Alvydo Lukio retrospektyvinė paroda „Žingsniai“ Kauno fotografijos galerijoje

Vasario 28 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma  Alvydo Lukio retrospektyvinė paroda „Žingsniai“.

„Kiekviena akimirka turi pabaigą. Bet tai ne apie liūdesį. Sąmoneje, lygiai kaip ir fotografijoje, fiksuojasi reikšmingiausios akimirkos. Bet tai ne apie džiaugsmą. Tiesiog laiko virsmui reikalingas stuburas. Taip atsiranda fotodaiktai…“ – šitaip, daugiau nutylėdamas nei išsakydamas, fotografas Alvydas Lukys apibūdina savo santyki su laiku, kuris yra svarbiausia jo kūrybos tema. Tai liudija jo parodų bei leidinių pavadinimai: parodos Prarasta – atrasta ir Déjà vu (2008), darbų katalogas Neišgyvento laiko paieškos, knyga Būtasis tęstinis. Laiko išgyvenimo reikšmę akcentuoja ir rašantieji apie jo kūrybą, ir jis pats, tačiau tas išgyvenimas yra dvejopas, o jame glūdinčio prieštaravimo neišsprendžia praradimo „liūdesys“ ir išsaugojimo „džiaugsmas“.

Kritikų ir paties Lukio komentarai spiečiasi apie dvi fotografijos santykių su laiku struktūras – fotografijos galią „išgriebti“ akimirką iš laiko tėkmės ją „įamžinant“ ir dabarties užkrėstumą praeitimi dėl itin gausaus vaizdų antplūdžio įsigalėjus skaitmeninėms technologijoms. Pirmajai struktūrai atstovauja daiktų fotografijos – daiktai ne tik pasakoja apie žmones bei jų laiko patirtį, bet ir žymi dabarties virsmo praeitimi momentą, jo negrįžtamumą, nes fotografijoje lieka tik reprezentacija, o pats daiktas, kuris yra nepakartojamas, nutolsta: „Fotografas savo atradimą paverčia dokumentuotu praradimu,“ – rašo Rima Povilionytė. Antrajai struktūrai priklauso dabarties „vaizdinio posūkio“ apmątymas fotografuojant mobiliuoju telefonu ir pastebint, kad kiekvienas naujas vaizdas yra jau kažkur matytas, kad įmanomas tik objektų ir kompozicinių struktūrų kartojimas, o visos fotografijos yra beoriai simuliakrai. Tačiau kartu vaizdo dematerializacija ir ištuštėjimas savotiškai atsuka laiką atgal ir atgaivina tai, kas buvo mirę, – „prasiveria, atrodo, seniai išnykęs paralelinis pasaulis, kuriame vis dar koketuoja ar „nepadoriai pozuoja“, atrodo, seniai numirę herojai,“ – rašo Nerijus Milerius apie Lukio knygoje artikuliuojamą „būtojo tęstinio“ laiko sampratą.

Fotografijos objektais Lukys apmąsto kartojimo, kaip skirtumo įgyvendinimo, pasekmes. Lukio kiekviena aktuali fotografija yra ir objekto virtualaus daugialypumo ir jį jau vaizdavusių menininkų kūrybos virtualaus daugialypumo aktualizacija, suteikianti jiems trukmę, leisdama keistis laike.“ [1]

– Agnė Narušytė.

[1] Ištrauka iš straipsnio Laiko paradoksas Alvydo Lukio „fotodaiktuose“, LOGOS’71, 2012, psl. 94.

Paroda veiks iki kovo 17 d.