Apie permainas ir nepermainas „Jaunojo tapytojo prize“

Kaip sakė Pierre Bourdieu: „Turbūt nėra didesnės netekties, didesnio stygiaus nei tas, kurį patiria pralaimėjusieji simbolinę kovą dėl pripažinimo, dėl patekimo į socialiai pripažintą visuomenės būtį, trumpai tariant, į žmoniją“.  Ypač didelė netektis, jei toks likimas ištinka menininką.

Sovietmečiu jaunais tapytojais bent iš dalies pasirūpindavo valstybė, skirdama muziejams pinigų pirkti naujus paveikslus. Po nepriklausomybės atgavimo kilnią meno mecenavimo misiją tęsė „Soroso“ pinigai. Na, o dabar, šalyje, kurioje nėra meno rinkos, menininkas pasmerktas išgyventi iš tiesų mistiniu būdu. Studijuojant Dailės akademijoje ar kur kitur dar gali leisti sau gyventi fantazija ir tikėjimu, kad jei būsi atsidavęs savo pašaukimui ir tyliai dirbsi kamputyje, tave tikrai kas nors pastebės, kur nors pakvies, o jei pasiseks – gal ir kiek nors sumokės. Tačiau jei dar studijų metu taip neatsitinka, nespėjai įsisukti į kokį nors ratelį, žiūrėk jau ir stovi darbo biržoje arba dirbi kokius nors nereikšmingus pavienius darbelius. Artėjant trisdešimtmečiui galimybės būti pastebėtam tolydžio senka. O būti atrastam jaunystėje visada geriau nei senatvėje ar po mirties.

Todėl „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas toks aktualus. Kad menininkams jo reikia, o visuomenei įdomu jį stebėti, buvo matyti ir pernai, tačiau šiemetinis konkursas tai tik patvirtino. Jei pernai norą dalyvauti pareiškė 28 menininkai, šiemet rinktis teko net iš 46 jaunų tapytojų. Be to, kad jauno menininko įsitvirtinimo tema aktuali parodė ne per seniausiai surengtos parodos „Illusion of inclusion/Inclusion of illusion“, „Zugzvang“.  „Jaunojo tapytojo prizas“ – puiki galimybė būti ne tik pastebėtam, bet ir sužibėti, gauti piniginį paskatinimą, metus laiko didžiuotis misterio ar misės statusu. Ir vis dėl to žiūrint į išrinktųjų dešimtuko parodą „Titanike“ bei finalinius darbus „Pamėnkalnio“ galerijoje, pritariamai linkčioji galvą Aistei Paulinai Virbickaitei ir konstatuoji: taip, tikrai – atradimų nėra.

Į finalą patekę menininkai (išskyrus klaipėdietę Astą Stasionytę ir kaunietę Mildą Gailiūtę) jau kurį laiką šmėkščiojo įvairiose parodose Vilniuje. Jų braižas ir temos puikiai pažįstami. Kai kurie per pastaruosius metus suspėjo surengti Vilniuje autorines parodas (Indrė Ercmonaitė, Eglė Karpavičiūtė, Linas Jusionis), sudalyvauti grupinėse parodose. Tad tikėtis konkurse išvysti kažkokius esminius jaunųjų tapytojų kūrybos poslinkius – būtų naivu. Juk jiems prireikia tikrai daugiau negu metų, o ir šis konkursas – ne naujų triukų demonstravimas.

Nuoseklus pasirinktos temos ar raiškos vystymas – tai ne bėda, o normali kiekvieno menininko kūrybinio kelio raidos dalis. Bėda užčiuopiama kiek kitur. Ji net turi skambų pavadinimą– „eurostandartas“. Neteko girdėti, kad šis tam tikros tapybos apibūdinimas būtų  įtrauktas į meno žodyną, tačiau neformaliuose pokalbiuose jis pasitaiko vis dažniau. „Eurostandartu“ vadinama tapyba, kurios įtakos šaknys – ne Lietuvos tautiniame ekspresionizme, o bendruose Europos, ypač Vokietijos, 8-9 deš. meno istorijos kloduose. Vaizdavimo būdas dažnai būna paremtas kinematografu ar užuominuomis į skaitmeną, motyvai pasirenkami iš žurnalų ar televizijos, problemos – dažniausiai virtualybės, komercijos, kapitalizmo liūnas. (Žinoma, kiekvienas randa prie to individualų priėjimą.) Koloritas asketiškas ir nuosaikus, potėpiai lygūs ir sutramdyti. Iš kurio kampo bepažiūrėsi – tai tapyba, praradusi nacionalinio charakterio bruožus (jei vis dar tikime, kad tokie egzistuoja). Šitą pretenzingą naujadarą galima pritaikyti bent keliems į dešimtuką patekusiems dalyviams. Tikiu, kad tarp nepatekusių jų buvo ir daugiau. Tačiau nemanau, kad teisinga teisti „eurostandartą“. Tai savailaikis lietuviškos tapybos raidos etapas, atspindintis labiausiai ne ką kitą, o pasikeitusius akademinio dėstymo metodus, įtakos šaltinius ir kokia tapyba yra skatinama.

Laimėtojų trejetukas: Jolanta Kyzikaitė – I vieta už darbą „Miško muziejus“ (2010); Milda Gailiūtė – II vieta už „Ištrintą erdvę“ (2010); ir Adomas Danusevičius – III vieta už „Don‘t ask, don‘t tell (Iš ciklo Karminas)“ (2010). Įdomu, kad pastarasis autorius tarsi simboliškai pakeitė pernai trečią vietą užėmusią Aliną Melnikovą. Abu tapytojai eksplotuoja panašias temas, turinčias queer estetikos bruožų.

Tam tikra tendencija matyti publikos balsavime. Pernai  daugiausiai balsų pelnė Kristina Kurilionok, šiemet – Asta Stasionytė. Žiūrint į abiejų darbus konkurentų kontekste jie atsiskleidžia kaip labiausiai žiūroviški. Deja, nuotraukose paveikslai atrodo daug geriau nei natūroje. Abiems trūksta kokybiško atlikimo, o Stasionytės drobei – didesnio mastelio. Tačiau „An Unexpected System Error Occured I“ (2010) temos ir atlikimo prasme vis vien lenkia pernykštį „Paprastą stebuklą“ (2009).

Iš šiemetinių dalyvių, kurie nebuvo įvertinti jokia prizine vieta, norisi išskirti Liną Jusionį. Teko girdėti, kad konkursui pateiktas darbas buvo tarsi lietuviškos publikos išbandymas. „Disciplina“ (2010) labai patiko vienam jo dėstytojui Vokietijoje, tačiau santūri, griežta kūrinio kalba, nepateikianti jokių patogesnių kabliukų prie vaizdinių efektų, naratyvo ar socialinių temų įpratusiam žiūrovui, liko tarsi nepastebėta. Ir vis dėl to daugelis pamatę finalinį ir kitus Jusionio darbus gyvai, kardinaliai pakeitė nuomonę. Jusionio tapyba išsiskiria tiek formaliais, tiek konceptualiais bruožais, taip pat patirtomis įtakomis. Jokio tautinio ekspresionizmo užuominų, jokio polinkio į vadinamą „eurostandartą“. Šiokių tokių panašumų galima rasti, palyginus su Vokietijos geometrinės abstrakcijos mokykla, Kazio Varnelio estetika, Davido Hockney, Helmuto Newtono kūryba, tačiau apskritai matyti jauną autorių turint unikalų braižą.

Atskiro žvilgsnio nusipelno autorinė 2009 metų konkurso pirmos vietos laimėtojo Andriaus Zakarausko paroda „Peizažo nutapymo būdų tapyba“  „Titanike“. Nesutinku su „7meno dienose“ pasirodžiusio straipsnio apie konkursą autore Dovile Aleksandravičiūte, kuri teigia, kad Zakarausko paroda  „labai naujo ir kitokio autoriaus kūrybos rakurso lyg ir nepasiūlė“. Yra priešingai. Jei anksčiau autoriaus darbai buvo manifestaciško pobūdžio, griežti ir retoriški, tai šioje parodoje ryškiau atsiskleidžia jo kaip tapytojo savireflektyvumas. Į tapytojo-potėpio-paveikslo trijulę įsileidžiamas dar vienas narys – peizažas. Nors jo užuomazgų būta ir anksčiau, tačiau užčiuopiama vaizdavimo transformacija. Reflektuojamas klasikinis tapytojo-peizažisto vaizdinys: Zakarauskas tapo save kaip peizažą, kaip tapytoją, kaip žiūrovą. Kartu autorius naudoja ir natiurmortų tapymo „abėcėlę“ – išgaubto arba įgaubto lęšio principą. Taigi peizažo linija tampančius savo alter ego vaizduoja dar ir kaip natiurmorto objektus (su apšviesta ir neapšviesta puse).

Dar kitokį permainų kampą galima įžvelgti Zakarausko koliažuose. Vasarą, svečiuodamasis pas draugus senoje sodyboje, menininkas aptiko sovietinių dailės žurnalų su spalvotomis ir nespalvotomis tapybos reprodukcijomis. Sukarpydamas iliustracijas į paskirus potėpius ir konstruodamas iš jų naujus motyvus, arba išsaugodamas kitų autorių darbų motyvus daugmaž „sveikus“, jis sukūrė keliasluoksnius darbus, iš esmės tęsiančius tapyboje plėtojamą peizažo tapymo temą. Pavyzdžiui, vaizduoja vyresniosios tapytojų kartos kūrinių fragmentus kaip savarankiškus paveikslus, kabančius subtiliai akvarele nužymėtoje, efemeriškoje, menamoje galerijos erdvėje.  Kitų autorių tapybos dekonstravimas (pavyzdžiui, tokių kaip Jano Mateikos „Žalgirtio mūšis“) mezga pokalbį su tapybos istorija. Tuopat metu plečia idėją apie mistifikuotą, didingą tapytojo virtuvę – studiją, kuri tapymo proceso metu virsta peizažu, paveikslo tęsiniu, kartais pačiu tapytoju.

Įvyko jau du „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursai. Jei jie iš tiesų tęsis toliau bei pavirs tradicija, šią iniciatyvą bus galima pradėti vertinti ne tik kaip  meno gyvenimo kraujo apytakos skatintoją bei simbolinį tapytojo trampliną į matomumą ir pripažinimą.  Kartu šis konkursas pretenduoja tapti savotišku jaunosios Lietuvos tapybos būklės diagnozės punktu.

Akimirkos iš „Jaunojo tapytojo prizo“ įteikimo vakaro ir Andriaus Zakarausko parodos „Titanike“:

Šių metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtoja – Jolanta Kyzikaitė.