimais- kaip elementarus formos nesuvokimas. keista, kad vda absolventai taip diletantiskai masto apie tapyba.

  4. yes name

    Anatomija neaktuali, kokia ji vertę suteikia kūriniui? Anatomijos išmanymas ir taikymas – tai nebūtinas amatas. Jos užtenka tiek, kad figūra būtų panaši į žmogų. O Jurciko žmogeliukai labai panašūs į žmones

  5. to "hudoznik"

    jei taip drasiai komentuoji, pasirasyk kad galetume paziureti ka esi pats nuveikes ir ko esi vertas :) sekmes tau „hudoznik’e“ :)

  6. mo

    anatomija yra butina ismanyti tapytojui.daugiau ar maziau. bet jos nera butina taikyti darbe,jei ji neturi jame dideles reiksmes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *