(in)topija: Valdovų rūmų galimybė

2017 m. kovo 20 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov
vald

Šis tekstas yra Žygimanto August(in)o parodos „in.550“ galerijoje „Akademija“ parafrazė.

Vienas dalykas, kurio beveik nebemokame daryti, yra ateičių (įsi)vaizdavimas. Ateičių, kurios atrodo tikėtinos arba neįtikėtinos dabarties žvilgsniu. Persotintoje dabartyje futurizmas tampa nepamąstomas.

Užtat iš daugybės neišsipildžiusių praeityje gyvavusių arba galėjusių gyvuoti ateities vizijų smelkiasi retrofuturizmo užkratas. Jis iškreipia mūsų žvilgsnį ir pakeičia dabarties faktūrą, nes tampame vis labiau neužtikrinti tuo, kad ši dabartis yra ta dabartis, kuri iš tiesų turėjo ar norėjo įvykti.

Ar tai ne déjà vu? Ar jau nematėme šiandien svajotinų alternatyvių – utopinių – dabarčių mus pasiekusiuose keistuose ir periferiniuose praeities vizionieriškuose artefaktuose? Tiesą sakant, alternatyvi utopinė dabartis ir yra vienintelė ateitis, kurią turime, nes už (bet kokios) dabarties horizonto paprasčiausiai nieko nebematyti.

Esame girdėję ne vieną tokių neišsipildžiusių, bet iki galo nemirusių utopijų vardą arba pravardę. Retrofuturizmas, remodernizmas, transmodernizmas, postšiuolaikybė – you name it. Beveik visi jie tartum stengiasi sutuokti nesutampančius polius ir laikus – lyg Žygimantą ir Barborą.

Atstatyti Lietuvos valdovų rūmai yra lygiai toks pat chimeriškas, bet dar toliau žengiantis darinys. Kadaise perstatyti iš gotikinių į renesansinius kaip atėjusios ateities ir humanistinės utopijos ženklas (peršokę į kitą laiką), XXI a. pradžioje perstatyti vėl – kaip kas šį kartą? Galbūt kaip paskutinis, suvestinis bandymas įkūnyti prieš tai gyvavusias valstybingumo bei didingumo utopijas ir prišaukti jų pranašautas ateitis iš praeities į mūsų dabartį.

Utopiniai Valdovų rūmai, Žygimanto August(in)o hipotetinė dovana Žygimantui Senajam 550-ojo gimtadienio proga, eina kiek kitu keliu. Čia rūmų nerealumas dar labiau sutirštinamas parodant jų galimą ateitį-praeityje, kuri dabartinėje, fiziškai apčiuopiamoje nostalgiškoje rekonstrukcijoje nebuvo įkūnyta. Tai Valdovų rūmai kaip gryna galimybė – tokie, kokie jie veikiausiai ir turėjo likti.

Žinoma, iškart prisimename Navako „Vilniaus sąsiuvinius“. Tačiau pastaruosiuose fantasmagoriški skulptūriniai objektai kaip antstatas „apsėda“ kitokią bazę. Jie rimtu veidu šaiposi iš daugiausia pabrėžtinai funkcionalistinių modernių struktūrų, tarsi imituodami jų stotą ir kartu sugriaudami jų hermetinį uždarumą.

Žygimanto August(in)o regimas antstatas yra hipermodernus ta prasme, kad iš praeities jis ištraukia tik tai, kas gali tik sustiprinti dabarties fizinį ir emocinį komfortą, bet nevelka paskui save nebeveiksnių kitos epochos svajų. Čia viskas atvira: jei projektuojame į architektūrinį fantomą dabarties vizijas ir ideologinius poreikius, darykime tai iki galo. Galbūt utopinių Valdovų rūmų architektūrinį stilių galėtume pavadinti futurenesansu (futurenaissance).

Atkurtas sugriuvusių rūmų kūnas išties yra neblogas postamentas šiuolaikiškai stiklo ir plieno apžvalgos aikštelei. Ant griūvančio Aukštutinės pilies kalno nebesaugu, tad kažkas kita turi atliepti mūsų poreikį matyti visą mus supančią panoramą. Nors net ir iš čia nematome ateities kontūrų, o praeitis, kaip jau įprasta manyti, yra neprognozuojama, galime bent jau pasigrožėti prožektorių šviesos užlieta neaprėpiama dabartimi.

Čia galėtų užkopti ir Žygimantas Senasis, ir Bona Sforca, ir Žygimantas August(in)as. Tačiau veido atpažinimo technologijų amžiuje mums nepakanka vien skirtingų dailininkų sukurtų nesutampančių jų portretų. Todėl vienintelis patikimas atvaizdas, kuris gali kažką pasakyti apie jų gyvavimą dabartyje, projektuoja į praeities figūras paties utopinių Valdovų rūmų projekto iniciatoriaus bruožus.

Iliustracija viršuje: Žygimantas Augustinas, LDK Valdovų rūmų rekonstrukcija, 2017

vald_br1

LDK Valdovų rūmų rekonstrukcija, 2017. Brėžinio autorius architektas Vaidas Grinčelaitis

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *