Unthinkable: Tikėjimo šuolis

Unthinkable yra daugiaformis projektas, tai tarpdisciplininė tyrimų platforma, suvedanti draugėn daugybę menininkų, kuratorių, redaktorių, mąstytojų ir teoretikų. 2016-aisiais jo rėmuose buvo organizuojamos skaitymo grupės ir surinkti tyrimai sociopolitinėmis, dekolonializmo, feminizmo, dekonstrukcijos temomis. Planetų lygio skaičiavimai, duomenų valdymas, socialinė neteisybė, Rytų Europos sąvoka, erdvės gamyba – tai tik keletas dalykų, kuriuos kolektyvas palietė savo diskusijose.

 Šiuo pokalbiu siekiama pasekti, kokias sąmoningas formas įgauna savarankiškos iniciatyvos ir laikinos bendruomenės. Iniciatyvos kaip ši, nevirsdamos realiomis institucijomis, dažnai išnyra ir vėl paskęsta mus supančios informacijos vandenyne, tačiau ką šis momentinis protų ir idėjų susitelkimas gali duoti, kaip jo sukurtas žinojimas ir pasidalinta informacija paskatina veiklą ir aktyvizmą?

 Dauguma skaitytojų greičiausiai nėra girdėję apie Unthinkable, kuris sukėlė platų šurmulį (ir internetinį, ir fizinį), o pernai lapkritį Vilniuje surengtas Unthinkable Nomos – renginys, kurį sudarė viešos paskaitos, dirbtuvės, diskusijos ir koncertų bei pasirodymų vakaras klube. Čia pateikiamas pokalbis su keliais Unthinkable projekto sumanytojais: Gediminu Žygumi (J. G. Biberkopf), Monika Janulevičiūte, Katrina Burch ir Donatu Tubutis.

Iš pradžių Unthinkable laikiau bendruomenine savišvietos platforma, skirta kolegoms, draugams ir draugų draugams, tačiau švietimo jūs neminite tarp galimų šio projekto tikslų, tiesa? Ar galėtumėt paaiškinti, kodėl Unthinkable vadinate platforma?

Donatas Tubutis [D.T.]: Unthinkable yra platforma ta prasme, kad tai turėtų būti terpė, kurioje „kažkas vyksta“, nebaigtinė kultūrinė priemonė, atvira iš bendruomenės kylančioms idėjoms. Mažų mažiausia tai turėtų būti erdvė keistis žiniomis, organizacinis rėmas kolektyviniams tyrinėjimams ir renginiams. 2016-aisiais subūrėme kelias tyrimų grupes, skirtas pasirinktoms temoms; pasiryžome šių grupių dinamiką išlaikyti nukreiptą iš apačios į viršų – visas darbas organizuojamas pačių grupių narių, neprimetant studento/dėstytojo/institucijos vaidmenų. Iki šiol šiose grupėse dažniausiai dirbdavo draugai ir draugų draugai, tačiau labai norėtume išvysti panašų formatą pritaikytą kitokiems žmonių ratams. Vieši Unthinkable skaitymai suorganizuoti Vilniuje, Berlyne ir Taline.

Monika Janulevičiūtė [M.J.]: Aš dvejočiau vartoti žodį „švietimas“ apibūdindama mūsų veiklą, tačiau tiesa, kad didelę jos dalį sudarė akademinių teorijų ir tekstų skaitymas. Žiūrint simbioziškai, žinoma, mes įvairiais būdais sulydome visas šias etiketes ar erdves į vieną. Per šiuos metus mes susidūrėme su tokia daugybe kitų bendravimo, žinių keitimosi ir paramos platformų, kad manęs asmeniškai niekaip neapleido jausmas, kad mūsų platforma vis dar priklausoma nuo kitų reklama paremtų arba jautrių duomenų prašančių platformų. Pirminė mintis buvo išties kruopščiai sustruktūruoti minčių srautus ir nuolatinę entuziazmo bei infekcijos sąveiką, tačiau kartais mūsų žinios buvo grynai performatyvios.

Tad kaip viskas prasidėjo, kas įkvėpė Unthinkable? Koks ryšys tarp projekto pavadinimo ir temų, su kuriomis dirbate?

Gediminas Žygus JGB [G.Ž.]: Unthinkable pradžia buvo deramai klaiki. Dirbdamas promouteriu vienoje kultūrinių renginių erdvėje/klube Berlyne, turėjau užpildyti vieną vakarą. Prie manęs prisijungė Tuan Anh Nguyen Duc ir gavosi keistokas vakaras. Mes planavome tris tiesiogiai Skype’u iš JAV transliuojamus pasirodymus, turėjome keletą didžėjų. v1984 ir Guy Fridge atšaukė savo pasirodymus Skype’u, o Alex aka Sentinel padarė nuostabiausią dalyką, kurį, žinoma, pamiršome nufilmuoti, – sukūrė magišką ksenopasaulį savo miegamajame, tiesiogine prasme degino savo daiktus ten ir t.t.

Tad po to buvo Unthinkable radijo laida Londono NTS Radio stotyje, prie kurios vėliau prisijungė AQNB ir Stefan Wharton su savo muzikos tyrinėjimais. Laidos turinį daugiausia kūrė kviestiniai autoriai, mintis buvo panaudoti mišinio formatą, skatinti muzikos scenoje rastis naujus „meninius pareiškimus“, neturinčius didelės paramos iš žiniasklaidos ar institucijų. Tais pačiais metais, 2015-ųjų pradžioje, su kitais žmonėmis, kurių dalis dabar yra ir Unthinkable komandos nariai, organizavome Newman Festival. Dabartinis kolektyvinis Unthinkable pavidalas apsibrėžė, kai po festivalio pasikalbėjome su Donatu. Pirma galvojome sukurti socialinį tinklą – Cybernetic Culture Research Unit ar anoniminių dešimtojo dešimtmečio interneto kultūrų dvasia – kad būtų nauja vieša erdvė, kurioje galėtum laisvai eksperimentuoti su savo tapatybe ir pasinaudoti šia erdve politiniams, kultūriniams pokalbiams. Akivaizdžiai suvokę, kad tai neįmanoma, sumąstėme vietoje to suburti nedidelę bendruomenę, manydami, kad ji turės užkrečiantį poveikį mūsų (apatiškai ir jokio politinio sąmoningumo neturinčiai, kaip mums tuo metu atrodė) kultūrinei aplinkai. Siekėme sukurti erdvę – kuri kitu atveju nebūtų atsiradusi – kritiniam mąstymui apie save ir savo ateitį santykyje su globaliomis galios struktūromis ir dominuojančiomis istorijomis.

Kitaip nei būtų galima pamanyti iš visų po to vykusių diskusijų apie teorijas, projekto pavadinimas kilo iš Alicios Keys dainos „Unthinkable“. Nenoriu pasakyti, kad tai buvo trivialus pasirinkimas, tačiau šio žodžio gelmė ir galimi pritaikymo būdai mums išryškėjo tik vėliau.

Kiek daug istorijos! Tad idėjų ir renginių sankaupa išties parodė tokios erdvės refleksijoms apie save ir globalius dalykus poreikį. Tai svarbu, nes jums taip pat teko apibrėžti savo veiklų organizaciją ir modelį. Kalbant apie tai – ar manote, kad Unthinkable siejasi su šiuolaikinėmis aktyvizmo formomis?

D.T.: Iš to, ką šiuo metu matome, galiu pasakyti, kad daugiausia dėmesio skyrėme suprasti egzistuojančių sociopolitinių problemų kontekstą, pamatyti, kaip vystosi dalykai persipynusiose laiko skalėse, o ne užsiėmėme aktyvizmu. Tačiau temos, apie kurias kalbame – tokios kaip kiberkapitalistinė geopolitika, socialinė neteisybė, pabėgėlių krizė, ekologinė krizė – yra spaudžiančios socialinės problemos.

 G.Ž.: Kaip Donatas ir sako – labiau siekėme vystyti politinę kritiką ir globalinę empatiją neoliberalizmo aplinkoje. Norėčiau, kad dar daugiau dėmesio būtume skyrę vietinėms realijoms. Nemažai pokalbių buvo apie kairiojo marksizmo neįmanomumą „posovietinėse“ šalyse, kurios tebeneša praeities kairiųjų utopinių eksperimentų naštą – tai, manau, gerokai prisidėjo apibrėžiant tai, kas Unthinkable nėra. Mes nagrinėjome mąstytojus, kritikuojančius lokalius aktyvizmo ir protesto būdus, siekiančius sisteminių pokyčių pasaulyje, kuriame galia yra pasiskirsčiusi globaliu lygmeniu. Iš pradžių galvojome apie tam tikrą aktyvizmą hypersticinės spekuliacijos ir kontaminacijos būdu, tačiau mums, manau, nepavyko, nes nepakankamai dirbome su šia mintimi.

M.J.: Man šis projektas buvo būdas užkrėsti žmones woke nepaklusnumo virusu. Idealiu atveju, Unthinkable platforma turėtų būti socialiai angažuota idėjų kalvė, iš kurios galėtų augti arba staiga kilti daugybė aktyvizmų, kai tik jie subręsta arba atsiranda poreikis. Ir aš nuolat turiu galvoje, kad jeigu jai nepasiseks to padaryti, ji bus kaipmat ir nedėkingai nurašyta kaip „meno projektas“, nukertant visas atsakomybes globaliems ir lokaliems kontekstams.

Unthinkable Nomos konferencija. Lapkričio 5 d., 2016, Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Nuotrauka: Karolina Janulevičiūtė

Taigi Rytų Europos idėjos kvestionavimas buvo viena iš atsakomybių globaliems ir lokaliems kontekstams? Ar ir kaip regioniškumas bei specifiškai rytų europietiška geopolitika iškyla kaip viena iš Unthinkable temų?

M.J.: Ši praktika buvo veikiau intervencija – ar mes tikėjome pokyčiais? Neturėjome jokių intencijų siekti nuoseklių ilgalaikių pokyčių. Vis dėlto mes turėjome planą. Gilindamiesi į dekolonializmo, dekonstrukcijos, intersekcinę feministinę teoriją, mes aktyvinome savo bendrą praeitį, praktikavome ir ieškojome daugiau sąlyčio taškų šiame regione, kurį manėme geriau pažįstantys ir suprantantys. Manėme – arba sutikome tikėti – kad turime priemonių atverti jo interpretacines galimybes, pranokstančias supaprastintus ideologinius matymo būdus, parodyti jo reikšmę kaip tiesiog hegemoninę tam tikros įtakos zonos demarkaciją. Dabar aš net dar labiau į tai žiūriu kaip į afekto geografijas, kur pabandėme sukurti seką progų arba įvykių, per kuriuos galėtume įsikišti į savo aplinką tiek pat, kiek ji įsikiša į mus. Nuoširdžiai norėjome pažiūrėti, kaip galima kalbėti apie regionalumą be nostalgijos ir be baimės.

Anksčiau minėjote, kad, galima sakyti, rūpestis ateitimi yra viena iš varomųjų jėgų. Tad verta pakalbėti apie Unthinkable projektą iš laiko perspektyvos. Ar galėtumėte daugiau pakalbėti apie savo santykį su tokiomis jėgomis kaip praeitis ir ateitis, istorija ir fikcija?

Ateitis yra saugi, sterili laboratorija idėjoms išbandyti. (Ursula K. LeGuin)

Ateitis jau čia, tik netolygiai pasiskirsčius. (William Gibson)

Ateitis aiški. O štai praeitis nenuspėjama. (Sovietmečiu populiarus rusiškas posakis)

Praeitis yra jėga, galinga jėga ta prasme, kad ji neišeina savaime. Reikia nudirbti tam tikrų darbų: kultūrinių, socialinių, politinių darbų. Jei šis darbas neatliktas, praeitis dažnai grįžta kaip jėga, veikianti dabartį ir ateitį. (Achille Mbamba, Afrikos teoretikas ir pokolonializmo mąstytojas)

M.J.: Manau, kad dauguma mūsų sutinkame – bent jau su Gediminu apie tai kalbėjomės ne kartą stovėdami kamščiuose – kad mūsų santykis su ateitimi yra gana Ballardiškas. Mūsų pusiau atviras kolektyvas yra įvairių charakterių mišinys – kažkas visad ateis, atsvers kitų gilius ekologinius nerimus, sulygins arba pakurstys. Tiesą sakant, aš drįsčiau sakyti, kad mes daug labiau susitelkę į ateitį. Kasdien mūsų tyrinėjimų arba diskusijų metu mane palikdavo be žado nenumatomi ateities aidai, visi dabar iškraipymai, kur tikėjimas vyksta unifikuotame aukštos moralės fikcijos koordinavime.

G.Ž.: Kaip lengvai visuomenė nusprendžia tikėti vienu istoriniu fantazmu, o ne kitu, ir kaip lengvai, kai hegemoninei jėgai reikia istorinės tikrovės, ji ją išranda; ir kokį svorį ji turi visuomenėje, trokštančioje prasmės stabilumo, kaip referentas – visa tai mane giliai sukrečia kiekvieną kartą. Ėmiau manyti, kad istorijos disciplina mažai tenutolo nuo mitų kūrimo; pati istorija yra kovos laukas.

Galbūt būtų prasminga performuluoti Ballardo garsiąją formulę „seksas kart technologija lygu ateitis“ į „seksas kart technologija lygu praeitis, dabartis ir ateitis“. Toks jausmas, tarsi šlapias Silicio Slėnio sapnas visiškai nutrūko nuo pavadžio ir dabar aplinkui veši nuobodus, pačia blogiausia prasme savitikslis seksas.

Unthinkable Nomos konferencija. Lapkričio 5 d., 2016, Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Pranešėjai: Daniel vand der Velden (METAHAVEN), Inigo Wilkins ir Tanja Ostojić. Nuotrauka: Karolina Janulevičiūtė

Taigi tam tikra prasme jums artima poapokaliptinė distopinė ateities vizija?

M.J.: Manau, kad mes jau esame labai arti tos distopiškos arba tiesiog funkcinės ateities. Vis dėlto mes jos negalime atpažinti, nes ji įgyvendinta arba rodosi ne taip, kaip mes tikėjomės. Negalime kalbėti apie ilgiausią nepataisomą įprotį supaprastintai dokumentuoti žmoniją nei istorijos, nei ateities atžvilgiu, nepalikdami nuolatinio ištrynimo ir perrašymo. Dabar apeitas visas ratas – nemanau, kad mes žinome, ką žmonės darė su ateitimi.

D.T.: Dažniausiai Unthinkable tyrimų grupėse mes svarstydavome, kokia bus Baltijos regiono ateitis. Pamatėme, kad kai kurie galimi keliai – tokie kaip nacionalinės tapatybės arba restauracinių prieškapitalistinio pasaulio modelių paieškos – visiškai netinka sociotechniškai sudėtingam XXI amžiui. Viena mūsų nagrinėtų knygų buvo „The Stack: On Software and Sovereignty“ (Benjamin Bratton, 2016), kurioje kalbama, kaip besirandančios planetų masto duomenų apdorojimo sistemos koreguoja tokias sąvokas kaip suverenumas, valdymas ir pati politika. Nick Srnicek ir Alex Williams knygoje „Inventing the Future“ (2015) pateikia naudingą ir suprantamą ateities ir progreso politikos apžvalgą.

Dvidešimtajame amžiuje buvo pasiekta svarbių politinių tikslų – pasistūmėta arčiau lyčių lygybės, rasinių mažumų teisių, queer politikos siekių, augančio ekologinio sąmoningumo. Tuo pat metu klasė tapo atsieta nuo socialinės ir biologinės lyties ar rasės. Svarbu matyti, kaip šių visuomenės reikalavimų integracija prisidėjo formuojant tam tikrą politinę hegemoniją.

Šiuolaikinė dominuojanti politinė ideologija sukasi aplink metodologinį individualizmą, kuris mus skatina puoselėti individualias laisves (ką savo kūryboje meistriškai išmėsinėja J.G. Ballard), o jautrumas kolektyviškumui, didesniems kelias kartas apimantiems konstruktams, istorinė pažanga (šiuo metu laikoma „pavojinga sąvoka“), netgi pats civilizacinis paveldas kartais laikomi pasenusiu romantizmo intelektualų arba priespaudos hegemonijų ideologiniu palikimu. Mes gyvename savotiškoje dabarties tuštumoje, vietoje, šiuolaikinių pokyčių atskirtoje nuo viso kito, o išoriškai dengiamoje to, ką Mark Fisher pavadino kapitalistiniu realizmu.

Bendruomenės kaip savanoriškos apšviestų piliečių asociacijos idėja mirė visiems laikams. Mes suvokiame, kokie dusinančiai humaniški tapome, pasišventę nuosaikumui ir vidurio keliui. Sielos suburbanizacija nusiaubė planetą kaip maras. (Jean Gaston Ballard, Super-Cannes)

Unthinkable Nomos dirbtuvės. Lapkričio 6 d., 2016, Rupert. Nuotrauka: Monika Janulevičiūtė

Katrina Burch [K.B.]: Norėčiau atsakyti į tavo klausimą apie laiką. Kalbant pragmatiškai, be jokios abejonės, būtina įsivaizduoti pačius blogiausius scenarijus – tai padeda anastrofiškai nagrinėti daugumą dabarties trajektorijų (arba košmarų). Jau dabar turime gausybę distopijų. Klimato kaitos katastrofos (kartu su pagreitį įgaunančia ultradešiniųjų politika JAV, Australijoje, ES) greičiausiai yra svarbiausi globalūs artimos ateities scenarijai, kuriuos turėtume stengtis sudabartinti ruošdamiesi apokalipsei. Turime žinoti, kaip elgtis ir ką daryti kraštutinėmis aplinkybėmis – apsaugoti pabėgėlius, kurie patirs blogiausias pasekmes. Jau dabar egzistuoja pasaulinė mokslinė bendruomenė, renkanti duomenis apie distopines ateitis. Kovodami su apribojimais dalintis šių tyrimų rezultatais, mokslininkai, aktyvistai ir alternatyvios platformos turėtų suvienyti jėgas.

Naivu prisirišti prie utopijų ir vengti purvino darbo išjudinant dabartį. Ateities peizažų negalima homogenizuoti – net pačiose gražiausiose vizijose esama daugialypių laikiškumų ir pertrūkių. Ateitis, kaip visuotinis ar universalus konceptas, yra labai lipnus, abstraktus ir dalinis tyrimų objektas. Tad svarbu, kad mūsų dabarties judėjimai būtų tikslūs, pakankamai dėmesingi, kad tiksliai žinotų, kokios ateities mes nenorime (tokie yra dabarties įsipareigojimai), tuo pačiu kurdami konkrečius utopinius pasiūlymus.

Turbūt svarbiausias klausimas yra toks: apie kieno distopinę ateitį mes kalbame? Atsakymas turėtų mus priartinti prie ateities apmatų: suartinti su tais, kuriems reikia neatidėliotinos paramos kolektyviškiau mąstant apie problemas, aktualias sudėtingose besikeičiančiose politinėse, socialinėse ir ekologinėse srovėse.

Ar galėtume smulkiau pakalbėti apie lokalaus aktyvizmo ir sistemiškų pokyčių priešpriešą – galima būtų galvoti, kad siekiant rezultatų, sisteminių pokyčių varomoji jėga turi būti lokalus aktyvizmas. Ar norite pasakyti, kad lokalus aktyvizmas yra neefektyvus? Ar verta apsibrėžti, ką reiškia „lokalus“?

K.B.: Lokalus subjektas yra patvirtintas ir nesuskaitomas; sisteminiai pokyčiai yra struktūriniai, pasak „natūralios“ dinamikos. Abu šie dalykai yra jautrūs kontekstui ir dėl to sunkiai redukuojami. Sisteminiai pokyčiai pasižymi tuo, kad juos skatina besikeičiantys galios, produkcijos, funkcijos ar politikos veiksniai, o kartu diskursiniai poslinkiai ir pertrūkiai, prasiveržiantys politinėje sąmonėje ir peržengiantys politinės sferos ribas. Užuot apibrėžę, kas yra „lokalu“, gretindami tai su akivaizdžiu anonimišku „mes“ (Homo genties evoliucijos perspektyvoje), klauskime štai ko: kiekvienai „duotai“, t. y. išskirtinei arba sąlyginei, aplinkybei, reikalaujančiai politinio pokyčio, ką mes norime pasiekti arba pakeisti ir kaip galime suburti protingiausią veiksnių derinį, kad pasiektume kažką gerokai kitokio nei tai, ką jau žinome?

Kadangi sistemoje gali egzistuoti taisyklės, turi būti ir žaidimas – ne tik tam, kad sužinotume, ką gali padaryti mūsų kūnai, bet kad ir pagilintume jautrumą konkrečioms lokalioms kovoms. Intymumą reikia puoselėti; norint išsiugdyti tvirtumą, mums reikalingas intymumas, kad ištvertume nematomus pokyčių slenksčius. Intymumas yra svarbi lokalaus proceso/patirties dalis ir gali būti panaudotas kaip svarbi tranzicinė funkcija minkštoje nesmurtinių judėjimų mechanikoje.

Kaip transmodernistinių („nuo lokalumo prie globalumo“) aktvyzimų, iš kurių verta pasimokyti, pavyzdį paimkime pilietinių teisių judėjimą: nors jis didele dalimi prasidėjo nuo bendruomeninių sprendimų reikalauti visuotinių teisių – kitaip sakant, didesnių globalių įsipareigojimų – tam taip pat reikia valingo ir įkūnyto dalyvavimo be „savęs“. Kad ir kaip neprotinga bet kokių pilietinių teisių judėjimą redukuoti iki bendros arba lokalių, arba globalių jo reiškinių reprezentacijos, pilietinių teisių judėjimai perkurdami visuomenę vis dar natūraliai juda tarp lokalumo ir globalumo, ką ir yra būtina daryti. Tokių nesubjektyvių bendradarbiavimo priemonių formavimas reikalauja mobilizuoti milžiniškus kūrybingo mąstymo galios kiekius – ir neišsenkančios kantrybės, kurios prireikia daugybėje šios galios panaudojimo veiklų: užsiimant kiberaktyvizmu, kontralobizmu, tiriamąja žurnalistika, kuriant alt-memetinius politinius projektus, internetinius ir neinternetinius manifestus, žmogaus ir nežmogaus teisių filmus, dekolonialistinius scenarijus, aštrias kultūrines fikcijas ar socialinių medijų autonaratyvus – t. y. naudojant visus paplitusius metodus ir šiuolaikines nesubjektyvias priemones sužadinti politinį sąmoningumą, pranokstantį paprastas kairės-dešinės intelektines dichotomijas.

Efektyvaus lokalaus aktyvizmo vardan mes ne tik pasiryžę tapti radikaliais netingiais žmonėmis (skleidžiančiais energiją iš vidaus į išorę), bet turime taip pat išplėsti kooperaciją ir aktyvizmą į lygmenis, kur finansinis oportunizmas užveisė memetinius parazitus, nebandydami reformuoti reakcinių metaistorinių naratyvų. Politinį sąmoningumą nuodija istorinių struktūrų užliūliuotas intelektinis tingumas, globalizuotame pasaulyje vis dar įsikibęs tokių binarinių opozicijų kaip „Rytai“, „Vakarai“, „Artimieji Rytai“, netgi paties „globalumo“ idėjos; ir taip pat politinės retorikos, žaidžiančios arba giliai mistifikuotomis chaoso sąvokomis, arba dekontekstualizuotomis ir patologizuotomis moralumo idėjomis. Šios iškreiptos, nedarnios intelektinės perspektyvos tik dar labiau sustiprina vadinamąsias individualistines neoliberaliąsias hegemonijas („individualizmas“ kaip klaidinga neoliberalizmo ideologija), kadangi žmonės yra pakankamai apgauti ir išgąsdinti, kad nesuvoktų ir nemąstytų toliau tų spąstų. Auto-aktyvizmas reiškia galimybę sugriauti šį vidinį teatrą.

Unthinkable Nomos dirbtuvės. Lapkričio 6 d., 2016, Rupert. Nuotrauka: Monika Janulevičiūtė

Pavadinote save pusiau atvira grupe. Kokia jūsų politika atvirumo visuomenei ir plačiajai publikai atžvilgiu, kiek Unthinkable būtų suprantama jiems? Pastarųjų metų politiniai pokyčiai mus skatina vienytis labiau nei bet kada anksčiau. Viename interviu Adam Curtis vėl apkaltina mus individualizmo ir saviraiškos manija, keldamas klausimą „Ar meno pasaulis kaltas dėl Trumpo?“ Tai vėlgi gali pasirodyti kaip meno pasaulio narcisizmas ir susikoncentravimas į save, bet kadangi dauguma Unthinkable narių yra susiję su meno pasauliu, man būtų įdomu išgirsti jūsų mintis.

D.T.: Mes įvairiais būdais siekėme puoselėti erdvę „abstrakčiam“, kritiniam mąstymui, bet kartu ir padaryti projektą prieinamą plačiajai publikai. Unthinkable Nomos festivalis (kartu su konferencija, dirbtuvėmis ir vakarėliu) buvo vienas iš eksperimentų, kaip to pasiekti – galbūt nesėkmingas. Tiesa, kad gyvename laikais, kai aktyvizmas būtinas, tačiau vien aktyvizmo nepakanka. Reikalingas ir istoriškai bei kontekstiškai informuotas supratimas. Šiuolaikinėje socioekonominėje, komercinėje erdvėje visi patiriame spaudimą būti „naudingi“ – ir kartais netgi esame gėdinami, jei bandome užsiimti sudėtingesniu, daugiau pastangų reikalaujančiu mąstymu, kuris neatneša tiesioginės pragmatinės naudos. Tiesa, kad daugelis mūsų veiklų įtraukė tik nedidelį žmonių ratą – tam tikras menininkų, filosofų, kultūros kritikų, muzikų grupes. Dėl to, kas yra mūsų draugai, ir dėl paradoksalios mūsų vietos tarp disciplinų ir institucijų, mūsų projektas iškart buvo susietas su šiuolaikinio meno pasauliu. Mes atsargiai žiūrime į šiuolaikinio meno memetinio kirmino veikimo būdus ir su Unthinkable norėtume atsiriboti nuo jo madų.

G.Ž.: Šio paradokso nesame iki galo išsprendę – kaip siekti atvirumo, prieinamumo ir neiti į kompromisus teoriniuose apmąstymuose. Stengėmės, kad erdvės, prezentacija būtų kuo svetingesnės ir patrauklesnės (taip pat ir įperkamos), tačiau kartu mūsų tikslas išmušti žmones iš jų vėžių – netgi priversti pasimesti. Pavyzdžiui, sakau tai su visa derama pagarba, mūsų bendradarbiavimas su Vilniaus meno institucijomis buvo gana praktinis.

Savo grupėse mes neformulavome vieningo balso apie šiuolaikinio meno pasaulio būklę, tačiau jaučiamas tam tikras gana radikalus kritiškumas prielaidų, kuriomis jis remiasi, kaip save legitimuoja, atžvilgiu.

Unthinkable Nomos naktis, Lapkričio 5 d., 2016 at Kvartalas. Dalyviai: J.G. Biberkopf, Music For Your Plants, Aïsha Devi w. Emile Barret, Dodo Mundo, Encore. Nuotrauka: Miša Skalskis

 Ar planuojamas Unthinkable tęsinys ir skleidimas?

M.J.: Kaip dažnai būna, projektas lengvai įvažiuoja į tarpinę būseną – byra ir lipdosi vienu metu. Ką išauginam su pasididžiavimu ir adoracija, sudorojam be skrupulų.

G.Ž.: Kaip ir dauguma panašių idealistinių iniciatyvų, esame nuolatinėje organizacinio kvazi-žlugimo būklėje. Manevravimas ir savo pačių priesakų laikymasis reikalauja nuolatinių pastangų, kas dažnai reiškia, kad tiesiog nieko nedarome. Rasti veiklos modelių, kaip kažką darant neišduoti to dalyko esmės, yra retai įvertinamas menas – kaip sukurti sąlygas tam tikram darbui, ne tokį kompromisinį gamybos būdą. Įtariu, kad neretai būtent šitoje vietoje įvyksta svarbūs meno istorijos posūkiai.

Dėkoju už pokalbį.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas