7 raktai ir dar daugiau durų. Dainiaus Liškevičiaus paroda „Nykstanti riba“ POST galerijoje

Vairuoju baltą Dodge Challenger, peizažas – dykuma. Sakyčiau, standartinis „laukiniams vakarams“, lietuvaitei – ne. Teisingai, toks, gan stereotipinis užatlantės kultūros iš vakarų, įspūdis sugrįžta pasidomėjus plačiau apie spalio 21-ą, penktadienį, Kauno POST galerijoje atsidariusios parodos pavadinimą (bet apie tai vėliau). Čia atidaryta Dainiaus Liškevičiaus – paroda „Nykstanti riba“.Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus kūrinijos bruožų – reiškiama kritika (sakyčiau, stipriai apibendrinus, pasauliui). Jis iš tų šiuolaikinių menininkų, kurie neša daiktus į ekspozicijas, palieka erdvės aplink juos ir duoda lankytojui terpę pamąstymui. Į POST galeriją autorius taip pat atgabeno rastų daiktų bei sukurtų objektų rinkinį.

Lydintysis parodos tekstas pateikia keletą „raktų“, tad, siekiant suprasti parodos autoriaus intencijas, bandome jais pasinaudoti: „Paroda „Nykstanti riba“ sudaryta iš asmeninės  readymade ir objektų kolekcijos. Per jų suradimo konkrečiose vietose istorijas, daiktai pradeda sietis tarpusavyje ir kurti naują naratyvą“ – teigiama pranešime spaudai. Paroda suskirstyta į 7 dalis, o pirmoji yra pats parodos pavadinimas kilęs iš amerikiečių gamybos kino juostos „Vanishing point“, bet prie pirmos parodos dalies grįšime vėliau.

„Sukurta remiantis tikrais įvykiais (Kartą gyveno du broliai, bet kartą vienas nužudė kitą)“ – taip Dainius Liškevičius įvardina antrąją parodos dalį. Instinktyviai šmėžteli sena kaip pasaulis Adomo ir Ievos istorija, tiksliau, jų vaikų – Kaino ir Abelio, kuomet Kainas iš pavydo nužudo savo brolį Abelį. Liškevičiaus objektų kolekcija, suformuota pirmojoje galerijos salėje, leidžia numanyti, jog ir autorius replikuoja į šį Senojo Testamento pasakojimą, kuriame už neatgailaujamą padarytą nuodėmę, Kainas buvo pasmerktas klajoti po žemę neatrandant ramybės. Žvelgiant į eksponuojamus daiktus, jų koliažus (pvz.: žiurkėno narvas, pagaliai, konstruktas iš kokosų ir t.t.) pirmojoje galerijos salėje, kaip ir šių dviejų brolių istorijoje, mintys veda link aukuro, link klajojančiam veikėjui suruoštų malkų. Toji klajonė be ramybės panaši į buvimą narve.

Nors „raktai“ ir yra autoriaus parūpinti, kurias duris rakinti, vis tik, renkasi suvokėjas (o pasirinkimas įtakojamas (neišvengiamai) jau jo(-os) asmeninio konteksto). Gal tokia ir parodos esmė – susirasti ir išsirinkti savo duris. Jas atsidaryti. Žengti. Ramiai. Toli neišeina: Putinas – pelė.

Čia ne apie vaistinį augalą. Ir ne apie chrestomatinio romano „Altorių šešėly“ autorių. Apie kitą Putiną. Tą, kurio dabar visur pilna (naujienų internetiniuose portaluose, socialiniuose tinklalapiuose, laikraščiuose, diskusijose prie alaus ir prie vyno). Į kurį, pasirodo, turiu žiūrėti ir penktadienio vakarą atėjusi į parodos atidarymą. Tad 3-ioji parodos dalis, nurodyta lydraštyje, „Rex“, panašu, bus čia. Nes nestebintų, kad ironijos nevengiantis menininkas savo pateiktoje kolekcijoje karaliumi įvardintų Vladimirą Putiną. Senovinis (kineskopinis) televizoriaus ekranas transliuoja mūsų rytų kaimynų didelės kaimynės vadovą. Transliuoja ramiai iki negyvumo – transliacija užstrigusi, o joje – jis. Didelės (pro)kaimynės vadovas įgauna groteskišką įvaizdį: televizorius lyg išmestas (numestas?) kampu remia sieną, tiesiamos tolyn plaštakos kompozicijoje su prašieptais herojaus dantimis kelia graužiko asociacijas. Tai paantrina užnugaryje besiraitantis televizoriaus laidas, primenantis tokio graužiko uodegą. Čia ilgai matuoti rakto nereikia – juntama akivaizdi diktatoriaus kritika, jo fizinis ir kontekstualus nužeminimas siekiant „nuimti karūną“.

4-ojoje „Nykstančios ribos“ dalyje „Europos pagrobimas“ sukaupta gausiausia eksponatų (paminėsiu ne visus). Žinoma, po V. Putino portreto, frazė „Europos pagrobimas“ įgauna ne tik graikų mitologijos nuorodą, bet sistemingą menininko perėjimą nuo senovinių Biblijoje aprašomų nuodėmių (Kaino atvejis) iki šiandieninės pasaulį nuolatos šiurpinančios politinės (karinės!) beprotybės. Taip, vienos durys vis veda prie kitų.

Krikščionių maldos namuose pagal anksčiau nusistovėjusias taisykles vyrai turėtų stovėti dešinėje pusėje, moterys – kairėje. Dabar šios tradicijos, turbūt, mažai kur paisoma, bet tai ne esmė. Ši nuostata priminė aptariamą ekspozicijos dalį. Tiesa, dėl teisybės momento, turiu paminėti, kad šis erdvės paskirstymas vyriškajai ir moteriškajai pusei man buvo pasufleruotas, ir nemanau, kad iki jo pati būčiau priėjus. Tačiau, peržvelgiant Liškevičiaus kolekciją šioje dalyje, tai tampa įtikinama intencija ir jos sunku atsisakyti, juo labiau – kai bažnytinis etiketas argumentuojamas: dešinėje salės pusėje – eilė įdomių, neslėpsiu – netikėtų, daiktų ansamblių ir grupavimo. Vienas jų: ant žaislinio biliardo stalo (vyriškos pramogos klišė) esanti kūdikėlio Jėzaus figūrėlė, priešais jį – vyro figūra (įtariu – lėlės Barbės partnerio Keno). Pastaroji tampa jei ne šių laikų Dievo (kostiumuotas vyras), tai bent jau valdžios ikonografija.

Tuo metu, kairėje salės pusėje menininkas, ir toliau operuodamas krikščionių religijos įvaizdžiais, transliuoja probleminių santykių, jungčių ar skirtumų pagimdytą nerimą. Pvz.: stiklinėje „sekcijoje“ eksponuojama aplankas su suaugusiems skirto turinio leidiniais, o atverstas lapas, kaip „Parodos sinopsyje“ nurodoma, „reklamuoja vyrams skirtą žurnalą REX“ (dar vienas karalius.. gal tai buvo autoriaus sumanyta „Rex“ dalis, o mane durys atvedė pas Putiną! Ką gi, aš ir, kaip Kainas, klajosiu iki pabaigos). Kadangi leidinys skirtas vyrams, tai galima numanyti, jog turinyje – moteris. Dar kitas moters atvaizdas pateikiamas ekspozicijoje, tačiau ji kaip narve, o remiantis minėtu sinopsiu, tai „reklaminis žinomos firmos plakatas su moters veidu, gerąja puse užkaltas lentomis, rastas rūsyje, Kaselyje, parodos Documenta’13 veikimo metu“. Dar iš šioje dalyje esančių eksponatų būtinai norisi paminėti Mergelės Marijos statulėlę, kuri pasaulietiškų artefaktų fone įgauna nejaukią, keblią atmosferą. Moters įvaizdžiai kontrastingi, ženklinantys jos vaidmenį ir dviprasmišką rolę istorijoje.

5-a parodos dalis „Atėnai“. Tai – sako parodos lydraštis – „35 mm kino juosta su žmogaus kūno vidaus vaizdais, fotografuotais rentgenu 1,20 min., rasta 2015 m. Atėnuose“. Nespalvotas tvinksintis organinis vaizdas užtemdytoje paskutinėje galerijos salėje nuteikia… romantiškai! Taip. Tai įtakoja protarpiais vis užleidžiamas 6-asis parodos elementas – „Garso takelis“. Eksploatuojama 1959-ųjų Melittos Berg daina „WO IST DAS LAND“ (liet. „kur yra šalis?“) šiandienos kontekste  skamba egzotiškai, šventiškai, o kai beveik nesupranti apie ką dainuojama – įtikinamai.

Paskutinioji, 7-oji, parodos dedamoji – „Titrai (Time Machine 0:00)“ dar kartą kviečia pacituoti pirmajai parodos daliai – pavadinimui – dedikuotą „Parodos sinopsį“, kuriame aprašoma ekspozicijos situacija: „Pradėjęs jungti daiktus į seką, menininkas supranta, kad visą laiką nuo jo buvo kažkas slepiama. Pabudęs tebesisukant pasibaigusiam filmui „Vanishing Point“, jis prisimena, kad turi pasiimti iš juvelyro užsakytą auksinį žiedą. Tęsdamas savo darbą herojus mėgina greičiau pamatyti visumą ir suprasti jam siunčiamą žinią, tačiau iki pat galo lieka neaišku, kas yra siuntėjas. Galbūt jis pats? Sutrikęs ir apimtas déjà vu jausmo, jis atidarymo metu vaikšto po savo parodą galvodamas, kad visa tai jau yra kažkur matęs…“. Menininkas jau pats atkreipia suvokėjo dėmesį į laiko ašį, kuri man aiškiai siejasi su kitu svarbiu momentu, prie kurio laukiau, kada galėsiu prieiti – skaičius 7.

Paroda, kaip jau gerai įsiminė, suskirstyta į 7-ias dalis. Paties žodžio „septyni“, kilusio iš hebrajų kalbos, reikšmė yra „pilnatvė“, o ne vienoje religijoje šis skaičius simbolizuoja pilnatvę, užbaigtumą. Kadangi Liškevičius vientisai palaiko nuorodas į religiją, vėl, atrodo, yra svarbu, susieti skaičiaus 7 svarbą krikščionybėje: Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas, yra 7 sakramentai, 7 didžiosios nuodėmės. Galiausiai, kažkada skaičiau, kad kas 7 sekundes senos žmogaus organizmo ląstelės perduoda informaciją kitoms ir miršta. Paroda reflektuoja istoriją ir, galbūt, sufleruoja naujos pradžios idėją, vadinasi – kažko pabaigos.

Apėjus visas parodos dalis, grįžtu prie pirmosios – iš automobilių gaudynėmis prisodrinto amerikiečių filmo „pasiskolinto“ (cituojant parodos autorių) pavadinimo „Nykstanti riba“ (Vanishing Point, 1971 m. rež. Richard C. Sarafian). Žavinga tai, jog, jau nuo pačios pradžių pradžios menininkas išlaiko savo gatavų kūrinių – readymade‘ų – kolekcijos braižą. Kas dar labiau suintriguoja ir kartu kelia šypsnį, šiai pirmai, taip pat – fiziškai neegzistuojančiai – parodos daliai autorius sukuria impresionistinį esė ir pavadina tai „Parodos sinopsiu“, kuriuo pasirinkau remtis nardant po autoriaus įvairiausio plauko daiktų kolekciją.

Žodžių junginys „Nykstanti riba“ jau yra eksponatas ir readymade‘as. Minėtos kino juostos siužetas veda JAV vakarų kraštovaizdžiu, kur pagrindinis veikėjas turi pristatyti iš Denverio į Sanfranciską baltą Dodge Challenger. Taip! Ir baltą, ir Challinger, visai kaip mano vairuotą, tik čia jis labiau vintažinės – 1970-ųjų – laidos. Tad ikona tapęs sportinis automobilis mane ir vedė pro reminesencines paradines duris, kur radau ne tik Europos, bet ir mano pačios istoriją.

Dainius Liškevičius – mąstytojas objektais. Menininkas, kalbantis daiktais, jų santykiu, jų forma, spalva, funkcija, jų padėtimi ir t.t. Eidamas per pateikiamą daiktų kolekciją lankytojas renkasi sau suprantamas nuorodas ir dėlioja „autoriaus mintį“. Kontrastu paremtas parodos pavadinimas „Nykstanti riba“ sukuria savotiško susiliejimo reiškinio inerciją, kurioje autoriaus pasakojama istorija persipina su asmenine suvokėjo ir ribos (tiek laiko, tiek istorijų) blunka.

Paroda veiks iki lapkričio 12 d.

Organizatorių nuotraukos.