Gabriel Lester paroda„Devynių dienų savaitė“ ŠMC

Iki 2017 m. sausio 15 d. Šiuolaikinio meno centre veikia menininko Gabriel Lester paroda„Devynių dienų savaitė“. Parodos uždarymas vyks 2017 m. sausio 11 d., trečiadienį, 18 val.

„Ranka sukdavome įrašą tol, kol jis imdavo suktis daugiau kaip 200 apsisukimų per minutę greičiu,“ — pasakoja jis. – „Garsai albume išsisuka ir tarška tarsi prieš kažkam sugriūvant ar susprogstant. Ieškodami trokštamo fragmento, spaudinėjome raudoną mygtuką su užrašu NEW. „AKAI S700“ buvo viskas, ką tada turėjome. Juo buvo galima įrašyti vos aštuonių sekundžių skaitmeninį semplą; sukant įrašą greičiausiai, kaip tik įmanoma, mums pavykdavo sutrumpinti laiką. Vėliau, semplui sulėtėjus, jo garsas būdavo šiek tiek nepastovus. Tarsi dekompresuotas garso fragmentas būtų susirgęs kalnų liga. Be abejonės, tai buvo patobulinimas, lyginant su kilpomis, besiraitančiomis ir suklijuotomis iš magnetinių juostų atkarpų, kurias džiaustydavome ant skalbinių virvės. Kalbant apie nestabilumą, šios patirtys sudarė kūrėjo žodyno pagrindą… Mes dažnai vadiname tai įkvėpimu, savindamiesi tuos dalykus, kurie, mums atrodo, yra mūsų pasakojimo dalis, argi ne? O dabar įsivaizduokite neaprėpiamą suspaustų fragmentų visatą ir vienalaikiškumą, harmoniją ir disharmoniją, drauge leidžiančias laiką besisukančiuose pagreitintuose cikluose. Kažkas kliktelėjo, skaitant apie „Devynių dienų savaitę“. Tikriausiai tai archajinio mėnulio kalendoriaus, kuris lemdavo ir kontroliuodavo laiką Lietuvoje, realybė. Kažkas išsisuka ir tarška, kai mėginame įsivaizduoti, kaip kalendorius nepaklūsta tvarkai. Žinoma, tai praeities realybė, tačiau ji taip pat ir nauja. Įsivaizduokite kėdę su viena ilgesne koja, arba stick insect (liet. gyvalazdę), norinčią, kad ją pripažintų tuo, kuo ji yra, vabzdžiu, o ne lazda. Tokie pavyzdžiai gali kontekstualizuoti reiškinius. Tarsi, jeigu tai yra savaitė su prailginta koja, trokštanti būti daugiau nei tik savaitė, kitokia, alternatyvia. Kitaip nei tėvai, pirkę pigiausius namus skurdžiausiose šalies vietose ir įsteigę kooperatyvą bei antiautoritarinę ekologinio žemės ūkio komuną anuomet, 1970-aisiais. Alternatyvaus gyvenimo būdo beieškant. Labai tikėtina, kad šis neįprastas auklėjimas pastūmėjo prie meninio nevienodumo, nepuoselėjant meno grynumo, kuris komponuojamas kaip laimikis, žvejojamas tinklu. Arba, na taip, žinoma, kinas! Meno amalgama, melting pot. Ne! Prigesinkite šviesas!“ Čia jis daro pauzę ir tos frazės, kurią jis taip mėgsta, aidas išnyksta ŠMC erdvėje. Galima paklausti, ar prigesindamas šviesas jis bando atitraukti mūsų dėmesį ir nuslėpti tuos mažiau patrauklius tikrovės bruožus? Jei taip, ką jis bando nuslėpti? Arba kurį? Gal tai tik ta viena eilutė, kurią jis sušunka, prieš pakylant uždangai, ir šou prasideda? „Devynių dienų savaitė“ yra paroda prieblandos sutemoje, kurioje šviesos pakyla tik iki horizonto ir kiekvienas gali slėptis šešėlyje. Pristatomi įvairių svečių pasirodymai, instaliuoti taikant tarpinį valdymą; antrinė kompanijos kilmės parodija, tęsianti blogos nuojautos lydimą kelionę, siekia lavinti protą. Ši paroda yra ne kas kita, kaip vingrus maršrutas (angl. Itinerary of Twists), kurioje bekūniai komikai aptaria savo sąmoningą tikėjimą, trikampiai apibrėžia pasirodymus ir pranykimus, vienvietis kambarys gali tapti kiekvieno alibi, gamta lindi miestų paraštėse, laukdama savo nuosmukio, o brangenybės plūduriuoja srovėje, įsiutusiai alsuojančiame dūmų sraigte. „Ar esate kada girdėję apie triušį Mėnulyje?“ — klausia jis, dviprasmiškai šypsodamasis, pirštais liesdamas šilkinę savo auksinio švarko apykaklę. „Tai istorija, aptinkama ir kinų, ir actekų mitologijoje, apie kilnią triušio auką, už kurią jam atlyginama nemirtingumu. Interpretuodami tai, jog šis triušis Mėnulyje išgauna nemirtingumo eliksyrą iš retųjų augalų. Taigi įsivaizduokite, jis jungia dalykus kartu ir taip sukuria laiko kilpą, begalinę kilpą, nemirtingą kiaurymę.“

„Devynių dienų savaitę“ sudaro nauji kūriniai ir kiti pasirodymai, dialogai, miksai ir remiksai, kuriuos kuriant dalyvavo Maria Barnas, Job Chajes, Emily Coomber, Lennart de Neef, Valentina Desideri, Antanas Gerlikas, Boyon Kang, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Jonas Lund, Raimundas Malašauskas, Monadnock Architects, Elena Narbutaitė, Robertas Narkus, Lisa Rosenblatt , Teatr.doc, Jennifer Tee, Kazys Varnelis ir Freek Wambacq.

Gabriel Lester (g. 1972 m. Amsterdame) yra atradėjas, filmų kūrėjas, muzikas ir vaizdo menininkas, kurio darbai pastaruosius dvidešimt metų buvo demonstruojami, arba slepiami, daugelyje šalių. Plačiausiai žinomi jo verbaliniai pasirodymai bei kurtos erdvinės instaliacijos, filmai ir architektūra. Nuo 2001-ųjų jis bendradarbiauja su Raimundu Malašausku, kurdamas išskirtinius projektus, tarp jų — laikinų, kilnojamųjų sienų iš muziejų scenografija bendram Lietuvos ir Kipro paviljonui 55-ojoje Venecijos bienalėje Italijoje.

Parodos koordinatorė: Neringa Bumblienė.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko