Dvasių medžiotojai. Jokūbo Čižiko paroda „Soulseek“ projektų erdvėje „Editorial“

2018 m. liepos 9 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Yra dirbtinai suformuotų reiškinių ir objektų, kurie žmogaus rutinoje įsilieja taip natūraliai, rodos, tampa neatsiejama žmogaus dalimi. Pažįstama situacija: netikėtai praradus išmanųjį telefoną akimirka apima išgąstis, kad nutrūko ryšys su išoriniu pasauliu. Tampriai sugyvendamas su dirbtiniais dariniais žmogus ardo savo dvasiškumo aurą. Ši nyksta užgožiama pramoninių produktų, tampančių svarbesniais už gyvas būtybes. Arba, kai „dvasines“ savybes siekiama perkelti nenatūraliems konstruktams. Atsidūręs vienoje iš pozicijų, žmogus virsta „sielos“ ieškotoju – savyje arba jį supančioje aplinkoje. Tokį misionierišką pavadinimą – „Soulseek“ („Sielos ieškotojas“) – savo parodai suteikė lietuvių jaunosios kartos menininkas Jokūbas Čižikas, gvildenantis įvairaus dualizmo klausimus.

Jokūbo pasirinkti jungiamieji kūrinių elementai, tai – oras (dujos) ir vanduo (skystis) bei jų dariniai. Autoriaus kūriniuose vaizduojami tiek natūralūs jų atvaizdai, tiek naudojamos simbolinės reikšmės ar pakitusios prasmės skirtinguose kontekstuose. Nereikia suprasti, kad ekspozicijoje būta skysto ar dujinio medžiagiškumo kūrinių. Oras ir vanduo vaizduojami kietame pavidale. Debesis imituoja tinklelis, bangas – gipsu apipilti susirangę čiužiniai, o kone islandišką žydrosios lagūnos (blue lagoon) versmę – atitinkamos spalvos šviesos laidas. Pasirinktos stichijos yra tarpusavyje panašios, nes jos dažniausiai bespalvės ir bekvapės. Tai – būsenas keičiantys junginiai, kartais virstantys vienas kitu (oras « vanduo). Minimos savybės nurodo, kad šios stichijos šalia žmogaus egzistuoja „tyliai“ – perregimos, nematomos arba laikinai suturimos. Oras įkvepiamas ir iškvepiamas, o delnais semiamas vanduo išbėga pro tarpupirščius. Parodoje oras ir vanduo veikia kaip metafora neapčiuopiamam ar nematomam, žmogų supančiam kibernetiniam pasauliui, įsitvirtinusiam „debesyse“.

Iš „Šilelio“, rodančio ištuštėjusį nuo vaizdų ekraną, ir iš jo kylančios vielos bei ore pakibusio abstrakčios formos tinklo sudaryta kompozicija reprezentuoja istorinį technologijų pokyčio momentą (kūrinys „Atmovandalism“ (2018). Kadangi analoginė televizija pasižymėjo ribotumu, pavyzdžiui, netransliavo aukštos raiškos vaizdo, palaipsniui buvo išjungiami ją transliuojantys siųstuvai ir toji erdvė tapo apleista, ištuštėjusi. Ją pakeitė įjungiami skaitmeninės televizijos siųstuvai. Tokiu būdu perkraunamas televizijos technologijos mechanizmas. Atsižvelgiant į šį kontekstą, virš „Šilelio“ kabantis abstrakčios formos tinklas sukelia dviprasmiškas mintis. Viena vertus, tai simboliškai vaizduojamas Cloud‘as (debesis), kur įprasta perkelti ir kaupti duomenis, juos bendrinti su kitais. Antra vertus, tai grėsmingai atrodantis dangaus kūnas – debesis, kuris įgyja pranašišką vaidmenį. Užslenkantis viršum „Šilelio“ ir metantis šešėlį ant žemės debesis formuoja neigiamos aplinkos atmosferą, kurdamas nejaukumo, nežinios ir baimės nuotaikas dėl tolimesnių technologijos progreso žingsnių – kur šie nuves žmogų ir pakreips jo ketinimus. Tai dvejonė apie negebėjimą sustoti perkelinėti procesus, technologijas ir patirtis iš vienos erdvės į kitą. Laiko klausimas, kada vystymasis pasieks slenkstį, kai šį peržengus iš kūno žmogus ar jo „dvasia“ bus perkeliami į kitą laikmeną ir kokias pasekmes tai turės.

Šis fizinio ir skaitmeninio „pasaulių“ kombinavimosi procesas išryškėja nuotraukose, pavadintose bendru pavadinimu „World Observer“ („Pasaulio stebėtojas“, 2015), kur užfiksuoti vandens atvaizdai. Tačiau tai atsiskleidžia ne iš karto, kadangi Jokūbo kūriniai yra sluoksninių prasmių. Vienose nuotraukose vanduo yra natūralioje aplinkoje – atokiau miesto tyvuliuojantis įduboje ar tekantis uolų pakopomis kalnuose. Saugiu atstumu su civilizacija kontaktuojantis vanduo kitose fotografijose supriešinamas su tuo, kuris susiduria su žmogaus intervencija į gamtą. Tai atsiskleidžia kadre, kur vanduo atsimuša į prieplaukos betoninius bortus. Arba fontane pažabotas mechanikos yra varomas įvairaus spaudimo srovių „choreografinėmis“ kompozicijomis. Nors vanduo gamtos ir urbanistiniame peizažuose nubrėžia gaires kūrinio analizės kryptims, toldami nuo atskaitos taško (vandens nuorodos) žiūrovų samprotavimai vystosi skirtingomis linkmėmis. Vienam šių vaizdų supriešinimas yra užuomina apie globalines ekosistemos problemas, kurias stebintysis mato kaip asmeninio susirūpinimo veidrodinį atspindį. Kitam tai dokumentinė vietovių medžiaga. Apart šių interpretacijų, nuotraukose svarbus sustabdytas smūgio, stumiamosios jėgos ar susidūrimo momentas. Kadrai simboliškai iliustruoja sandūrą, kur fizinė realybė kombinuojasi su kibernetine erdve ir virsta hibridine struktūra, kadangi bambagyslė tarp šių skirtingų sferų iš tiesų yra nematoma.

Stumiamoji civilizacijos progreso jėga išplečia gyvenamąjį perimetrą ir formatą nuo materialaus iki skaitmeninio. Tad kibernetinio pasaulio reikšmingumas kaip ir oro bei vandens atrodo taip pat gyvybiškai svarbus. Jei ne, suteikia galimybę pratęsti egzistenciją bedvasėje algoritmų matricoje, kuomet sukuriama terpė alternatyviam gyvenimui (pvz.: socialiniuose tinkluose). Juose net po mirties asmeninės paskyros nedingsta, o tampa memorialiniais profiliais. Interneto prieiga ir virtuali erdvė dalina gyvenimą į dvi dalis – šiapus ir anapus ekrano. Skaldymasis atsiranda ne tik todėl, kad informacija apie asmenis talpinama ir kaupiama dviejose platformose – fizinėje realybėje ir skaitmeninėje laikmenoje. Tai susiję su tuo, kad skirtingose ekrano pusėse žmogus gali tiek vos skirtis nuo savęs originalo ir savęs reprodukcijos vaizdinėje ar tekstinėje (reiškiant mintis) medžiagoje, tiek gali būti neatpažįstamas. Tai priklauso būtent nuo pasirinktos „fasadinės“ reprezentacijos struktūros.

Jokūbas parodoje paliečia ir kitą reprezentacinio dualizmo kritiką, kai viskas suprekinama ir sudaiktinama, įskaitant patį žmogų taip atimant iš jo „dvasiškumą“. Komercinė kritika plėtojama Jokūbo kūrinyje „Sponsored Content“ („Remiamas turinys“, 2017). Ore virš šviesdėžės sukasi odinis švarkas pakabintas ant ovalaus veidrodžio. Kritika vartotojiškai kultūrai kūrinyje pasireiškia, kai eksponuojamas švarkas ir veidrodis, imituojantys produktą vitrinoje, „pačiumpa“ žiūrovą jį atspindėdami. Tai dialogas su socialinių tinklų naudotojais, kurių inscenizuojamos akimirkos su aliuzijomis į nuotykius (keliones, patirtis), kataloginės maisto fotografijos, stilinga apranga verčia gyvenimo būdą rinkos produktu sekėjams ir gerbėjams parduodamu „patinka“ („like“) valiuta. Produktu gyvenimas yra ne tik dėl kibernetinėje erdvėje laikomų ir platinamų grotažymėmis (hashtag) bei nuorodomis (link) duomenų, bet ir dėl to, kad tikrovės vaizdai gražinami įvairiomis programomis – koreguojama vizualinė gyvenimo atvaizdavimo raiška. Tarsi „analoginį“ gyvenimą keistų skaitmeninis, kaip perjungtos viena iš kitos televizijų sistemos.

Gyvenant fizinės realybės ir skaitmeninės laikmenos sandūroje, kai šios tampa vientisu žmogų supančios atmosferos konstruktu, kyla abejonė dėl skirties tarp tikrovės ir fantazijos. Pastaroji nuolat virsta realybe dėl technologijų progreso, todėl atrodo, kad nebėra nieko neįmano, nieko fantastiško. Tad, ieškant tokio elemento, vėl naudojamas debesų simbolis. Šis pasikartoja Jokūbo kūrinyje „Sleepers“ („Miegaliai“, 2018). Abstraktus vaizdinys šviesdėžėje – plunksniniai dangaus kūnai ir greta gulintys viskoelastiniai čiužiniai (memory foam), supilti kietinančia medžiaga, sustingę kaip vandens bangos, sugrąžina žiūrovą į pradžios tašką – parodos pavadinimą, kai buvo kalbėta apie sielos paieškas. Be visų savo tikrųjų ir adaptuotų prasmių, debesys ir net vanduo susiję su mistifikuotu įvaizdžiu. Tuomet jau nebekalbama apie gyvenimą nei šiapus, nei anapus ekranų. Bet pradedama kalbėti apie tikrai neapčiuopiamą, neregimą „dvasinį“ ar sapnų pasaulį, kurio raiškai išgauti technologijos vis dar per prastos.

Nors kūriniuose nevaizduojamas žmogaus figūratyvas, suvokiama, kad jis yra vienintelis dvasinis mediatorius tarp skirtingų egzistencijos dimensijų – fizinės, skaitmeninės, sapnų. Tačiau veikiausiai vedinas smalsumo, gal net jausdamasis vienišas, „dvasios“ jis ieško ir kitur. Tai yra negyvuose ir ne organiniuose objektuose ir dariniuose. Tačiau Jokūbo paroda klausia: ar tikrai reikia tos dvasios ieškoti ten?

Išsamų fotoreportažą iš Jokūbo Čižiko parodos „Soulseek“ projektų erdvėje „Editorial“ galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *