Žygimantas Augustinas pagal Henrį Bergsoną

Asfaltą tirpdančiame vasaros karštyje ar žiemos šlapdriboje muziejų erdvės su pastovia temperatūra kuria laikui (ir klimato pokyčiams) nepavaldaus meno iliuziją. Tokią iliuziją įtvirtina ir klasikos meistrų maniera atlikta tapyba, tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Žygimanto Augustino kūryba tiesiog sutverta muziejams. LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamą jo parodą „Garantija“ galima būtų apibūdinti kaip retrospektyvą, nes rodoma didžioji dalis kūrybos nuo ankstyviausių grafikos darbų iki dabartinių projektų. O  retrospektyvos formatas taip pat yra nuoroda į įvykdytų darbų sumą, kurią galima apžvelgti, aptarti, nuoroda į nuopelnus, laiko patvirtintas, todėl kasdieniam šurmuliui nepavaldžias vertybes. 

Tačiau Žygimantas Augustinas yra šiuolaikinis menininkas, jo „muziejiškumas“ tėra tik medžiaga, iš kurios lipdomi pasakojimai, kaip ir paties autoriaus figūra, pasitelkiama vietoje protagonisto. Birutė Pankūnaitė straipsnyje „Protezai, geri norai, hibridai ir lopšinė“ („7 meno dienos“, Nr. 24 (1516), 2024-06-14) išryškina isterišką vyriškumą, kurį Augustinas suvokia kaip protezą ir reflektuoja daugelyje savo paties ar kitų vyrų atvaizdų. „Hipertrofuotos veido išraiškos, tipiškos savimyliškos pozos, atgrasus didžiavimasis savo viršenybe, stereotipinė kostiumuota išorė arba nedailus, tačiau akcentuotinas nuogumas – daugelis paveikslų pulsuoja liguistu personažo narcisizmu.“ Ir iš tiesų taip galima perskaityti šio menininko siunčiamą žinutę.

Pats Žygimantas Augustinas ekskursijos po savo parodą „Garantija“ įžangoje nubrėžia visai kitą naratyvą, sukurtą parodos kuratorės Akvilės Anglickaitės, pateikia sąvokas ir terminus –  raktus į atskiras sales bei kūrinius jose. Pagrindine pasakojimo sąvoka tampa tikrovė ir jos nestabilumas. „Nykstanti tikrovė“, – sako Augustinas, kurioje nebėra nieko aiškaus ir apčiuopiamo, trupanti, vis labiau eižėjanti su kiekvienu vėlesniu kūriniu. Normalu, kad gero menininko kūryba siūlo ne vieną žiūros tašką. Tokia pagunda kilo ir rašant tekstą – pasirinkus tam tikrą bazinę sąvoką, ant jos pastatyta teksto architektūra gali absoliučiai skirtis nuo pastatytos ant kitos sąvokos, taip pat tinkančios šiai parodai, pamatų. Pandemijos metu tikrovės, tos besiskiriančios nuo realybės, staiga pakitusios, nepriimtinos tikrovės problematika buvo tiek aštri, kad kasdieniu skaitiniu man tapo Kristupo Saboliaus sudaryta knyga „Apie tikrovę“ (leidykla LAPAS, 2021 m.). Jos anotacijoje sakoma, kad tikrovė nėra savaime suprantama. Karas Ukrainoje taip pat prisidėjo prie jos eižėjimo, ką pažymi Žygimantas, paskirdamas šiai temai atskirą salę su centriniu kūriniu „Vienas mėnuo nuo karo pradžios“ (2022). 

Tačiau man labiau norėtųsi statyti pastatą iš kitos materijos, mažiau aptartos tiek parodos kuratorės, tiek minėtos meno kritikės. Liguistas vaizduojamų personažų narcisizmas, sarkazmas jų atžvilgiu kelia klausimą apie menininko santykį su savo personažu ar su galimu savimi pačiu, nes vaizduojamasis turi aiškiai atpažįstamą menininko išvaizdą. Taip pat žaidžiama Žygimanto Augusto ir autoriaus vardų bei pavardžių panašumu („Žygimantas August(in)as (pagal Lucas Cranach Jaun.)“, 2014), dar labiau paryškinant sąsajas su vaizduojamu personažu. Kūriniuose skleidžiasi protagonisto mėgavimasis galia, kartais net smurtiškas baltojo vyro egocentriškumas. Pvz., portretas su ginklu „Atokvėpis“’ (2012) arba  „Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas savo miegamajame“ (2015) grėsmingai sugniaužtu kumščiu. Dėl šios pozos pradžioje pamaniau, kad jis yra su karate apranga, bet tai –  tik chalatas). Čia galime pamatyti įmonės vadovą ar verslininką greičiausiai po išgertuvių su atsagstytais marškiniais ir dėmėmis ant švarko – „Naująjį lietuvį“, „Naująjį rusą“ ar Naująjį Žygimantą Augustą („Karalius Žygimantas Augustas (pagal Ž. Augustiną)’’ , 2015), pajusti genijaus kulto atspindžius („K. Donelaičio atvejis“, 2014, nors parodoje kūrinys neeksponuojamas). Ir visa tai sumaišyta su didele doze šaržo, ironijos, juoko mielių. Proporcijos išlaikytos, meistro ranka net keisčiausius derinius paverčia puikiais receptais, vertais karalienės Bonos kulinarinės knygos. 

Magija taip užburia, kad net užmiršti, iš ko juoktasi. Visų pirma, matyt, autorius juokiasi pats iš savęs, t. y. naudoja save kaip modelį, nes iš kitų taip žiauriai juoktis būtų neetiška (pasakymas, kad save naudoja vietoje modelio, nes taip patogiau, neįtikina –  į save žiūrėti gerokai sudėtingiau nei į tai, kas yra tiesiai prieš akis). Taigi, tas juokas, sulydęs autoriaus „aš“ ir jo herojus neišnyksta net pastarųjų metų projekte –  sirenas (sirenos vyr. giminė) su judriomis genitalijomis („Sirena #3“, 2023), panašus į kitus graikų dievus, nesibodėjusius sekso ne tik su svetimomis moterimis, bet ir su gamtos reiškiniais ar objektais (pvz., Dzeusas persekiojo deivę Kibelę, bėgdama ši pasivertė uola, bet buvo išprievartauta net ir tokiu pavidalu). Pagal graikų mitologiją niekada negali būti tikra, kad sutikai jautį ar gulbę ir jais nėra pasivertęs prievartautojas dievas. Parodos pavadinimas ir nurodo į garantijos, pasitikėjimo matoma (ar įsivaizduojama) tikrove pavojų. Jis inspiruotas vienos iš trijų sentencijų, iškaltų Delfų šventyklos fasade –  greta žinomos „pažink save“, ne taip gerai žinomos „nieko per daug“ buvo ir trečioji, dėl kurios reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejanti tikrumą (užtikrintumą) su nelaime.  

Tad menininkas į tikrovę žvelgia per sarkazmo ir juoko prizmę. Net tik apie tikrovę, bet ir apie juoką mąstė ne vienas žymus filosofas. Immanuelio Kanto garsioji nesuderinamumo teorijos versija teigia, kad komiškumas yra „staigus įtempto lūkesčio pavertimas niekuo“. Tad ironišką parodos pavadinimą „Garantija“ galima sieti ne tik su graikais, bet ir su Kanto nesuderinamumo teorija, kalbančia apie lūkesčio/garantijos virtimą niekuo. Schopenhaueris teigė, kad humoras atsiranda dėl staigaus neatitikimo tarp objekto vaizdavimo ir jo tikrosios prigimties pripažinimo. Tai  tinka tapybai, kur inteligentiškas meno daktaras Žygimantas Augustinas mums rodomas kaip nevykėlis ir vėpla („Autoportretas #2“, 2004) ar kaip „pasikėlęs“ neadekvatus valdovas su madingo prekės ženklo apatiniais („Jogailaitis“, 2020).

Šis neatitikimas tarp objekto vaizdavimo(-si) ir jo tikrosios prigimties (šiuo atveju –  menininko asmenybės) plačiai aptartas Henri Bergsonas knygoje „Juokas“ (Vaga, 2014), kur nemažai dėmesio skiriama maskavimosi idėjai: „Besimaskuojantis žmogus yra juokingas. (…) Analogiškai kiekviena maskuotė, ne tik žmogaus, bet ir visuomenės ar net gamtos, tampa komiška.“ Jis pabrėžia juoko socialinę prasmę, jį apibūdindamas kaip socialinį gestą. Ši idėja, matyt, ir suka menininko kūrybos karuselę, net ir pastarųjų metų garso projektus, kurie reflektuoja karo grėsmes („Vaizdas ir garsas kaip žmogaus kontrolės ir psichikos atpalaidavimo priemonė“, 2022–2024). Tiesa, komiškumo ir juoko juose gerokai mažiau, o ankstesni kūriniai, kaip Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite („Žygimanto August(in)o 2-oji sutuoktinė (pagal Lucas Cranach Jaun.“, 2014) ar Donelaitis greičiausiai iš tiesų aktualūs tik mūsų socialiniam ratui, vargu, ar šis juokelis būtų suprantamas kokiam niujorkiečiui. Socialinė prasmė čia skleidžiasi ir kaip socialinė kritika bendresne prasme, Bergsono žodžiais, menininko „komedija tapo veikėjus, kuriuos mes sutikome ir kuriuos dar sutiksime savo kelyje.“ Filosofo nuomone, jei dramoje veikėjai individualizuoti, tai komedijoje veikia tipizuoti, tam tikras žmonių grupes atstovaujantys personažai. Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė iš esmės yra tiesiog legendiniai valdovai, Dalia Grybauskaitė –  prezidentė, Bona Sforca –  karalienė („Karalienės Bonos Sforcos ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės hibrido fantomo portretas“, 2017). Nors jo parodoje nėra, bet ekspozicijoje randame tarnautoją („Tarnautojas“, 2012), galbūt samdomą žudiką („Vykdytojas‘‘, 2011), liudininką („Nusikaltimo liudininkas“, 2002–2003), net sirenos yra tam tikros grupės pavadinimas. Anot filosofo, dauguma komedijų pavadintos daiktavardžio daugiskaita ar kuopiniu terminu. „Mokytos moterys, Juokingosios pamaivos, Nuobodulio pasaulis ir kitos vaizduoja daugybę susitikimų skirtingų personų, kurios iš tiesų priklauso tam pačiam tipui.“ Anot filosofo, komiškas personažas yra tipas, kuris iš esmės remiasi įžūliai visuomenėje nederančiais modeliais. Ar reikia sakyti, kad šiuos visuomenės saugumo standartus laužančių ar jų neatitinkančių herojų galeriją mums ir pristato Žygimantas.

Taip pat Bergsonas akcentuoja kūno ir kūniškumo aspektą (tarp jų  ir visuomenės kūno), kurio tiek daug menininko kūryboje. Filosofas kreipia dėmesį į „buko monotoniško kūno“ komizmą, į personažus, kuriems kliudo jų pačių kūnas. Žygimanto personažai nuolat ir su pasididžiavimu demonstruoja savo kūną, dažniausiai nepatrauklų. Taip  sukuriant kontrastą tarp klasikinės tapybos technikos, peršančios mintis apie vaizduojamo objekto reikšmingumą, ir personažo vertybių menkumo. 

Žygimanto kūryba akivaizdžiai persmelkta socialinės kritikos, o jo kūrybos priemonė –  juokas, kuris, kaip teigia Bergsonas, rodo lengvą maištą visuomeninio gyvenimo paviršiuje. Paroda, išsišakojusi muziejaus salėse, generuoja mintis apie juoką kaip muziejinę vertybę, parodo jo belaikiškumą, tačiau visai natūralu, kad karo akivaizdoje juokas susilpnėja, jį nustelbia grėsmingai kaukiančios sirenos. Belieka viltis, kad ateis laikas, kai vėl galėsime atkakliai šaipytis iš savo ydų, kelti lengvą maištą visuomeninio gyvenimo paviršiuje, ir į jį bus reaguojama. O kol kas, kaip sakė menininkas ekskursijos po parodą metu, tenka mokytis gyventi šioje sutrupėjusioje tikrovėje. Nors kita tikrovė irgi galima –  bent jau naujuose kūriniuose.