Fotoreportažas iš bakalauro darbų gynimų Vilniaus dailės akademijoje

Šį antradienį, gegužės 25 d., vyko Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno (kartu su animacijos studijomis) vieši bakalauro darbų gynimai. Kadangi visuomet smalsaujame, kokia gi Lietuvos meno ateitis mūsų laukia, nulėkėme „patikrinti”, kaip būsimieji menininkai stoja į kovą už savo idėjas ir jų išpildymą prieš dėstytojų ir recenzentų desantą.

O gynybos buvo visokios, kaip ir puolimo, kuris daugiausia priklausė nuo studento paruošto darbo išbaigtumo ir stiprumo.  Bakalaurinis darbas yra ganėtinai sudėtingas ir kontraversiškas produktas – vienas vertus už jį studentas įgyja pilnavertį išsilavinimą ir oficialiai gali būti laikomas profesionaliu menininku, tačiau kita vertus – „ juk čia tik bakalaurinis…” ištariama neretai užbaigiant diskusijas, dėl vieno ar kito neapgalvoto studento sprendimo, tą bakalaurinį ruošiant.

Taigi ir šį kartą bakalauriniai pasižymėjo jiems būdingu prieštaringumu: vienų studentų darbai galėjo pretenduoti jau ir į aukštesnį, nei bakalauro laipsnį, kitų – dar gerokai atitrūkę nuo reikalavimų tapti profesionaliu menininku. Sunkiausia didžiajai daliai fotografijos ir medijos bei animacijos studentų (bet tikrai ne visiems!) sekėsi, žinoma, su teoriniu savo kūrinių pagrindimu. Neretai vietoj kontekstualaus ir teorinio apmąstymo iškildavo itin subjektyvūs (kai kur vis dar naivūs) pasvarstymai apie gyvenimo ir meno prasmę ir santykį, pasiremiant savo neilgo gyvenimo patirtimi.

Pavyzdžiui Raimonda Davulytė savo darbe „Gimdymas kaip kūryba”, išeksponuotam galerijoje „Akademija”, nei į motinystę, nei į kūrybą, nei į jų tarpusavio santykį neįneša jokių naujų įžvalgų ir prasmių, o ir atlikimas – maišomi nuotraukų formatai bei spalvota ir juodai balta fotografija – neprideda pasirinktai temai svorio. Dėstytojų mėginimas sugretinti autorės intymią savo ir kūdikio aplinkos dokumentavimą su amerikietėmis Sally Man ar Nan Goldin, atrodė,  kaip desperatiški mėginimai įterpti studentės darbą į šiuolaikinio meno kontekstą, suteikiant jam gelmės.

Po šio gynimo toje pačioje galerijoje sekusiam Justės Boreikaitės „Emocinių peizažų” „Garliava 2010” pristatymui koją pakišo jaunos autorės užsispyręs priešinimasis atkreipti dėmesį į Garliavą „išgarsinusią” D. Kedžio istoriją ir dabar joje vykstančius įvykius. Ir kokie „emociniai peizažai” galimi Garliavoje ignoruojant šią istoriją? Kinematografiški, dailūs, nesukeliantys didesnių emocijų, tik žadinantys vizualinę atmintį. Pastarasis bruožas ir padėjo jiems išsilaikyti aktualumą šiuolaikinio meno kontekste.

Ekspertų, vertintojų ir žiūrovų desantui „perkėlus frontą” arčiau dailės akademijos, į nedidelę „Actus Magnus” galeriją, juos pasitiko Kristinos Cibulskytės įrengta klasė bei „posuoliniai” šnabždesiai, pasakojantys paauglių fantazijas būnant nematomiems. Pasiremdama M. Foucault ir J. Baudrillard stebėjimo ir galios mechanizmų teorijomis, autorė pristatė instaliaciją „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo”, kuria ji mėgino nagrinėti pasidavimo impulsams galimybes, būnant nematomu, t.y. niekam nekontroliuojant.  Nuogąstavimai, kad šis darbas kiek per analitinis ir nedaug tesisieja su meno kontekstu praktiškai nepasitvirtino, kadangi autorė buvo išsamiai apmąsčiusi tiek savo pasirinktą temą, tiek jos vizualizaciją. Tiesa, gal pritrūko pačių žiūrovų kontroliavimo jausmo, pojūčio, kad esi nuolat stebimas ir taip įtraukiamas į kontrolės mechanizmą.

Persikėlus į VDA „Titaniką” komisija ir jos „palyda” išvydo nuosekliai apgalvotą ir paruoštą Juliaus Kuršio performansą „Autoportretas”, kurio metu jaunasis menininkas perkėlė žiūrovus į šizofrenišką situaciją, kalbėdamas apie subjekto ir jo atvaizdo santykį į kamerą ir tuo pačiu gyvai transliuodamas kuriamą įrašą.

Vienintelį socialinės reklamos darbą pristačiusi Jogailė Butrimaitė nėrė į „Lietuviško identiteto paieškas”, nepalikdama didesnės erdvės apmąstymams (bet juk čia reklama!). Puikų savo atlikimu pseudo-dokumentinį filmą „Trys ketvirtinės” apie senjorų šokių vakarus pristačiusi Gintarė Rakickaitė žiūrovų apmąstymus mėgino nukreipti gana dirbtinai „išrausta” kryptimi, teigdama, jog šie šokiai (dėl juose besilankančių „sovietinių” žmonių) yra sovietmečio palikimas…

Tokį pat palikimą, tik jau kita kryptimi pristatė Miglė Narbutaitė savo „Kultūros rate” kiek ironiškai (nors pati to tikriausiai neprisipažintų) nagrinėjo Kultūros namų veiklą ir svarbą Vilniaus apskrityje. Tuose tikruose sovietinio palikimo namuose besilankantys ir renginiuose dalyvaujantys žmonės regi šiuos namus kaip tikrąjį savo pasaulio centrą, nekreipdami didesnio dėmesio į visai greta, buvusioje „Europos kultūros sostinėje” vykstančius procesus.

Bakalaurus gynėsi ir daugiau studentų, tarp jų ir būsimieji profesionalūs animatoriai, kurie kol kas, berods, pasilieka animacijos, o ne šiuolaikinio meno kontekste (o juk švedė Nathalie Djurberg šiuolaikinio meno rinkoje iš to turtus kraunasi…).

Bet jau beveik pamiršom – „ juk čia tik bakalaurinis…”.

Beje, tai tik pirmoji gynimų dalis. Antroji laukia jau ateinantį pirmadienį, gegužės  31d., nuo 9 val. buvusios „Tauro“ alaus gamyklos erdvėse (Pakalnės 2/1 Aludarių) bei VDA „Titanike“.

Fotoreportažas iš bakalauro darbų gynimų:

Raimonda Davulytė „Gimdymas kaip kūryba".

Raimonda Davulytė „Gimdymas kaip kūryba".

Justė Boreikaitė „Garliava 2010"

Kristina Cibulskytė „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo".

Kristina Cibulskytė „Būti stebimam – tarp savikontrolės ir instinktyvumo".

Julius Kuršys „Autoportretas".

Jogailė Butrimaitė „Lietuviško identiteto paieškos".

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės".

Miglė Narbutaitė „Kultūros ratas".