Varovo žvilgsniu

Kambario, kuriame rašau šį tekstą, viduryje yra keturiomis kėdėmis apsuptas stalas. Ant jo priešais mane stovi kompiuteris, už kurio – keli skirtingi vaisiai, vandens buteliukas, jau atšalęs išgertos kavos puodelis. Iš dešinės – maža virtuvėlė, kairėje – vonios kambarys, o prieky manęs – didelis langas, per kurį matau medžius, pastatus, net šiek tiek niekieno neblokuojamos horizonto linijos. Žiūrėdamas į kurį nors paskirą objektą lauke ar kambary, nematau jo vieno, atsieto ir pakibusio vakuume. Matau jį santykyje su kitais. Galima sakyti, vienu metu matau viską, kas telpa į akiplotį. Stalas patalpos vidury apsprendžia mano judėjimą šioje erdvėje, o lango padėtis tarsi kviečia sėdėti ne nugara, bet priekiu į jį. Priešingu atveju matyčiau tik baltą sieną, blokuojančią žvilgsnį, tuo pačiu – ir mintis. Kambarį riboja tikros, apčiuopiamos sienos, bet tos ribos gana sąlygiškos. Langas padeda žvilgsniu „judėti“ ir už kambario ribų, šokinėti matomais daugiabučių stogais ir slysti gatvėmis.

Šios savaime suprantamybės svarbios kalbant apie instaliacijas, kurios suaktualina žiūrovo kūnišką padėtį erdvėje, leidžia ir skatina judėti tarsi kūrinio viduje, vaikščioti jame, patirti jį ne tiek akimis, kiek visu kūnu ir per kūno santykį su formaliais instaliacijos dėmenimis. „Editorial“ erdvėje eksponuojamos parodos „Lobių medžioklė“ autorė Daria Melnikova, atrodo, gerai įsisavinusi šiuos instaliacijos, kaip meno rūšies, pradmenis. Čia yra viskas, ko paprastai „reikalaujama“ iš instaliacijos: meno istorijos citatos, teatrališkas ir labai fotogeniškas šviesų žaismas, subtilus ir tapybiškas spalvų, formų ir medžiagų tarpusavio balansas, derinant ovalius linkius su elegantiškomis draperijomis ir šaltais metalo strypais, skulptorių dažnai apsvarstoma vidaus ir išorės dialektika, kuomet vienas paneigia kitą. Man, kaip žiūrovui, suteiktos visos galimybės žvilgsniu klajoti paviršiais, priartėti, nutolti, apeiti aplink, smalsiai ieškoti dar nepamatytų kūrinio fragmentų. Tai yra dalykai, dėl ko ir mėgstu instaliacijas – jos leidžia pasijusti bendrininku, sukant ratus aplink kūrinį, pasinerti į dažnai smagias detalių paieškas, iš paskirų fragmentų konstruoti visumos nuotaiką ir taip kurti savąjį pasakojimą.

Tačiau skaitytoja(s) jau turbūt nujaučia vis labiau artėjantį šio teksto „bet“. Kontekstinį sluoksnį „Lobių medžioklei“ suteikiančioje parodos anotacijoje teigiama, kad Melnikovos instaliacijoje „lobis“ traktuojamas kaip ramybės ar džiaugsmo akimirkos kasdienybėje, o paroda „veikia kaip asmeninis menininkės „gyvenimo muziejus“, kuriame pristatomi svarbiausi autorės kūriniai. Juose – jos įkvėpimo šaltiniai, išgyvenimai, prisiminimai, džiaugsmai ir vargai. Pasitelkdama asociatyvias formas ir vaizdinius, menininkė šiuos elementus suaudžia kurdama metaforišką ir kiek ironišką naratyvą, atsiskleidžiantį per dešimtmetį trunkančią jos meninę praktiką“. Argi visa tai neskamba šiek tiek abstrakčiai? Kitaip sakant, anotacijos tekstą būtų galima pritaikyti įvairiausioms parodoms – daugelis dabarties meninink(i)ų medžioja ramybę ir džiaugsmą kasdienybėje, įsikvepia prisiminimuose ir varguose, neretai ir cituoja savo pačių kūrybą. Manau, kad per didelis susitelkimas į formalius instaliacijos aspektus sumenkino turinį, grįstą anotacijoje dėstomu (nors ir gana aptakiu) kontekstu, todėl aš, kaip žiūrovas, lieku gavęs tik dalį to, kas žadama parodoje.

Šiek tiek aukštesnė nei vidutinis žmogus Melnikovos instaliacija parodos erdvėje stūkso per vidurį, lyg perlenkta širma ir kviečia apžiūrėti iš visų pusių. Kampą sudarančios dvi instaliacijos tariamos „sienos“ sukurtos iš statybinius pastolius primenančių strypų. Jie apkarstyti ir apkaišioti įvairių formų tekstilės, stiklo, popieriaus, gipso, poliuretano detalėmis ir dviem gastronomine tematika pavadintais darbais-paveikslais. Viso to išdėstymas „širmos“ „sienose“, taip pat jų baltai-sidabriškai-pilka spalvų gama sukuria įspūdį, lyg šie objektai skrajotų ar kabotų ore. Apsuptas šių „sienų“, pasijuntu lyg būčiau scenografijos elementais apstatytoje scenoje. Tačiau, sekant šiuo patyrimu, pasigendu aktorių ir spektaklio, nors šviesos ir įjungtos. Kur visi? Aš arba pavėlavau, arba atėjau per anksti.

Kaip įprasta instaliacijoms, maniau besąs Melnikovos „Lobių medžioklės“ bendrininku, tačiau nepasijutau įtikintas laimikio, o gal man nepavyko sekti žemėlapiu ieškant lobio. Vizualiai paveiki instaliacija, įžengus ekspozicijos erdvėn, skatina žvilgsnį šuoliuoti nuo fragmento prie fragmento, išryškina kolorito vientisumą ir formų pusiausvyras. Bet visa tai veikia lyg kokybiškai įrengtas namų interjeras, o ryšys tarp formaliųjų instaliacijos aspektų ir deklaruojamo konteksto atrodo kiek išblukęs, stokojantis aiškesnio turinio. Be to, anotacijoje skelbiami dalykai su tuo, ką regiu parodoje, mano manymu, siejasi ne itin tvirtai. Tai pirmasis mano matytas Melnikovos kūrinys. Suprantu, kad reprodukcijos atskleidžia tik dalį visumos, o instaliacijos a priori reikalauja žiūrovo gyvo dalyvavimo, bet internete matytos ankstesnių menininkės kūrinių nuotraukos pasirodė įtaigesnės, o tai man, kaip žiūrovui, veikia kaip pažadas ateity susidurti su paveikesniais, pilnai ar pilniau panardinančiais Melnikovos darbais – „laimikiais“. Laukiu.