Apie Mindaugo Gapševičiaus parodą „0.30402944246776265“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

2014 m. spalio 4 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
gapsevicius3

Mindaugas Gapševičius 1998 m. kartu su kolegomis menininkais Kęstučiu Andrašiūnu ir Dariumi Mikšiu inicijavęs virtualų projektą „Institutio Media“ ir nuo to laiko garsėja kaip medijų menininkas. Vėliau Gapševičius išvyko į Berlyną, kuriame susitiko Žilviną Lilą, generavusį Migruojančių akademijų idėją, ir taip pat tapo šio projekto vienu variklių [1].

Gapševičius – mūsų vienas gryniausių interaktyvaus, medijų meno arba netgi kai kuriais atvejais „kompiuterinio meno“ siaurąja prasme, atstovų ne todėl, kad naudoja „skaitmeninę techniką“, tačiau todėl, kad jo kūryba, kuratorinė ir projektinė veikla susijusi apskritai su komunikacijos technologiniame amžiuje klausimais, ne su iliustravimo ir net ne vizualizacijos, bet su medijų (ir filosofinio) funkcionavimo esminių principų tyrimu.

Paprasčiau tariant, Gapševičius domisi dirbtiniu intelektu ir tinkline (informacijos ir informacine) bendruomene. Menininko kūryba disonuoja „grožio estetikos“ fone, kadangi „meninė autoriaus vizija“ dažniausiai aukojama „beasmenei“ mechaninei, skaitmeninei tinklo logikai ir jos analizavimui. Jau 10-jo dešimtm. pabaigoje Gapševičius radikaliai atmetė visas tradicinės estetikos, besiremiančios „menine vizija“, „genialumu“, „grožio metafizika“, kitaip sakant, mistines aspiracijas, užimdamas artimą neo-mechanicistinei socio-estetinę poziciją. Mechanizicmas, įsivyravęs gamtos moksluose XVII–XVIII a. remiasi prielaida, kad visus tikrovės reiškinius galima paaiškinti mechanikos dėsniais ir procesais. Žinoma, dabartinio  pasaulinio tinklo sampratos fone, mechanicistinės prielaidos tampa tūkstantį kartų sudėtingesnės ir painesnės, tačiau esmė išlieka panaši. Todėl ne vienam žiūrovui Gapševičiaus meninė veikla gali pasirodyti perdėm ambivalentiška ar netgi grynai formalistinė.

Tame yra dalis tiesos, tačiau, sakyčiau, Gapševičiaus „mechanicistinė“ pozicija nestokoja ir dalelės „mistikos“. Maža to, grįsčiau teigti, jog toks radikalus angažavimasis „medijų menui“ iš dalies gali būti laikomas būtent VDA tapybos katedros, kurioje mokėsi Gapševičius, įtaka. Tačiau apie tai – kiek vėliau.

Projektų erdvėje „Malonioji 6“ Mindaugas Gapševičius pristatė projektą „0.30402944246776265“ ir jau pats „pavadinimas“, t.y. tam tikras kodas, siūlo netgi ne „žiūrėjimo“, tačiau komunikavimo logiką. Gapševičius sujungė tarpusavyje keliolika senų (?) kompiuterių, sukurdamas savotišką intranetą, nehierarchinę sistemą (paprastai pasaulinis tinklas yra hierarchizuotas), kurioje kiekvienas kompiuteris yra „individas“, tačiau pat metu ir visuma. Kompiuteriai kaip „individai“ laisvai dalijasi informacija, kurdami bendro intelekto erdvę. Taigi, vienu metu jie yra ir „individai“, ir turi kolektyvinį intelektą.

Šio dirbtinio intelekto (savi)funkcionavimo procesą Gapševičius vizualizavo, kiekvieno kompiuterio ekrane demonstruodamas interaktyvią kompiuterių tarpusavio bendravimo ir „bendruomenės“ schemą. Kiekvienas kompiuteris pažymėtas tam tikros spalvos apskritimu, kurie bendrauja tarpusavyje ir jungiasi į „spiečius“.

Gapševičius domisi XX a. 8-9 dešimtm. tam tikromis futurologinėmis science fiction atmainomis, pasak kurių ateityje mes visi būsime robotais (taip gali nutikti), sujungtais į vieną bendrą makro-intelektą. Esminis klausimas – kaip sukurti tokį bendro intelekto „spiečių“, kuris funkcionuotų pagal nehierarchinius dėsnius; kad jame nebūtų „galios centro“. Taigi, galima sakyti, jog menininkas pasuka nuo mechanicizmo į utopijų teritoriją.

„Seni“ stacionarūs kompiuteriai ir atitinkami monitoriai Gapševičiui  kaip tik ir asocijuojasi su XX a. 8-9 dešimtm. mokslinės fantastikos, futurologijos diskursu, kuriame kuriami (dažnai tolimos) ateities modeliai, tačiau tuo pat metu šie vaizdiniai priklauso nuo laikmečio, kuriame jie kuriami. Kitaip sakant, vaizduotės ribas apibrėžia tos vaizduotės dabarties pasaulis, jo mentalinės struktūros ir, žinoma, technologinis lygmuo.

Būtent todėl ir užsiminiau apie VDA tapybos katedros „įtaką“, kuri, žinoma, yra negatyvi. Tiesiog toks angažavimasis medijoms ir tinklui gali laikomas būtent konkrečios vietos ir konkretaus laiko, kitaip sakant konkretaus konteksto ‒ amžių sandūros (XX a. 10 dešimtm. pabaigos ir XXI a. 1 dešimtm. pačios pradžios VDA) ‒ įtakos.

Tai buvo gana trumpas laikotarpis kai dešimtojo dešimtmečio revoliucinė dvasia mūsų „tarpdisciplininiame“ mene jau buvo prigesusi, bet dar ruseno (panaši situacija buvo ir VDA skulptūros ir tapybos katedrose, kuriose didžiosios studentų revoliucijos jau buvo praūžę, avangardo bangos apsilpę, tačiau dar visai neišnykę), o galinga neotradicionalizmo banga dar nebuvo atėjusi. Kartu tai buvo lūžinis  interneto įsigalėjimo ir paplitimo Lietuvoje (bent jau Vilniuje) metas.

Kai kuriems jauniems, tuo metu dar studijuojantiems skulptūros ar tapybos specialybėse, menininkams, kaip antai Kęstučiui Andrašiūnui, Mindaugui Gapševičiui ir Dariui Mikšiui, kuriems skulptūriniai objektai, hepeningai ir performansai jau nebebuvo labai aktualūs, o „neotradicionalizmas“ dar nebuvo aktualus, medijos ir sparčiai plintantis tinklas, problematika, susijusi su globaliu tinklu ir komunikacija, tapo esmine socio-estetine pozicija, galimybe pabėgti tiek nuo naująja konjunktūra tampančio „tarpdisciplininio meno“, tiek nuo VDA dėstytojų tarpe vis dar klestinčio reakcingų, represinių konservatyvaus „tyliojo modernizmo“ vertybių.

Antras aspektas yra tas, kad Gapševičiaus meninių praktikų grynasis IT formalizmas labai primena tapybinį (ars pagrindu) formalizmą, anuo metu aktyviai diegtą VDA tapybos katedroje. Kalbu apie giluminį principą, o ne apie paviršinius skirtumus. Sakyčiau, Gapševičius šia prasme yra grynų gryniausias tapytojas, tiesiog „spalvinį-emocinį formalizmą“  kūrybiškai transformavęs ir pakeitęs IT formalizmu.

Taigi, Gapševičiaus meninės praktikos įdomios tuo, jog angažuojasi šiuolaikinės tinklo kultūros tyrimams ir interpretacijoms, tačiau pati tokio angažavimosi intencija, mano subjektyviu manymu, kyla būtent iš VDA tapybos katedros konteksto ir būtent iš du tūkstantųjų sandūros laikotarpio.

Kitaip sakant, Gapševičiaus futurologinius mąstymo pavidalus arba „šiuolaikiškumo koncepciją“ irgi nemaža dalimi apibrėžia konkretus laikmetis ir konkreti vieta. Tačiau tai ne priekaištas. Būtent tame slypi visas Gapševičiaus futurologijos žavesys, turintis du tūkstantųjų lūžio mąstymo retro prieskonį. Taip pat papildomas žavesys slypi ir tame, jog Gapševičiaus futurologija yra iš tiesų labiau orientuota į praeitį, nei į ateitį, kadangi jo meninėse praktikose (ir ypač instaliacijoje, pristatomoje projektų erdvėje „Malonioji 6”) sąmoningai įtraukiama tiek minėta XX a. 8-9 science fiction estetika, tiek latentiškai veikia ir du tūkstantųjų ribos mąstymo struktūrų rudimentai, kurių dalyvavimo pats Gapševičius, jau, ko gero, iki galo sąmoningai nesuvokia. Tačiau tai ir atveria netikėtą nuoširdumo lygmenį, atrodytų, sausoje mechanicistinėje  jo instaliacijoje.

Gapševičius ne tik kelia ateities hipotezes, tačiau ir savotiškai užklausia praeitį, analizuodamas ir išryškindamas ateities vizijas praeityje. Taigi, jo utopinis formalizmas iš tiesų yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes jame paradoksaliai susipina įvairūs laikai. Taigi, atgal į ateitį!



[1]                                                                                                                                                                                                                                      Mindaugo Gapševičiaus replika: Radau tik gal vieną istorinį netikslumą: „Vėliau Gapševičius išvyko į Berlyną, kuriame susitiko Žilviną Lilą, generavusį „Migruojančių akademijų“ idėją, ir taip pat tapo šio projekto vienu variklių.“ Kaip suprantu, čia iš Žilvino lūpų. Labai įdomiai skamba, nes tarkim Lukys, taip pat Amelunxen’as, pasakytų, kad jie generavo įdėją o paskui aš įsitraukiau. Iš tikro tai viskas buvo kur kas sudėtingiau, tos idėjos sklandė tiesiog ore ir aš pakviečiau visus savo artimiausius kolegas susipažinti, susikoloboruoti ir padaryti, kas mums aktualu. Taip gimė „Migurojanti realybė“ o paskui ir migruojančios akademijos. Panašiai gimė ir „Institutio Media“.

gapsevicius1 gapsevicius5 gapsevicius4 gapsevicius6

 

gapsevicius2 gapsevicius7 gapsevicius8

Nuotraukos: Evelina Kerpaitė.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *