Archyvas archyve arba atvaizdo atvaizdas. Personalinė Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Performansų archyvas“ Jonavoje

Archyvo sąvoka aiškinama dviem būdais – žiūrint į tai arba kaip į instituciją, kurioje laikomi dokumentai, arba kaip į sukauptų dokumentų visumą, leidžiančią panaršyti po praeities klodus, susisteminti informaciją ir padaryti tam tikras išvadas iš pirminių šaltinių. Per šiuos apibūdinimus galeriją taip pat galima apibrėžti kaip archyvą, kaupiančią, tiriančią ir tvarkančią įvairius menininko užfiksuotus dokumentus, kurie dabartyje liudija apie būtojo laiko išraiškas. Paroda, savaime  esanti menininko kūrybiniu archyvu tampa kultūrinės liaudies edukacija, leidžiančia suvokti vykusius ir vykstančius meno procesus.

Nagrinėti archyvą nuteikė Vaidos Tamoševičiūtės personalinė paroda pavadinimu „Performansų archyvas“ galerijoje „Homo Ludens“ ir paskatino bandyti nepaklysti nepažymėtu Jonavos kritikos maršrutu.  Parodos parinktys, apibrėžiančios menininkės kūrybinį laikotarpį nuo pirmo performanso „Prisimenu Agnės Jonkutės kūrinį „I remember all my lovers“ 2007 m. (tačiau neapimant priešpaskutinio „Ryšiai“, atlikto neseniai VDU galerijos „101“ gimtadienio proga) transliuoja labai asmeninį požiūrį į globalius dalykus. Kaip parodos anotacijoje rašė menotyrininkė Dovilė Stirbytė, „Nors performansuose neretai – pačios menininkės būsenų savirefleksijos, tačiau jie apima, nagrinėja ir aktualizuoja universalias bendražmogiškas temas bei problemas: meilę, susvetimėjimą, neištikimybę, savižalą ir kt.“, matomas 14-oje dokumentacijų, papildytų įvairių autorių garso takeliais. Mano manymu, minėta citata geriausiai apibūdina visus dokumentus, kurių atskiras nagrinėjimas tolimesniame lauke iš parodos visumos perspektyvos taptų dar ketvirtuoju suvokimo etapu, pergromuluotu per skirtingas medijas ir kritinius požiūrius.

„Homo Ludens“ galerijoje narstant eksponatais virtusius performansus nevalingai kryžminosi kelias, tapęs sunkiai fiksuojama klajone po labai ribotos erdvės patalpą dėl struktūruoto orientyro nebuvimo nei pagal datą, nei pagal kitą kriterijų ant sienų ar tekste, kuriame buvo galima perskaityti kiekvieno darbo apibūdinimą. Nors tai kertasi su archyvo kontekstu, tai galima būtų traktuoti ir kaip tikslingą intenciją – parodos pagrindiniu dėmesio tašku tapo pati autorė, čia pat atliekanti performansą ir semantiškai. Jis suliejo kelių metų darbus, stetoskopu lankytojams leidžiant paklausyti autorės širdies dūžius ir vainikavo šią parodą asmeniškumo motyvu. O pagal kuratorių Igną Gleixner – taip pat tapo edukacine priemone, skirta atklydusiems pamirštuoju kritikos maršrutu visgi gyvai ir be trilypių klodų pamatyti, kas ir kodėl yra performansas

Specifinė performansų parods  išraiška tapo mano pakeliui į Jonavą ir parodoje svarstyta priešprieša, kuri piršo „atvaizdo atvaizdo“ sąvoką, paminėtą ir pačios parodos autorės Vaidos Tamoševičiūtės. Siekiant suteikti galimybę įvertinti parodos dokumentaciją, beveik kiekviename eksponate buvo sugretintos  kelios medijos garsinė , vaizdinė  ir tekstinė išraiškos  kaip atitinkama grupinė struktūra, skirta suvokti buvusio performanso vyksmą. Taip žiūrovas yra paliekamas su  performanso kaip jutiminio veiksmo daiktiniu įrodymu, permąstančiu jį per naują subjektyvią medijos pateiktį, sukurtą dokumentuojančio asmens. Būtent performanso tapsmas nauju dariniu leidžia perprasti kadaise atliktą veiksmą, tačiau per labai subjektyvią prizmę, taigi „atvaizdo atvaizdas“ patenka į trečią suvokimo etapą, kuris tiesiogiai koreliuoja su pirminiu vaizdu, tačiau kartu ir negrįžtamai pakinta.

Galiausiai, bandant nuspręsti, kokią sąvoką taikyčiau parodos kaip archyvo apibrėžimui, iškilo dar vieno semantinio išskaidymo šansas, atsispiriant nuo specifinės performanso archyvo parodos – dokumentų visumą skirstant pagal valstybinę arba asmeninę reikšmę.

Šios struktūrinės dokumentacijos apraiška nemaršrutinėje Jonavoje paskatino atrasti adekvačios parodos Lietuvoje pavyzdį. Tinkamiausias palyginimui būtų menotyrininkės Daivos Citvarienės 2009 m. kuruota Lietuvos meno grandų „Post Ars“ dokumentacinė paroda „POST ARS_20_KONTEKSTAI“ (kurios eksponatų dalį sudarė performansų bei hepeningų video) atlikta su ta pačia edukacine archyvine misija, kaip ir Vaidos Tamoševičiūtės. Tačiau, remiantis minėtomis sąvokomis, apibrėžimai tampa skirtingi dėl kultūrinių konotacijų ir konteksto. „Post Ars“ atveju įšokama į valstybinės reikšmės archyvo stalčių, kurį atvertus galima būtų išskaityti daug šurmulio sukėlusių avangardistų veiklos apžvalgas ir jų indėlį į dabartinį Lietuvos meninį kapitalą, o Vaidos Tamoševičiūtės parodą kol kas atsargiai įdėti po asmeninio dokumentų rinkinio sąvoka, archyvu archyve ir atvaizdo atvaizdu apipavidalinančia nueitą kūrybinės veiklos etapą bei laukti ateinančių performansų.

Akimirkos iš Vaidos Tamoševičiūtės parodos Jonavoje atidarymo:

Nuotraukos: Vaida Tamoševičiūtė ir Aurelija Taločkaitė.