Vilniaus mėsos kombinato nebėra. Kas liko?

Formaliai – liko dvi raidės. Tačiau užsukus į šiuolaikinio meno projektų erdvėje „Kabinetas“ eksponuojamą Eglės Grėbliauskaitės parodą „I I“, skaityti du vertikaliai baltame kambaryje pastatytus objektus kaip dvi didžiąsias „I“ raides norėjosi mažiausiai. Nemeluokime sau, prieš mus – du surūdiję stačiakampiai gretasieniai. Kaip (ir kodėl) mes elgsimės tai supratę – jau kitas klausimas.

„Kiek tvarus tekstas kintant formai? Turbūt priklausomai nuo to, kaip kinta forma“^[1], – parodos atidarymo metu vykusios diskusijos metu svarstė kūrinio autorė. Su ja sunku nesutikti, juk tai, kaip galiausiai bus perskaityta jos paskutinė instaliacija, tiesiogiai priklausys nuo to, ką laikysime atskaitos tašku. Ant sienos pakabintas aprašymas sufleruoja: matome KOMBINATO likučius. To, kurį vilniečiai tarsi ironišką komentarą galėjo matyti prie Vilniaus dailės akademijos. Ir to, kito, dar sovietinio, į kurį kiaulės, vištos ir karvės ateidavo visos, o išeidavo dalimis.

Aprašydama kūrinį KOMBINATAS, Eglė Grėbliauskaitė primena: „Kombinatas – tokia įmonių grupė, kurių vienos produkcija tampa kitos žaliava. Produkcija turi atitikti kokybės standartus, kad pereitų į kitą įmonę ir tiktų jai kaip žaliava.“^[2] Kombinatas funkcionuoja kurdamas žaliavą ir perduodamas ją toliau, kol iš sudedamųjų dalių sukuriamas galutinis produktas. Jame sukurtos detalės, kurios savarankiškai gali būti ir nefunkcionalios, jungiamos su kitais gaminiais ir tampa daiktu.

Iš šios perspektyvos žvelgdami į autorės sukurtą užrašo VILNIAUS MĖSOS KOMBINATAS istoriją matome tarsi kombinatui priešingą procesą: ne jungimą, bet ardymą. Jei pradinis užrašas turi labai aiškias nuorodas į vietą ir jos paskirtį, paskutinėje užrašo metamorfozių stotelėje jau nebegalime rasti jokių ženklų, kurie įgalintų pradinio užrašo rekonstravimą.

Taigi, anokia čia paslaptis: Eglė – užsiima dekonstrukcija. Ir dekonstruoja taip beatodairiškai, kad nesunku ir pasimesti, tiek visko išmetama lauk. Istorija (originalaus užrašo nukėlimas nuo kombinato), kontekstas (užrašo patalpinimas prie VDA), tekstas (raidžių „O“ ir „N“ eksponavimas Jono Meko vizualiųjų menų centre). „Kabinete“ – liko tik forma. Vilniaus mėsos kombinato nebėra.

Tačiau šis procesas nėra vien tik negatyvus. Veikiau, jis suteikia galimybę kalbėti apie naujų reikšmių įsisteigimą skirtingose transformacijos etapuose. Kiekviename iš jų žiūrovas ir jo supratimas savaip papildo meno kūrinį ir kitaip jį išplečia.

Paimkime, pavyzdžiui, erdvės keitimo aspektą. Užrašo VILNIAUS MĖSOS KOMBINATAS nukėlimas nuo kombinato viršaus, be abejo, pirmiausiai buvo ne tik tiesioginis, bet ir simbolinis nužeminimo veiksmas. Tačiau, tuo pat metu, šis nužeminimas ne tik leido panaikinti lig tol egzistavusį ikoninį santykį tarp užrašo ir pastato, bet ir sukurti naują, netikėtą, gal net spontanišką – tarp KOMBINATO ir Vilniaus dailės akademijos. Žiūrovo ir užrašo erdvinis sulyginimas suteikė laisvę ir pačiam žiūrovui. Jis jau nebuvo įpareigotas skaityti užrašo vieninteliu teisingu būdu. Todėl atsirado galimybė laisvai žaisti su šio žodžio interpretacija (kuria, kaip prisimename, ir buvo pasinaudota). Ardymo veiksmas čia įgijo pozityviąją reikšme, nors ir išliko negatyvus pradinio užrašo požiūriu.

KOMBINATO atveju produktyvų kūrinio skaitymą nulėmė nebylus skatinimas atstatyti aiškų semantinį turinį turinčio užrašo ir jo naujos aplinkos koherentiškumą. Tuo tarpu, jei tokioje neformalioje erdvėje pamatytume „I I“ sudarančius objektus, jų įrašymas į kasdienybę veikiausiai nebūtų ypatingai probleminis. Šiaip ar taip, matyti surūdijusias šiukšles lauke, deja, nėra nauja. Todėl „I I“ reikėjo būtent eksponavimo: patalpintas į švarią ir labai aiškiai simboliškai įkrautą profesionaliam menui skirtą erdvę, jis pradeda rezonuoti ypatingai stipriai.

Perkėlus į galerijos erdvę, bet kokiam objektui yra suteikiamas meno kūrinio statusas – kiek diušaniška išvada, bet vis dar sunkiai įsisąmoninama. Tačiau Eglei Grėbliauskaitei rūpi anaiptol ne meno kūrinio statusas.

Ir čia kone svarbiausias tampa vienas akcentas: nepaisant visos KOMBINATO istorijos, jokio būtino pagrindo sieti tarpusavyje jo transformacijų neegzistuoja. Jau pati atliekamos dekonstrukcijos galimybė įtikinamai demonstruoja, kad kiekvienas tarpinės stadijos objektas gali įgyti savarankišką būvį, o jo interpretacija – tapti nepriklausoma nuo prieš buvusio ar seksiančio kūrinio pavidalo. Nors siejimo galimybės virtualiai išlieka, nė vienas skaitymo būdas netampa prioritetinis, ir palieka atvirą galimybę tarp jų laviruoti (arba kombinuoti – autorė mėgaujasi lingvistiniais žaidimais, ir gan lengvai užkrečia jais kitus).

Taigi, kombinato nebeliko – ar tai reiškia, kad neliko ir prasmės? Paradoksalu: atrodo, kad žiūrovai, šią tuštumą turėdami užpildyti savarankiškai, kaip tik ir atsiduria pavojingai arti jos ištakų.

^[1] http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2016-03-04/Kombinato-dekonstrukcija

^[2] http://www.eglegrebliauskaite.com/Egle_Grebliauskaite/ARTWORKS/Pages/KOMBINATAS.html