Alfonso Budvyčio fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“ „Prospekto“ fotografijos galerijoje

Liepos 21 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Alfonso Budvyčio (1949– 2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“.

Iškalbinga tyla – dvi absoliučiai prieštaringos sąvokos – tyla ir kalbėjimas. Tyla įprastai suvokiama kaip palanki terpė kontempliacijai ar savianalizei. Visam kam, ką surasti ar pasiekti reikalinga ramybė, izoliacija nuo bet kokio garso, bet kokio trikdžio ir įsikišimo. Priešingai – iškalbingumas. Daug sakantis ir todėl paprastai suteikiantis tam tikrą kiekį informacijos. Kalbėjimas nebūtinai reiškia bendravimą, bet visuomet – ištransliavimą minčių, nuomonės, patirties, etc. Dažniausiai tikintis grįžtamojo ryšio. Jam atsiradus, užsimezga pokalbis, įvyksta apsikeitimas nuomonėmis, galop – kontaktas. Būtent tai stebima A. Budvyčio fotografijoje. Kontaktas su lengviau ar sunkiau identifikuojamomis realybės atkarpomis, kuriose lyg ir nieko nevyksta, bet informacijos gaunama stebėtinai daug.

Pati A. Budvyčio fotografijos prigimtis yra dvilypė. Užfiksuotas vaizdas jose – spengiančiai tylus, meditatyvinis, gramzdinantis į gilius apmąstymus. Kartais melancholiškai švelnus, kartais užgauliai provokuojantis. Niekada – agresyvus, bet visada masinantis ieškoti atsakymų. Kad jį pažintum, suvoktum, galiausiai – perprastum. Bet tai – neįmanoma. Tai ir lieka tik siekiamybe. Tylią savo fotografijų prigimtį galbūt galėtų paaiškinti pats autorius. Bet fotografinių vaizdų iššifravimo kodų jis nepaliko. Ir tai yra gerai. Neribodamas savo kūrybos nei laike, nei erdvėje, nei sąvokose-pavadinimuose (jų yra net po kelis kiekvienai fotografijai), jis paliko juos atvirus kiekvienam. A. Budvyčio fotografija ir šiandien transformuojasi, keičiasi, įgauna naujus kontekstus (tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme).

A. Budvytis gyvenimo esmės ieškojo paprastuose kasdieniuose dalykuose, savo aplinkoje. Ne jis vienas tuo metu taip darė, bet fotografiją jis kūrė ypač kruopščiai ir atsakingai. Menininko kūrybos pradžioje fiksuojami žmonės akivaizdžiai nėra padėties ar savo likimo šeimininkai. Jie klaidžiojantys ir ieškantys. Jie amžini keleiviai. Jau pavargę, bet vis dar tebesiilgintys laisvės. Tokios laisvės, kuri žmonėms nepriklauso. A. Budvytis ir pats tai jautė. Sistema, santvarka, įsipareigojimai, tradicijos, rutina ir galiausiai – nuovargis, abejingumas, verčiantys gyvenime užimti ne veikėjo, bet stebėtojo pozicijas. Toks buvo jo fotografijų personažas, nesvarbu kokiame pavidale, nesvarbu, ar tai žmogus, ar daiktas. Fotomenininkas buvo be galo atidus aplinkai. Jis pastebėdavo menkiausius jos pokyčius. Ypač dažnai savo paskutiniuose kūriniuose pats režisuodavo fotografijų siužetus. Jis priskirtinas tiems kūrėjams, kurie ilgai brandina savo idėją ir dar ilgiau ieško sprendimų jai materializuotis. Atkakliai siekia to rezultato, kuris buvo užprogramuotas jų mintyse. Ne tik fotografuojant, bet ir spaudžiant fotografijas popieriuje. Ieškant vaizdo, minties ir spalvos/atspalvio santykio. Būtent to vienintelio, kurio reikia.

A. Budvytis viską, ko jam reikėjo kūrybai, rado šalia savęs. Jis fiksavo tuos žmones, kuriuos sutiko, su kuriais suvedė likimas, bendra patirtis, jausmai. Jis fiksavo prašalaičius. Tuos, kuriuos pamatė. Gal tik akimirką, vos atsigręžęs. Miestus ir vietoves, po kuriuos keliavo. Net ir fotografuodamas tolimas, egzotiškas šalis (Pietryčių Aziją ir kt.), menininkas nesižavėjo neįprastu čionykščiu gyvenimo būdu, architektūra ar augmenija. Jis gilinosi į vietos gyventojų kasdienybę, į svetimšalius žvelgė atvirai ir be nuostabos. Kaip būdamas vienas iš jų. Ir vėliau, kai jo fotografijoje atsirado tylioji gamta, jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje. Tai, ką pats užaugino ar aptiko vaikštinėdamas po pievą, klaidžiodamas miške. Viską šis autorius galėjo nesunkiai perprasti ir pasitelkti kūrybai. Stebėtina, kad tai buvo dvigubas matymas. Praktinis, kaip žmogaus, neseniai ūkininkaujančio kaime (prieš tai A. Budvytis gyveno Vilniuje), ir kaip menininko, kuris iš rasto paukščio sparno gali sukurti visą fotografinį epą ar bet kurią daržovę paversti nenuginčijamos vertės savo kūrinio herojumi.

Farmacijos studijos tarsi iš anksto užprogramavo A. Budvyčio eksperimentus, kurie nuo 1983 m. pasireiškė įvairiais fotografijų spalvinimais, tonavimais ir kt. papildomais efektais. Tačiau jo fotografijų pilkuma ir tada niekur nepradingo. Priešingai, atsiradusios spalvos kontrastuoja su niūriais tonais ir dar labiau juos išryškina. O sąmoningai cituojama nekokybė, tarsi atsitiktinai pateikiami „sugadinti“ kadrai palieka atviros ir paveikios fotografijos įspūdį. Jau gyvendamas kaime, A. Budvytis pasinėrė į savotiškas gamtos studijas. Fiksavo skirtingų faktūrų, spalvų augalus, daržoves, gyvius ir kt. Tai nugramzdindamas juos į vandenį, tai ieškodamas išraiškingo atspindžio stiklo lakšte ar stebėdamas vaizdo deformacijas ledo luite. Viskas buvo pasitelkiama ne tam, kad sukurtų tai, ko nėra realybėje. Bet tam, kad demaskuotų tikrovę, ją apnuogintų ir savotiškai paliudytų niekur nedingstantį jos pirmapradiškumą. A. Budvyčio fotografinis pasaulis – intymus, labai asmeniškas, bet kartu – atviras ir gaivalingas. Kartais šiek tiek ironiškas. Visada maištingas. Jo fotografija niekada neneigia. Joje neaptiksime jokios kritikos, vien švelnią melancholiją, susimąstymą, nuoseklų, atidų ir gilų aplinką tiriantį žvilgsnį. Ji kalba savaip. Ji kalba tyla.

Kuratorė Danguolė Ruškienė

Parodą organizuoja VšĮ „Meno menė“. Partneris – Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki 2015 m. rugpjūčio 15 d.