Atotrūkis nuo ko? Apie Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] parodą „Atotrūkis“ ŠMC

Šiuolaikinio meno centre šiuo metu (2016 m. birželio 17 d. – rugpjūčio 14 d.) paraleliai eksponuojamos parodos žadina intrigą. Kiekviena iš jų diktuoja skirtingą suvokimo optiką, tad tarp jų užsimezgantis talpus probleminis ryšys pilnavertiškai atsiveria tik įdėjus pastangų. Visos jos man pasirodė gan glaudžiai susijusios su vietos, kurioje yra eksponuojamos, kontekstu. Platesnei refleksijai pasirinkau Network Architecture Lab – Kazio Varnelio ir Leighos Dennis – parodą Atotrūkis. Netrukus paaiškės, kodėl.

Pradėkime nuo įspūdžių sekos. Koridoriumi dar tik artėjant link didžiosios salės, masina pamažu bundantį susidomėjimą kelianti didžiulė metalinė struktūra. Priartėjus susidomėjimas kiek išblėsta ir atraktyvųjį dėmesingumą pamažu ima keisti kontempliatyvusis, analizuojantis ir interpretuojantis. Erdvė ima atrodyti vis tuštesnė, o vamzdžio-baldo struktūra, nepaisant jos gabaritų, pasirodo kaip primityvistinė, brutali. Kaip tokiais atvejais atsitinka, sugundytas pirminio įspūdžio, paprastasis, vartotojiškas dėmesingumas ima nevalingai žvalgytis „kažko įdomesnio”. Ir tą įdomumą atranda – horizontalų stačiakampį suformuojančios struktūros viduje – ypač ten, kur dvi jos linijos susiglaudžia – ūžesys ima itin dusliai ir gerokai garsiau, nei kitur, rezonuoti. Stabteli pasiklausyti šios minkštu, lakštiniu metalu plūstančio ventiliuojamo oro simfonijos. Čia pajunti daugybę šio atmosferiško garso niuansų: jo toną, dinamiką, garsumą, abstrakčią ritmiką, garso medžiagiškumą. Vėliau, nutolus nuo šios patirties epicentro, toks sąmoningumas garsinio fono atžvilgiu niekada neapleidžia ir tampa svarbiu net ir sudėtingesnių patirčių dėmeniu: renkantis žvilgsnio perspektyvą, analizuojant fotografijų išdėstymą ir jų kompozicijas, mąstant apie turinio dalykus laikas nuo laiko iš šio pasyvaus fono iškils vienas ar kitas ryškus prasminis niuansas ir kažkuria linkme palydės minties giją.

Šiam santykiui atsiradus, ima kilti klausimai ir ryškėti kai kurios aplinkybės, bylojančios apie kontekstą bei konceptualų sumanymą. Visai čia pat, užnugaryje ošiant instaliacijos struktūrai, prie pat jos „arkos” – įėjimo į jau minėtą stačiakampį plotą – perskaitau aprašymą. Iš esmės turime reikalą su to girdimo ošimo tiesiogine priklausomybe nuo aplink esančių elektroninių prietaisų: kuo jų daugiau, tuo garsas sodresnis. Atkreipiu dėmesį į kitus parodos lankytojus. Pirmiausia – jų kuprines, kuriose greičiausiai tūno jų telefonai ar nešiojamieji kompiuteriai. Instaliacijos struktūra vaizduotėje bemat išsiplečia ir ima apimti visą miestą, ūžiantį bendru matomų ir neregimų technologijų orkestru. Tačiau minties trajektorijas plėtotės link kreipia netgi ne tiek šis fiziškai patiriamas ūžesys, kiek tam tikras jame slypintis neapibrėžiamas ambivalentiškumas. Regis, juo galima perteikti šį tą universalaus, tokiu būdu atsiremiant į apčiuopiamos kategorijos bruožus pamažu įgaunančią kone archetipinę garso kvintesenciją.

Instaliacijos pavadinimas gali stebinti. Iš to, kas apie ją iki šiol pasakyta, kažin ar būtų galima nuspėti, jog ji vadinasi Perkūnas. Šio projekto žodyno kontekste, toks pavadinimas atrodo dirbtinokai mitologizuojantis, perdėm siužetiškai literatūriškas ir kiek ideologiškas. Turint omenyje, kad Kazys Varnelis yra ryški išeivijos figūra, gali čia aptikti ir iš nacionalinio identiteto kylančių sentimentų. Tačiau mąstant apie objekto pobūdį, jo funkciją ir instaliaciją kaip daugiaaspektį reikšmių lauką akumuliuojančią metaforą, galvon šauna ir pavadinimą kontekstualizuojanti įžvalga: matyt, reikėtų jį sieti su ta logika, kuria vadovaujantis pavadinimai parenkami, sakykime, į kosmosą siunčiamiems palydovams. Paroda kalba apie reglamentus, struktūriškus režimus, meta- lygmenų blokus, regimas ir nematomas galias. Tad ir užuominos, kurias galime mąstyti šiame reguliaciniame, policiniame, galbūt netgi militaristiniame kontekste, neabejotinai neatsiejamos nuo ideologijos, ją sudarančių mitų, joms pavaldžios technokratijos, ja deklaruojamos teisės į derybas dėl įtakos zonų. Taip interpretuojant Perkūnas skamba labai lietuviškai, ir dėl to – perkūniškai ambicingai.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Kazio Varnelio nuotr.

Galios svertai šiuo atveju nėra tik politinė tema. Ji yra ir estetinė bei, jeigu norite, psichoanalitinė. Didžiosios ŠMC salės lubos įprastai pageltę, o pilkšvos grindys – pabrėžtinai buitiškos. Į akis krenta net ne fizinė jų nešvara, o sąmoningas atmestinumas jų kaip interjero detalės traktuotėje. Jeigu instaliacijos struktūrą galima būtų palyginti su stilingu Pompidou eksterjero brutalizmu, tai tokį parodų salių interjero traktavimą net keliose pastarojo meto espozicijose drąsiai galima būtų laikyti natūralistiniu brutalizmu. Žinoma, ši išvada randasi gretinant tokią prieigą su baltojo kubo koncepcija ar jai artimomis. Belieka tikėtis, kad tai yra sąmoninga estetinė strategija, nes kitu atveju tai tebūtų tiesiog niekuo nepateisinamas aplaidumas. Prielaidų tokio sąmoningumo lūkesčiams yra: ŠMC architektūra iš išorės neretai primena sunkiasvorį monumentą, kartais – apkalkėjusį baseiną su virš stogo iškelta balta vėliava. Įeinant bei įvažiuojant į ŠMC kiemą kelią pastoja metalinės aprūdijusios konstrukcijos aštroku sovietiniu dekoru. Pats kiemas per pietinės salės langus taip pat alsuoja santūriu, anti-dekoratyviu konstruktyvistiniu atšiaurumu. Urbanistiniu požiūriu, ši centrinės miesto dalies teritorija tiek istoriškai, tiek ir savo dabartimi pilna miesto pulsą varinėjančių ir trikdančių įtampų. Tad atsistojęs salės kampe ir žvelgdamas į tektonines šių problemiškų tūrių išklotines, pamažu susitelkiančias mintyse, imi jaustis į tą kampą tik dar labiau spraudžiamas. Atgyja su vieta ir jame eksponuojamu turiniu susiję disonansai, prie kurių imi priprasti tiek, kad pamažu ji tau ima atrodyti atgrasi ir dirbtinai – agresyviai – tuo atgrasumu besimėgaujanti. Kone perversiška.

Iš to paties atokesnio kampo žvelgiant pasimato horizontali raitytą vamzdžio stuktūrą – savotišką gyvatę ar žaltį – laikančių kojų plokštuma. Į grindis jos (kojos) remiasi juodais guminiais galiukais, kaip kad į asfaltą remiamasi ramentu ar skėčiu, o į scenos parketą ar studijos kiliminę dangą atremiamos mikrofonų, fotoaparatų ir videokamerų laikiklių kojelės. Imi mąstyti ne tik apie medžiagiškumą, jo taktiliką ir simboliką, bet ir apie karkasą apskritai. Pastaruoju metu ŠMC menines praktikas supančiuose diskursuose buvo pasirodžiusi ir raumenų bei kaulų ekonomikos tema. Prisimenu ir mane nustebinusį atradimą, kad šio madingo žodyno ištakos – sąmoningai ar nebūtinai – siekia netgi Biblijos motyvus (žr. Ez 37; Kaulų slėnis). Atradimas mane pasiekė iš kur kas labiau klasikinio konteksto, nei galima būtų tikėtis: gilinantis į anglų poeto Tomo Stearnso Elioto poemų aliuzijas. Kaulai ir karkasas, metaliniai lakštai ir oda, vėjas ir kvėpavimas – taip rimuojant, visa išties gali pasirodyti susiję. Žinoma, kontekstų ir aliuzijų čia gali būti įvairių.

Šioms mintims atitaria ir vienas orientacinio pobūdžio rebusas, glūdintis fotografijų ciklo Atotrūkio nuotraukos aprašyme. Jis byloja, kad fotografijos eksponuojamos pietvakariniame salės kampe. Įžvelgiu čia sąmoningo netikslumo intenciją. Mat tai iš tiesų yra pietrytinis salės kampas. Pietvakariuose šis plotelis yra tik santykyje su visa pietine ŠMC siena (į kurią remiasi dar dvi parodų salės). Tačiau būtent šis rebusas leidžia patirti tai, ką patiria tie, kurie nepaisydami geografinės savo fizinio būvio platumos, kasdien sukasi link Jeruzalės ar Mekos. Arba tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvertina savo padėtį pasaulio šalių masteliu. Įdomu, kad spraudžiamas į kampą tokiu būdu su palengvėjimu atrandi konkrečias aplinkybes pranokstančias minties trajektorijas, sklendžiančias didžiuliais plotais į visas pasaulio puses. Kita vertus, tokiems orientavimosi įgūdžiams praktikuoti prireikiantį tikslumą bei konkretumą gali pasitelkti ir kitokio pobūdžio rebusams spręsti: žiūrėdamas į astronominės paskirties objektus bei horizonto toliuose skendinčius peizažus Atotrūkio nuotraukų cikle, ėmiau spėlioti, kokiu dienos metu fotografijos darytos, iš kokios pasaulio šalies (Rytų, Pietų, Šiaurės ar Vakarų) buvo fotografuota ir kokią intrigą galima būtų išgauti iš eksponavimo padėties santykio su fotografavimo pozicija. Tačiau žvelgdamas į gyvenamųjų namų smulkumą ir mažumą, jų bejėgiškumą panoraminio stebėtojiško žvilgsnio akistatoje ir monumentalioje astronominių satelitų kaimynystėje, saulėje šylantį juodą taksofono ragelį bei horizonto perspektyvą įkypai nukertantį kabelį, šį naivų ir žaismingą atradimą nejučia ėmė lydėti ir dar vienas problemiškas temų pluoštas, susijęs su šifro raktažodžiu. Reikėtų pastebėti, kad šifras, susijęs su koordinatėmis, beveik visada pasitelkiamas kaip taktinis jau minėto policinio reguliavimo manevras. Nerimas neatsirado tuščioje vietoje ir buvo susijęs su akivaizdžiu déjà vu: savo profesinę veiklą nuolat siedamas su interpretacija bei medijacija, ilgainiui imi pastebėti, kaip bendro pobūdžio įžvalgos bet kada gali būti supaprastintos iki instrukcijų, formalizuotos į šifrus, paverstos kodais. Tokia patirtis neretai meta trauminį šešėlį. Funkcionalūs ir mechanizuoti kodavimo mechanizmai tokiu būdu įsiterpia į subtilesnes, autentiškesnes, intuityvesnes ir autonomiškesnes veiklos sferas. „Meno šventovė” tokiu būdu be skrupulų nuvainikuojama idant galėtų atlikti kitas funkcijas: socialinio ir politinio komentaro, konceptualaus pašto, žvalgybinio eksperimento, o galbūt ir strateguojančio žemėlapiavimo. Trauminį tokio suvokimo šešėlį meta ir tai, kad nei kaip pasyvus suvokėjas, nei kaip aktyvus interpretatorius nesi tikras dėl savo vaidmens šiame iš anksto nulemtame žaidime.

Nenorėčiau, kad mane imtumėte kaltinti socialine paranoja. Tik ne šios parodos kontekste. Dar akivaizdesnių tokią įžvalgą pateisinančių argumentų netruksiu rasti čia pat. Prie abiejų įėjimų į salę galima rasti po 10 metalinių dėžučių, išdėstytų dviem stulpeliais. Jos primena pašto dėžutes, tačiau kiekvienoje iš jų įtaisyta kamera, stebinti kitas ŠMC erdves. Gali pasiimti šalia pakabintą raktelį ir dėžutėje įstatytame laikiklyje palikti savo išmanųjį telefoną su įjungta kamera. Po keleto minučių telefoną ištraukęs, gali pasimėgauti nufilmuotu vaizdu. Pamažu įsisąmonini, kaip tave veikia labai jau akivaizdžiai prie ŠMC kasos įtaisyti stebėjimo ekranai, paprastai šiek tiek pridengiami atokesnių budinčiojo būdelių sienomis. Vėlgi – akcentas, puikiai įsikomponuojantis aštriai grubiame ŠMC foje interjere. Atgręžta perspektyva Malonumų dėžučių pavidalu sugrįžta, pirmiausiai, instinktyvia revanšo reakcija. Ji yra depersonalizuota ir nukreipta į parodos lankytojus privilegijuoto žvilgsnio godumu. Užnugaryje ošianti struktūra šįkart atliepia koncepcijos aprašymui, liudijančiam, kad kiekvieno iš mūsų elektroniniuose įtaisuose glūdinti informacija gali būti lengvai nuskaityta sekimo technologijų. Keista, bet toks objektyvizuotas žvilgsnis į kiekvieną šalimais esantį parodos lankytoją ne tik jį lokalizuoja kaip nuo tavęs atskirtą ir potencialiai suvokiamą kaip pažinų daug labiau, nei galima įsivaizduoti, bet ir verčia mąstyti apie ontologinį stingulio efektą taip radikaliai eliminavus privatumo širmą. Neveltui Michelis Foucault, rašydamas apie panoptikumą, svarsto apie marą, atstumtųjų zonas bei jų individualizaciją. Šiuo atveju metalo lakštai tuščiaviduriškai čeža atitardami besiveriančiai ekspozicijai prieš neregimą, bet visa reginčią kameros akį. Tiesą sakant, tu nelabai žinai, kas vyksta, ir ką tai galiausiai galėtų reikšti ar lemti. Pamažu užvaldo entropija persmelktas nerimas. Neduokdie čia atsidursite slėpdami kokį nors neprijaukintą sąžinės priekaištą…

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC

Ironiška, manoji dėžutė filmavo vizualiųjų partitūrų choreografiją plėtojančią grupės Post Ars parodą. Namo parsinešiau statišką vaizdelį nuo palubės, kurį į pabaigą pagyvina trumpam į šią dykvietę užklydusi porelė. Tad jaučiuosi pabuvojęs ne tiek asmeninėje, kiek su kokios nors kontoros reikalais susijusioje pašto dėžutėje; ne tiek budinčio būdelėje, kiek salės prižiūrėtojo kėdutėje. Tačiau, žinoma, nepraleidau progos peržvelgti kitų galimybių ir spontaniškai apmesti keleto hipotetinių scenarijų. O kaip kitaip… Tiesa, dar reikėtų paminėti ir ore tvyrantį cirkuliacijos aspektą. Junti, kaip skopofilijos grandinei tarnaujančių objektų dizainas bei jų sąranga kartu akumuliuoja ir slopina fetišo prieskoniu atsiduodančią energiją, taip varinėdama čia slypinčios cirkuliacijos aibes.

Na ir fotografijų ciklas Žmonių stebėjimas salės šiaurinėje sienoje, lydimas čia pat eksponuojamos, galutinai nuokautuojančios zoologo Desmundo Morriso knygos Žmonių stebėjimas: žmogiško elgesio gidas. Kūrinio koncepcija man pasirodė kaip netiesioginė, bet labai paveiki biheiviorizmo iliustracija, kurioje itin iškalbingai atskleistos daugiabriaunės paralelės tarp gyvūno ir žmogaus elgsenos pačiuose įvairiausiuose jų egzistencijos lygmenyse (susitelkta čia į žmogų, tačiau numanomas zoologinis elgsenos tyrimų užnugaris daro savo). Keista, efektas tarsi atvirkščias nei klasikiniame biheiviorizmo kontekste: norisi mąstyti apie gyvūno ir žmogaus egzistenciją (kad ir kaip keistai šis žodis beskambėtų pirmuoju atveju), o ne deterministiškai apibrėžtą žmogaus ir gyvūno elgseną. Turbūt dėl to, kad toks apibrėžimas tenurodo į vienokio ar kitokio racionalaus kryptingumo pasekmes…

Taip dėliojant akcentus, Network Architecture Lab paroda Atotrūkis, įsiterpusi tarp kitų dviejų – jau minėtosios Post Ars menininkų grupės parodos Partitūros ir Antano Gerliko Kopų – jas vienareikšmiškai nustelbia. Reikia pasakyti, kad Partitūros yra retrospektyviniu, lokalios šiuolaikinio meno istorijos požiūriu itin svarbi, archyvinių dokumentų kupina ir pasitelkiant konceptualų sąmojį sustyguota paroda. Tuo tarpu Antano Gerliko Kopos neabejotinai yra reikšmingas jaunosios kartos menininko asmeninis projektas, žymintis kokybinį pokytį ne tik jo paties, bet galbūt ir visos kartos kūryboje. Grubiai apibendrinant, čia priartėjama prie įvairiausių medžiagiškumo kvintesencijų, gvildenami meistrystės klausimai, instrumento samprata, įsiklausoma į erdvės, spalvos ir architektūros tonus. Tiesiogiai interpretuojant, parodą lydinčiais tekstais bandoma priartėti prie gelminių intencijų ir atskleisti subtiliausias patirtis. Tačiau, atrodo, abiem atvejais esama ir sąmoningos laikysenos parodų-palydovių atžvilgiu. Jeigu į meną esame linkę žiūrėti neatsietai nuo socialinės ir institucinės atsakomybės, greta dūzgianti metalinė struktūra ima reaktyviniu pagreičiu it nuožmus kontrapunktas stelbti kaimyninius reginius, kartu prikišamai drebindama ją talpinantį institucinį karkasą. Apie ką šis atotrūkiu nusakomas triukšmas? Blogio banalybę? Daugiasluoksnę tuščiavidurės beasmenės instancijos negalią? Teatralizuotą kosminį abejingumą? Istoriškai įtvirtintą žmogaus reprezentacijų krizę ir jo oraus civilizuoto būvio kompromitaciją? O gal kažką dichotomiškai atvirkščio? Gal apie pačią dichotomiją, dualizmą ir binarines opozicijas? Man regis, taip formuluojame kažką panašaus į įkaltį ar bent jau artefaktą, keliantį klausimus apie archyvuotas instrukcijas, modelius, imitacijas, schemas iš vienos pusės ir dekoratyviu intencionalumu pridengtus šifruoto iliuzionizmo artefaktus – iš kitos. Ir tuo pačiu abejonę dėl neįmanomybės vienareikšmiškai durti pirštu į privilegijuotu paslapties šydu dangstomą dramblio kaulo bokštą, kuriame it Stalkerio Zonoje pavojingai levituoja ontologinės Temidės svarstyklės. Pavojus glūdi tame, kad toks gestas ir pats gali tapti išdavikiškai pavojingu: kraupus išretinto Zonos oro stingulys ir jo atgrasantys efektai. O dar šiam ir taip jau patetiškam kalbėjimui atitarianti, jam būdinga ir juo apibrėžiama atšiauri ultimate point pozicija surežisuotai beveidėse koordinačių sistemose – it plūduriuotum susvetimėjusiame vakuume ir tau būtų predestinuotas post-egzistencinis romanas su laboratorine kolba. Akivaizdu, kad tokia simbolinės regos optika susiklosto tik sudėtinguose iš jos plaukiančių reikšmių tarpusavio santykiuose. Nieko keisto, jei šie paklūsta efektyviai ir nenutrūkstančiai neutralizacijos logikai, tačiau suteikia dar vieną šansą apie tai kritiškai (ir dviprasmiškai, žinoma) prabilti. Paprastai tariant, „…juk esame protingi žmonės”.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Edgaro Gerasimovčiaus nuotr.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Edgaro Gerasimovčiaus nuotr.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Edgaro Gerasimovčiaus nuotr.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Edgaro Gerasimovčiaus nuotr.

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Edgaro Gerasimovčiaus nuotr. 

Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Artnews.lt nuotr.

Iliustracija viršuje: Network Architecture Lab [Kazys Varnelis ir Leigha Dennis] paroda „Atotrūkis“ ŠMC. Rūtos Kiškytės nuotr.