Žemės trauka. Pokalbis su menininke Aurelija Maknyte

2020 m. lapkričio 30 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Šį rudenį Vilniaus rotušės darbuotojai turėjo neįprastą kasdienį užsiėmimą – kartkartėmis palaistyti hole vešančią žolytę. Ją paklojusi menininkė Aurelija Maknytė, dar pasėjo ir ridikėlių, išdėliojo platų spektrą muzealijomis paverstų gamtinės kilmės objektų. Paroda „Gamtos kabinetai“ – tai nenugalimos žemės traukos padarinys. Apie Žemę ir minkštame jos paviršiuje liekančius pėdsakus pasikalbėjome jau parodai pasibaigus, stojus antrajai pandemijos bangai.

 Pradėsiu nuo klausimo „Kas tu esi?“. Žinau, kad jis lyg nei šioks, nei toks, bet skaičiau va kadaise dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus atsakymą į analogišką klausimą, kurį jam uždavė bičiulis filosofas, ir stebėjausi, kiek daug kyla minčių, kai iš tikro nuoširdžiai savęs to pasiteirauji…

Pirmas žodis, atėjęs į galvą (ar šovęs iš galvos), nė negalvojus – esu žmogus. Bet tada smegenų guglas išsyk įvaizdino žodį – parodė didingą DaVinčio Vitruvijaus nuogalių, įrėmintą kvadrate ir apskritime. Jei nuimtume stačiakampį, šis Žmogus galėtų riedėti kaip pajacas cirke. Kvadratas turi kampus, todėl žmogus jame jaučiasi stabilesnis. Toks geometriškai įrėmintas stabiliai stovintis žmogus atrodo tarsi pasaulio bamba. Na taip, deja, esu žmogus, ir tiek. Su visomis to buvimo pasekmėmis. Jei visgi žvelgti į save iš arčiau, tai turbūt vadinčiau save menininke. Nes kūryba – turbūt labiausiai būtinas mano buvimo elementas. Ir akys, ir galva nuolat kūrybiniuose procesuose, matau tame prasmę, gerai tame jaučiuosi.

Prieš keletą metų nusipirkai žemės lopinėlį netoli Širvintos upės ir vis daugiau laiko praleidi ten. Papasakok apie savo Žemę. Kai prieš lankiausi pas tave, lydėjo mintis, kad elgiesi ten taip, kaip to prašo vieta, klausaisi jos.

Sunku pasakyti, ar ši vieta prašo elgtis vienu ar kitu būdu. Čia ji gana laukinė – todėl pakanka nesikišti ir džiaugtis tikru gamtos gyvenimu. Žinoma, tam, kad galėčiau joje būti, neišvengiamai darau tam tikrus veiksmus – išsišienauju takelius, atsitempiau vagonėlį, sodinu įvairiausius augalus – ir maistui, ir grožiui. Taigi pasidalinom tarsi įtakos zonomis: gal daugiau nei pusę palieku visiškai neliečiamam laukiniam gamtos buvimui – nieko ten nepjaunu, palieku ir griūti, ir pūti, t.y. tokį plotą žmogus įprastai įvardina kaip apleistą, neprižiūrimą. Na taip, tas noras „prižiūrėti“ – toks keistas dalykas – jis atrodo vos ne įgimtas! Pamenu, juk ir vaikystėje vis kažką norėjosi prižiūrėti, auginti, kad tas prižiūrimas objektas būtų mano, kad gyventų pagal mano sugalvotą scenarijų. Dar vienas įdomus dalykas – kad kažkokiu būdu jau turiu suformuotą supratimą apie tai, kas gamtoje yra labiau gerbtina – tokia tarsi hierarchija egzistuotų. Štai darydama takelius brūzgynuose, turėjau nupjauti ne vieną medelį ar krūmą. Ir tai darydama, supratau, kad štai kokio uosiuko ar krūmelio man negaila pjauti, o va ąžuoliukas – tarsi kažkas vertingesnio. Taip, jis kultūriškai jau įaugęs, nors laukinis medis, bet labai stipriai veikia kultūros lauke, kaip vertybė, puoselėjama tam tikrų tradicijų. Sunku pažvelgti į tokius dalykus kitokiu rakursu. Nesame laukiniai gyvūnai, ir gyvendami gamtoje, neišvengiamai vadovaujamės kultūros lauko suformuotomis nuostatomis.

Aurelija Maknytė, Iš gyvenimo filmo kadras

Kodėl nusprendei įsigyti laukinės žemės lopinėlį? Koks tavo santykis su kaimynais?

 Tai ir vaikystės svajonė – gyventi vidury miško. Įsivaizdavau save kaip vienišę, auginančią išgyvenimui svarbius gyvūnus ir augalus. Visuomet labai domino istorijos apie visokius atsiskyrėlius, kurie tokiais tapo savo noru ar tiesiog buvo aplinkybių išmesti iš sociumo. Robinzonas Kruzas, Rokvelas Kentas ar tiesiog pasiklydęs taigoje keliautojas. Paauglystėje ypatingai buvo įkvėpusi D. Thoreau knyga „Voldenas, arba gyvernimas miške“. Buvau prisibraukiusi tuomet svarbių sakinių… O prieš kelis metus pasiėmiau tą knygą ir nesupratau, kodėl būtent tie sakiniai pabraukti… Perskaičiau suaugusiom akim ir dar labiau nustebau – kiek toje knygoje didaktiško tono ir tokių neįtikinančių dalykų… Nepatiko. Panašu, kad kiekvienas gyvenimo fragmentas turi savo knygas. Bet va savo įsigytoje Žemėje statausi prie jau esančio vagonėlio, skirto vasarojimui, tokį priestatėlį žiemai – žiemos kiosku jį vadinu, nes nedidukas. Hm, matau, kad labai jau jis dydžiu primena Toro pasistatytą vienišiaus nameliuką, aprašytą minėtoje knygoje. Beje, tas Voldeno namukas įkvėpė ir Unabomberį – Tedą Kačinskį – matematikos profesorių, kuris tokiame pačiame voldeniškame namelyje gyveno ir maištavo, paštu siųsdamas rankose sprogstančius siuntinius, tokiu būdu kovodamas prieš technologijų visuomenę. Teigiama, kad to ėmėsi tuomet, kai netoliese nuo jo namelio buvo pradėti tiesti keliai, naikinama laukinė gamta. Taigi, tie drugelio sparno mostelėjimai – viskas susiję labiau nei galima būtų pagalvoti…

Mano kaimynai – jie tolokai. Ieškojau žemės tokioj vietoje, kurioje nereikėtų su kaimynais diskutuoti apie tvorų aukštį ar kitus neišvengiamus kaimynystės aspektus. Ieškodama žemės ploto, išmokau skirti arą nuo hektaro. Taigi turiu tokį nemažą plotą – 5.4 ha – lengviau šią erdvę įsivaizduoti, kai paskaičiuoji, kad tai daugiau nei 90 vnt. kolektyvinio sodo sklypelių. Tokioje erdvėje jaučiuosi saugiai. Sociumo pakanka tuo metu, kai dirbu – per savaitę susitinku su maždaug 100 studentų ir moksleivių, išsikalbu, išsibendrauju. Na, nesu visiškai užsidariusi nuo žemės kaimynų – šiek tiek juos pažįstu, perku pas juos kai kuriuos produktus ir iki karantino nepraleisdavau progos pavežėti keliuku einantį vietinį – tokia labai gera proga kažką sužinoti apie vietovę, kurioje praleidžiu daug laiko.

O kaip tavo gyvūnai-kaimynai?

Su gyvūnais kaimynais viskas paprasta – visiems yra vietos. Netoliese gyvena barsukai, atklysta lapės, ūsūrinai šunys, prabėga ir palaidi šunys, ateina katinai, gyvena stirnos. Inkilėliuose ir šabakštynuose gyvena ir ritasi paukščiukai, tiesa, kai kurie nulesa vyšnias. Bet vyšnių medžiai čia tokie aukšti, kad nelabai jas ir pasiekčiau, tai tebūnie, skanaus! Va su peliukais kyla konfliktų, prisipažinsiu, sunku su jais tartis ir dalintis teritoriją… Padaro per daug skylių ten, kur nereikėtų, sugraužia tulpių svogūnėlius ar ką kita. Bet su peliukais turėsime bendrą kūrinėlį – surinkau puikiai pragraužtus vyšnių kauliukus, labai gera medžiaga papuošalams, būsim auskariukų ar karoliukų bendraautorėmis.

Pelės auskariukai

Mąstant apie žmogaus santykį su gamta, atrodo, kad paskutiniais metais jis pasidarė daug komplikuotesnis, nei galėjome numanyti. Kasdienybės lygmenyje gamta iki pandemijos mums buvo gyvūnai, medžiai, vanduo, kraštovaizdis, aišku, visokie įkyrūs vabzdžiai, kenkėjai, naikinantys mūsų vaismedžius, na, ir mes. Iki koronos viruso, kuris peršoko į žmogų iš gyvūno, niekada taip stipriai neteko susimąstyti apie žmogaus kūno vienovę su kitomis gamtos formomis. Kad nepaisant mūsų intelektinio išsivystymo, kūnai išliko gyvūniški ir patogūs toms pačioms ligoms, virusams…

 Taip, dabar puiki proga prisiminti, kad žmogus yra gyvūnas. Žinduolis, stuburinis, šiltakraujis, primatas. Gal žinduolius apibūdinančiuose kataloguose verta inventorizuoti ne tik dramblius, žiurkes, šikšnosparnius ar kitus „kitus“, bet ir žmogų? Gal taip įprastume matyti save labiau aplinkos kontekste. Na o pamąsčius apie žmogaus pažeidžiamumo problemą iš biologinės pusės, tai žmogaus kaip rūšies raidoje vis labiau nebelieka natūralios atrankos – tobulėjant medicinai, išlieka ir silpniausi. Ir galbūt iš dalies dėl to tampame pažeidžiamesni. Paradoksas – tobulėjame, bet tuo pačiu tampame silpnesni, nes tobulėja ir mus puolantys mikroorganizmai. Pandemija, žinoma, dramatiškas laikmetis, bet tai geras laikas susimąstyti apie pasaulio mažumą ir trapumą ir apie tai, kad esame gana pažeidžiama gamtos dalis. o ne kažkokie ten pasaulio viešpačiai ir gamtos valdovai, galintys be pasekmių pakeisti upių tekėjimo kryptis.

Aurelija Maknytė, Iš gyvenimo filmo kadras

 Filosofas Gintautas Mažeikis sako, kad ir dabar esama trijų žmonių rūšių: racionalusis, logiškasis, praktiškasis Homo Sapiens, žaidžiantis žmogus Homo Ludens, ir dar vienas, apie kurį žinome mažiausiai – Homo Ridens – besijuokiantis žmogus. Mes tik manome, jog tėra viena mūsų rūšis, nes galime vieni su kitais daugintis ir išoriškai beveik visai nesiskiriame. Skamba gana komiškai, tačiau kai pagalvoji apie realius žmonių skirtumus, egzistuojančius rūšies viduje, pastebimus kasdienybės lygmenyje, susimąstai. O kaip manai, kokios rūšies esi?

Na, biologiškai kalbant, žmonių rūšių tikrai yra buvusi ne viena. Netgi teigiama, kad jos tarpusavyje kryžminosi, bet jų palikuonys negalėjo turėti vaikų. Labai sunku pasakyti, kuriai Mažeikio paminėtai rūšiai priskirčiau save :) Keista, kad besijuokiantis ir žaidžiantis žmogus yra skirtingos rūšys. Juoktis ir žaisti juk tokia panaši veikla! Homo Sapiens praktiškumu kažkaip abejoju, belieka nusistebėti, kodėl nėra kokio Homo Nonsapiens arba Homo Destructus – griaunančio žmogaus – tokių manau yra gana didelė dalis… O jei rimtai, sunku save priskirti kažkokiai tiksliai kategorijai, galėčiau galbūt būti koks mišrūnas to besijuokiančio ir žaidžiančio :)

Menotyrininkė Agnė Narušytė, kuri buvo ir rugsėjo mėnesį veikusios tavo parodos „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje kuratorė, sykį sakė, kad menininkai yra ta jautrioji žmonijos rūšis, kuri greičiausiai pajunta artėjančią katastrofą. Pažeidžiamos rūšys dažnai pasmerktos gyventi vis mažesniuose plotuose, nuolatinėje grėsmėje išnykti, būti suvalgytai stipresnės rūšies atstovų (gal tų pačių homo destructus?). Pažeidžiamoms rūšims darosi vis labiau nepakeliama gyventi greitame, vartotojiškame pasaulyje, triukšmingame mieste nublizgintais šaligatviais ir stikliniais bokštais. Kaip tu jautiesi šiandieniniame pasaulyje ir šiandieniniame Vilniuje?

 Tos lėtai vykstančios katastrofos akivaizdoje nebepadės, matyt, joks jautrumas. Kažkokius svarbius sprendimus turi daryti valstybės, nors ir kiekvienas pavienis asmuo gali prisidėti prie situacijos gerėjimo. Nors deja, skeptikai teigia, kad jokio gerėjimo jau nebus, per vėlai susimąstyta. Aš tai tikiu mokslo galia, gal kažką sugalvos mūsų vaikai ar anūkai, gal kažkaip pavyks sutvarkyti tą chaosą, prie kurio prisidėjo mūsų ir visos praėjusio šimtmečio kartos… Taip norisi tikėt progresu, kuris prisidės prie galimybės gyventi harmonijoje su aplinka, nenaikinat to, ko nesukūrėme.

Aš nesuvokiu, kaip galima šitaip trumparegiškai planuoti žaliąsias zonas miestuose. Stebiu tas kovas dėl brandžių medžių, kiek seniau ir pati sudalyvaudavau tokiuose protestuose, bet rankos svyra, tiesiog kažkoks nevilties jausmas apima, pavargsti ir apimtas pykčio išvažiuoji į savo Žemę, kurioje gali atgauti pusiausvyrą ir būti saugus. Vis labiau svetimas man darosi miestas su savo nuskustu, depiliuotu ir gliancu blizgančiu fasadu, kuriame vis mažiau lieka vietos gamtai. Ir tai ne tik Vilniaus bėda. Liūdna, bet kartais, pravažiuodama pro nedidelius miestelius, matau, kaip sparčiai jie visi panašėja! Toks jausmas, kad beveik visos savivaldybės urmu užsipirko tų pačių trinkelių ir tų pačių medelių. Na, gal mūsų vaikai sulauks jų pavėsio, jei tie medeliai prigis. Esu mačiusi, kaip tokie šluotos dydžio medeliukai po poros metų, neprisitaikę prie aplinkos, nudžiūna, ir juos pakeičia naujos mažos šluotelės. Apmaudu. Neapleidžia jausmas, kad tai kažkokio verslo plano dalis.

Paroda Gamtos kabinetai Vilniaus rotušėje, 2020

 Man pasirodė, kad paroda „Gamtos kabinetuose“ atsirado kaip organiškas tavo gyvenimo Žemėje ir prieš tai buvusių, kitur fragmentiškai išsibandytų idėjų prasitęsimas, savotiškas tų jų surūšiavimas, tarpryšinių, tarprūšinių sąsajų poezija.

Taip, buvimas Žemėje tikrai prisidėjo prie seniau sugalvotų idėjų ar surinktų objektų sudėliojimo į kolekciją. Niekada gyvenime nesu turėjusi studijos, kaip vietos, kuri būtų skirta vien kūrybai. Visuomet visi projektai ir idėjos susidėliodavo bute, kuriame gyvenu. Butas jau visiškai tapo užkimštas dėžėmis ir daiktais, kurie tampa parodų eksponatais arba tiesiog padeda kažką sugalvoti. Dabar toks nemažas Žemės plotas – tarsi didžiulė kompensacija sau už visus tuos metus, kai neturėjau studijos! Taigi, turiu 5,4 hektaro dydžio studiją! Kas ypatingai gera – kad galiu joje vaikščioti ir galvoti. Supratau, kad vaikščiojimas labai gerai veikia mąstymą. Nieko čia nauja – peripatetikai su Aristoteliu priešaky praktikavo filosofavimą vaikštant. Beje, jau Aristotelis teigė, kad Žemės pokyčiai vyksta taip lėtai, jog žmogus jų nepastebi – per trumpas jo gyvenimas. Neramu, kad tam tikrus pokyčius planetoje jau ima stebėti mūsų laiko vienos kartos žmonės.

Paroda Gamtos kabinetai Vilniaus rotušėje, 2020

Parodą galima suvokti ir kaip retrospektyvą, siekiančią vaikystės laikų gamtos stebėjimą, ankstesnių kūrinių (pavyzdžiui, „Degančių skaidrių“ arba zuikio personažo) įkurdinimą ir naujuose prasminiuose ryšiuose. Ar pati mąstei apie retrospektyviškumą?

 Nesu apie retrospektyviškumą pagalvojusi, bet kad vieni darbai siejasi su kitais, kad atkeliavo į šią parodą iš kitų mano parodų, tai faktas. Bet jie šiek tiek kinta – ir tai man labai įdomu. Man patinka, kad kūrinys gyvena gyvenimą, nėra sustingęs, kad atsidūręs kitoje erdvėje ar šalia kitų objektų, jis keičiasi, įgauna naujų atspalvių ar prasmių. Zuikis, beje užsiima ir veikla, kurios visų aplinkybių nė neseku, pavyzdžiui, neretai sudalyvauja kalėdiniuose susitikimuose su vaikais, jo kailį mielai skolinu visokiems tikslams. Man patinka kad zuikis gyvena įvairiuose kontekstuose. Taip yra kitę ir keli kiti mano parodų objektai. „Degančios skaidrės“ irgi įgyja visokius pavidalus, šioje parodoje jos atsikratė nuorodos į mediją ir pasirodė be skaidrę rėminančio rėmelio. „Tėvo aktas“ taip pat gerokai kito – nuo spausdinto ant lapo teksto iki grafitu rašomo tiesiai ant sienos teksto, kuomet svarbu pasidaro rašymo procese byrančios lyg pelenai grafito dulkės.

Aurelija Maknytė, Degintos skaidrės (nuo 2012 m., tęstinis projektas)

Klasikinė kultūros ir natūros opozicija parodoje, regis, kertinė. Įdomu, kad šį kartą ją padiktavo ne tik tavo rodomų eksponatų gamtinė arba kultūrinė prigimtis, bet ir pačios vietos apmąstymas. Į rotušę atitempi kelmus iš savo žemės, o savo žemėje išsipjovei žolės plotą pievoje, kurio parametrai atitinka rotušės pirmo aukšto planą.

Taip, kultūros ir natūros santykiai man tampa vis įdomesne tema apmąstymams ir kūrybai. Tuose santykiuose tiek niuansų, tiek gylio, tiek sluoksnių! Visiškai neišsemiama tema! Kuo labiau domiuosi, tuo labiau įtraukia, tuo daugiau pasiūlo. Minėti kelmai iš rotušės po parodos jau grįžo į savo gimtas pievas, o rotušėje paklotą dirbtinai užaugintą, „prijaukintą“ pievą gabaliukais išsidalino draugai. Pati taip pat parsivežiau tos kultūrinės pievos gabalų, jie puikiai prigyja patiesti ant laukinės pievos. Stebėsiu, kai ji keisis, kaip pamažu sulaukės, nebebus prijaukinta. Išsipjovusi trimeriu savo žemėje rotušės pirmo aukšto salės planą masteliu 1:1, stebiu, kaip ji „kultūrinasi“ – tokioje prižiūrimoje, šienaujamoje pievoje sumažėja rūšių įvairovė, bet žinoma, tokia pieva yra patogi žmogui – joje negyvena erkės, joje saugiai ir jaukiai gali ilsėtis. Palikau toje pievoje kelis ten natūraliai augančius medžius – jie tarsi netvarkingai sustatytos kolonos rotušėje. Pasodinau ir kultūrinių, skiepytų augalų, pavasarį ten įsikurs daržas, turbūt dedikuosiu jį rotušės rekonstrukcijos architektui L. Stuokai-Gucevičiui. Darant tą laukinės rotušės planą pievoje, buvo įdomu mąstyti, kaip žmogus pasirenka, kur statys namą ar įkurs miestą. Turbūt kažkada taip gimė architektūra kaip kūryba? Štai Vilnius net susapnuotas! Kokia abstrakti ir tuo pačiu siurreali kūryba!

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Tavo kūryba, man regis, persmelkta stebuklinio mąstymo, primenančio žaidžiančio vaiko pasaulio matymą. Kaip ir vaikai, tu žaidi panašumu, prasmių perkeitinėjimu, apsivertimu, dalykų sukeistinimu. Pavyzdžiui, iš gumbavapsvių pažeistų ąžuolo lapų sudėlioji gyvą vainiką, atkreipi dėmesį, kad gyvūno dubens kaulas tikrai labai primena kaukę, kurią visi vos gimę užsidedame, avys sieniniame kilime primena liūtus ir tuo pačiu garbanotus kelmus.

Na, gamta tokia pilna stebuklų, belieka juos pastebėti ir parodyti taip, kad suprastume, kaip viskas artimai tarpusavyje susiję ir kaip viskas tiesiog gražu! Ir ta neaiški riba tarp gyvo ir negyvo mane įkvepia ir žavi – štai gumbavapsvės karoliukuose parodoje juk ir buvo gyvos lervutės, po parodos karoliukai grįžo į gamtą ir pavasarį iš jų išsiris vabzdžiai. Gyvūnų dubens kaulus parodos lankytojai kartais paima ir drąsiai pasimatuoja. Taip, šis kaulas – ne tik kaukė, tai pirmos mūsų durys į pasaulį, pirmas mūsų sutiktas rėmas.

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Kaip tikra gamtininkė esi pastabi anomalijoms, keistenybėms. Kokias mintis sukėlė Širvintos upėje rastas kokoso riešutas? Ar vis dar tikiesi, kaip kad vaikystėje, rasti dinozauro kiaušinį?

 Na, dinozaurų turime gyvų ir šiomis dienomis – štai kad ir krokodilas. O upėje šiemet tarp nuvirtusio ir mirkstančio vandenyje medžio šakų rastas kokoso riešutas, beje, taip nustebino – tarsi ir visą kokoso palmę būčiau pamačiusi (ar krokodilą). Žinoma, tą riešutą turbūt pametė koks baidarininkas, bet riešutas suveikė kaip kokia žinutė iš ateities. Juk tokiai palmei augti pakanka 18 laipsnių šilumos. Lietuvoje jau stebimi ir gana plačiai paplitę karštų kraštų gyventojai – maldininkai, jie čia jau veisiasi, sėkmingai žiemoja.

Klimato ir drauge visuomenės elgesio pokyčiai įgavo pagreitį. Su dukra skaitėm knygelę, pamačius minią vaizduojantį paveikslėlį jai kilo visiškai natūralus klausimas: „Kodėl jie visi be kaukių“? Pagalvojau, kad taip, tai bus ta karta, kuriai mūsų nenormalybės situacija atrodys visiškai kasdieniška. Vieną dieną bus visiškai normalu tarp obelų auginti apelsinmedžius. Ir gydytis nuo maliarijos. Kaip tu žvelgi į tuos globaliuosius pokyčius ir žmogų kaip jų dalyvį?

 Na, ryškiausias pasikeitimai, be abejo, yra tie, kuriuos matome ir jaučiame gyvai. Nebėra įprastos žiemos. Žinoma, kad dabar vyksta šeštasis rūšių išnykimas. Bet to išnykimo nematome ir nejaučiame tiesiogiai, todėl tai ne taip ir jaudina. Kol kas. Žemės ūkis stipriai nualina dirvožemį, paberiam trąšų ir pirmyn! Verslas yra verslas. Koks ten dar išnykimas!

Šiųmetė žiema, pasirodo, buvo šilčiausia per visą meteorologiį stebėjimų laikotarpį. Ir pirmoji žiema, kuri buvo besniegė (būta tik kelios dienos su sniegu). Žinoma, šylantis klimatas mūsų šalį paveiks ne taip stipriai, kaip pietų šalis. Bet jau dabar kai kuriose šalyse vyksta lokalūs karai dėl vietų, kuriose yra prieinamas vanduo. Beje, vis dažniau girdžiu, kad kaimuose senka ir išdžiūva šuliniai. Nėra tirpstančio sniego, požeminiai vandenys nusenka. Tai įtakoja ir mano buvimą savoje žemėje. Planavusi kasti šulinį, dabar jau matau, kad toks vandens gavimo būdas rizikingas. Imu galvoti apie gręžinį… Ir be galo džiaugiuosi, kad šalia yra upė – taip daug lengviau ištverti karštas dienas, nors hidrologinė sausra vietomis pavertė upę sekliu upeliuku.

Pandemija nėra tik medicininė problema, ji atveria ir daug socialinių problemų, aštriai iškyla nelygybės klausimas ir viso to akivaizdoje kai kurie didingi žmonijos laimėjimai atrodo tokie beprasmiški ir tušti…

Aurelija Maknytė, Žmogus zuikis (nuo 2009 m., tęstinis projektas)

Neretai susidaro toks įspūdis, kad šiuolaikinis menas, kuris atspirties tašku pasirenka kažkokią ekologinę dilemą, bando atsispirti nuo antropoceno problematikos, analizuoja žmogaus veiklos padarinius gamtai ir t.t., įgauna didaktinį toną ir tampa kažkuo panašiu į informacinį lankstinuką, tik tiek, kad vizualiniu pavidalu. Tai yra madinga tematika. Kaip tu jautiesi šitame ekologinio meno diskurse? Ar nesinori kartais pažvelgti į tai ironiškai? Ką galvoji apie didaktiškumą, pseudomoksliškumą, spekuliavimą emocijomis? Man kartais nuo viso to jau darosi nuobodu…

 Va va, kai apie kažką kalbame per daug abstrakčiai ir didaktiškai, atsiranda pavojus sukelti visiškai priešingas, nei norima, reakcijas. Tas “nedaryk to, nes bus blogai” sukelia ne tik nuobodulį, bet ir atmetimo reakciją. Ir pati, štai rašydama kiek aukščiau apie išnykimą ir ekologines katastrofas, pasijutau kiek nejaukiai – juk nesu tos srities specialistė. Kalbu gana populiariomis frazėmis ir nuo dar vieno tokio pakalbėjimo klausytojo ausys vis mažiau girdi, o akys vis mažiau mato… Pasigendu viešoje erdvėje mokslininkų, kurie kalbėtų, aiškintų ne mokslininkams suprantama kalba. Juk ir apie pandemijos aspektus dažniausiai mums kalba politikai, ne mokslininkai ar kiti susijusių sričių profesionalai. Tokioje terpėje atsiranda geras mikroklimatas pseudomokslui ir belieka ant galvos užsidėti kepuraitę iš folijos.

Kad gamtos tema menuose sparčiai populiarėja, akivaizdu. Gal tai ir gerai – iš kiekybės gal kokia ir įdomi kokybė gryninasi. Man pačiai ekologijos ir apskritai gamtos tema artima nuo vaikystės. Ruošiausi būti mokslininke ir tyrinėti bei šiek tiek ir gelbėti pasaulį. Gerai sekėsi, esu buvusi respublikinės biologų olimpiados prizininke ir laureate, buvau įstojusi į biologiją VU. Beje, dar apie 1980 metus kažkokiame žurnale perskaičiau straipsnį, kad mūsų kraštuose kažkokiais dar mums gal ir matomais laikais galės augti apelsinmedžiai. Padarė įspūdį tokia informacija, bet apie katastrofas nuojautų dar nebuvo tokių ryškių, skambėjo kaip koks juokingas spėjimas, nors ir buvo moksliškai grįstas. Na, ir kol sode už lango nematau apelsinų, labai džiaugiuosi, kad yra Žemės trauka ir mes nuo jos nenukrintame kaip kokios nereikalingos ir kenksmingos dulkės. Ir nors mano santykis su H. C. Thoreau pareiškimais gana komplikuotas, visgi ši jo mintis, manau tinka pabaigai:

„Žemės paviršius yra minkštas ir jame lengvai įsispaudžia žmogaus pėdos; tas pats ir su takais, kuriais keliauja žmogaus protas“. Labai tikiuosi, kad sveikas protas bus harmoningo buvimo Žemėje garantas.

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Aurelija Maknytė, parodos Gamtos kabinetai fragmentas, 2020

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *